Kiek sveria snaigė?

Posted in 3D kompiuterinė grafika, Mintys Posakiai Aforizmai on balandžio 26, 2018 by sarunas

#006 Kiek sveria snaigė?

— Pasakyk, kaip manai, kiek sveria snaigė? — paklausė zylė balandžio.

— Beveik nieko, — atsakė balandis.

Tada zylė papasakojo jam štai tokią istoriją:

— Vieną kartą aš tupėjau ant pušies šakelės, kai staiga pradėjo snigti. Tai nebuvo stiprus snigimas, ne, tiesiog elegantiškai sukosi ir leidosi snaigės, lengvutės, tarsi sapnas. Kadangi neturėjau ką veikti, aš ėmiau skaičiuoti snaiges, kurios krito ir kaupėsi ant mano šakelės. Tai štai, nukrito 3 751 952 snaigės. O kai švelniai ir tyliai ant šakelės nukrito 3 751 953-oji snaigė, kuri „beveik nieko“, kaip kad pats tvirtini, — šakelė ėmė ir nulūžo…

Baigusi pasakojimą zylutė nuskrido. Balandis, taikos simbolis dar nuo Nojaus laikų, susimąstė, o po to ištarė:

— Turbūt reikalingas viso labo tik vienas žmogus, kad pasaulyje įsiviešpatautų taika?

Pagalvok, o gal trūksta būtent tavęs?

// www.sarunas.com/blog (3D kompiuterinė grafika) //

* * *

Šarūnas Facebook

Gėris ir blogis

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on balandžio 20, 2018 by sarunas

Gėris ir blogis

Kai filipiniečio valstiečio paklausė, kas yra GĖRIS, o kas yra BLOGIS, šis atsakė:
— BLOGIS yra tai, jei iš manęs būtų paviliota mano žmona ir mano kaimenė, o GĖRIS — tai jeigu aš pasisavinčiau svetimą žmoną ir svetimą bandą.

In ir Jang // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

In ir Jang

Parabolė apie Meilę

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on balandžio 12, 2018 by sarunas

#005 Parabolė apie Meilę

Kadaise, seniai, labai seniai Žemėje buvo sala, kurioje kartu gyveno visos dvasinės vertybės. Tačiau kartą jos pastebėjo, kad sala pamažu ima skęsti. Visos vertybės sušoko į savo laivus ir išplaukė kas sau. Saloje pasiliko tik Meilė.

Ji laikėsi kiek įstengė, tačiau kai pasilikti tapo nesaugu, ji taip pat susiruošė palikti salą.

Tuomet ji kreipėsi į Turtą ir paprašė priimti ją į savo laivą, bet Turtas atšovė: „Mano laivas perkrautas brangenybėmis ir auksu, tau nėra čia vietos“.

Kai pro šalį plaukė Liūdesys, ji pasiprašė į jo laivą, bet jis paaiškino: „Atleisk, Meile, aš esu toks liūdnas, kad visada turiu būti vienišas“.

Tada Meilė pamatė Pasididžiavimo laivą ir paprašė jo pagalbos, tačiau jis atsakė, kad Meilė sužlugdytų harmoniją tvyrančią jo laive.

Pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis buvo taip įsitraukęs į linksmybes, kad net negirdėjo pagalbos šauksmo.

Meilė visiškai neteko vilties.

Bet staiga ji išgirdo balsą už nugaros: „Eime, Meile, aš pasiimsiu tave kartu“.

Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė ją į sausumą, o kai senolis pasišalinęs nuplaukė, Meilė susigriebė, kad ji pamiršo pasiteirauti, kuo jis vardu. Tada ji paklausė Pažinimo:

— Pažinime, pasakyk, kas mane išgelbėjo? Kas buvo tas senolis?

Pažinimas pažvelgė į Meilę:

— Tai buvo Laikas.

— Laikas? — perklausė Meilė. — O kodėl jis mane išgelbėjo?

Pažinimas dar kartą pažvelgė į Meilę, o po to į tolį, kur nuplaukė senolis:

— Nes tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime Meilė…