#012 Parabolė: Praeities našta

Gyveno laisvas kaip vėjas paukštis. Sklandė padebesimis, prasimaitinimui gaudė museles, maudėsi vasarinio lietaus čiurkšlėse, mėgavosi ir džiaugėsi gyvenimu. Ir apskritai, paukštis tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų savo gentainių. Bet jis turėjo savitą įprotį: kiekvieną kartą, kai jo gyvenime atsitikdavo koks nors reikšmingas įvykis, geras ar blogas, paukštis atminčiai pasiimdavo sau nuo žemės po akmenėlį. Ir kiekvieną dieną jis žiūrinėjo akmenėlius, o tuo pačiu narstė savo prisiminimus: linksmai šypsojosi prisimindamas džiaugsmingas akimirkas ir verkdavo, kai iš atminties išnirdavo liūdesio akimirkos. Paukštis akmenėlius visada turėjo su savimi — ar skraidė danguje, ar vaikštinėdavo žeme, ir niekada jų nepamiršdavo.

Slinko metai, akmenukų kiekis pamažu kaupėsi, tačiau vis vien paukštis kiekvieną dieną nuolat žiūrinėjo juos, prisimindamas praeities akimirkas. Palaipsniui paukščiui skraidyti darėsi kaskart vis sunkiau ir sunkiau, kol vieną gražia dieną, jis jau nesugebėjo pakilti į orą. Netrukus paukštis net ir vaikščioti žeme negalėjo, kadangi nepajėgė iš vietos pajudinti akmenėlių krūvos. Jis negalėjo daugiau gaudyti net ir muselių prasimaitinimui, ir tik retas lietutis išsekusiam paukščiui dar šiek palaikė gyvybę. Bet vis vien paukštis drąsiai kentė visus vargus, akylai saugodamas savo brangius prisiminimus.

Neilgai trukus paukštis nugaišo iš bado ir troškulio. Ir tik bevertė akmenukų krūva dar kurį laiką priminė apie jį.

Kelionė. // www.sarunas.com/blog // Stones to Heaven.

* * *

Šarūnas Facebook