#005 Parabolė apie Meilę

Kadaise, seniai, labai seniai Žemėje buvo sala, kurioje kartu gyveno visos dvasinės vertybės. Tačiau kartą jos pastebėjo, kad sala pamažu ima skęsti. Visos vertybės sušoko į savo laivus ir išplaukė kas sau. Saloje pasiliko tik Meilė.

Ji laikėsi kiek įstengė, tačiau kai pasilikti tapo nesaugu, ji taip pat susiruošė palikti salą.

Tuomet ji kreipėsi į Turtą ir paprašė priimti ją į savo laivą, bet Turtas atšovė: „Mano laivas perkrautas brangenybėmis ir auksu, tau nėra čia vietos“.

Kai pro šalį plaukė Liūdesys, ji pasiprašė į jo laivą, bet jis paaiškino: „Atleisk, Meile, aš esu toks liūdnas, kad visada turiu būti vienišas“.

Tada Meilė pamatė Pasididžiavimo laivą ir paprašė jo pagalbos, tačiau jis atsakė, kad Meilė sužlugdytų harmoniją tvyrančią jo laive.

Pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis buvo taip įsitraukęs į linksmybes, kad net negirdėjo pagalbos šauksmo.

Meilė visiškai neteko vilties.

Bet staiga ji išgirdo balsą už nugaros: „Eime, Meile, aš pasiimsiu tave kartu“.

Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė ją į sausumą, o kai senolis pasišalinęs nuplaukė, Meilė susigriebė, kad ji pamiršo pasiteirauti, kuo jis vardu. Tada ji paklausė Pažinimo:

— Pažinime, pasakyk, kas mane išgelbėjo? Kas buvo tas senolis?

Pažinimas pažvelgė į Meilę:

— Tai buvo Laikas.

— Laikas? — perklausė Meilė. — O kodėl jis mane išgelbėjo?

Pažinimas dar kartą pažvelgė į Meilę, o po to į tolį, kur nuplaukė senolis:

— Nes tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime Meilė…

Meilės krantas // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook