#011 Parabolė: Apie nuoskaudas

Mokinys kreipėsi į Mokytoją su prašymu:

— Esi visų gerbiamas išminčius. Tu visada geros nuotaikos, niekada dėl nieko nepyksti. Išmokyk ir mane tapti tokiu kaip tu.

Mokytojas mielai sutiko padėti, — paprašė mokinio atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

— Kai tik tu ant ko nors supyksi arba dėl ko nors įsižeisi, — tarė mokytojas, — tuomet paimk bulvę, užrašyk ant jos to žmogaus, su kuriuo kilo konfliktas, vardą ir įdėk tą bulvę į maišelį.

— Ir tai viskas? Suglumęs paklausė mokinys.

— Ne, — atsakė mokytojas. — Tu privalėsi tą maišelį visada nešiotis su savimi. Ir kaskart, kai tik ant ko nors įsižeisi, į maišelį turėsi įdėti po bulvę.

Mokinys padarė taip, kaip jam buvo liepta. Slinko dienos. Mokinio maišelis netruko prisipildyti bulvėmis ir pasidarė gana sunkus. Nuolat jį nešiotis su savimi tapo nepakeliama našta. Be to, bulvės, kurias jis įdėjo pačioje pradžioje, pradėjo pūti. Jos apsitraukė slidžiai bjauria danga, kai kurios iš jų išleido daigus, kai kurios ėmė žydėti ir nuo jų ėmė sklisti nemaloniai aštrus dvokas.

Susikrimtęs mokinys atėjo pas mokytoją ir pasiguodė:

— Šito jau neįmanoma nešioti su savimi. Visų pirma tai pakuotė pasidarė pernelyg sunki, o antra, tai bulvės supuvo. Patark man ką nors kita.

Tuomet mokytojas jam paaiškino:

— Įsidėmėki, kad lygiai tas pats vyksta ir su tavimi. Tiesiog tu šito iš pradžių nepastebi. Elgsena palaipsniui tampa įpročiais, įpročiai — būdo bruožais, o šie savo ruožtu veisia prašvinkusias ydas. Aš tiesiog suteikiau tau galimybę stebėti šį procesą iš šalies. Todėl kiekvieną kartą, kai tik tu bandysi dėl ko nors įsižeisti arba, priešingai, sumanysi pats įžeisti ką nors, prieš tai gerai pagalvok, ar tau reikalinga tokia našta.

* * *

Šarūnas Facebook