#036 Parabolė: Kunigas ir vienuolė

Kunigas pasisiūlė pavežėti vienuolę.

Ji sėdo į jo automobilį ir užkėlė koją ant kojos taip, kad kukli suknia šiek tiek praskleidė jos kojas. Kunigas vos nepadarė avarijos pamatęs jų grožį…

Kiek padvejojęs, jis mažumėlę patraukė savo ranką link jos kojų.

Vienuolė tarė: „Tėve, prisimenate 123 psalmę“?

Kunigas atitraukė ranką.

Po kurio laiko jo ranka nesąmoningai vėl pasislinko jos kojų link. Vienuolė pakartojo: „Tėve, prisimenate 123 psalmę“?

Kunigas ištarė: „Deja, sese, kūnas yra toks silpnas“.

Šiaip ne taip jis nuveža ją iki moterų vienuolyno ir nuvažiuoja sau nerimo kupina siela. Atvykęs į bažnyčią, jis metasi skaityti 123 psalmę.

Ir štai ką jis mato: „Eikite toliau, toliau ir toliau ir jūsų troškimai išsipildys“.

Moralė:

„Jeigu jūs blogai žinote tai, ką turėtumėte žinoti savo profesinėje veikloje, jūs galite praleisti daugybę galimybių“.

* * *

Šarūnas Facebook

#035 Parabolė: Vaizdas pro langą

Ligoninėje, dvivietėje palatoje, gulėjo du sunkiai sergantys ligoniai. Jie abu turėjo identiškas lovas ir visiškai vienodas sąlygas… Vienintelis skirtumas buvo tik tas, kad vienas iš jų galėjo žiūrėti pro vienintelį langą palatoje, o kitas — ne, tačiau šalia kurio buvo įtaisytas aliarmo mygtukas.

Slinko dienos, keitėsi metų laikai… Tas, kuris gulėjo prie lango, pasakojo savo palatos kaimynui apie viską, ką jis matė pro langą: kad lauke lyja lietus, ar krenta sniegas, ar šviečia saulė; kad medžiai, tai pasidabinę žaižaruojančiais šerkšno nėriniais, tai nukloti lengva pavasario migla, tai pasislėpę po žalia vešlia lapija, arba atsisveikina geltonai-raudonu rūbu… Kad gatve vaikšto žmonės, zuja automobiliai… Kad ten yra PASAULIS.

Ir štai nutiko taip, kad pirmajam, kuris gulėjo prie lango, netikėtai naktį pasidarė bloga. Jis paprašė kaimyno iškviesti jam slaugytoją, bet šis, kažkodėl to nepadarė. Ir ligonis, gulėjęs prie lango, užgęso.

Kitą dieną į palatą atvežė naują ligonį, tai palatos senbuvis, ta proga, pasiprašė, kad dabar jį paguldytų prie lango. Jo prašymas buvo patenkintas — ir jis pagaliau pamatė… Už palatos lango buvo tik visiškai aklina pilka ir niūri siena, ir, išskyrus ją, daugiau nieko nebuvo galima pamatyti.

* * *

Šarūnas Facebook

#034 Parabolė: Esminis klausimas

Tą dieną visi lankytojai, tarsi susitarę, vis klausinėjo Mokytojo tik apie vieną, labiausiai rūpimą jiems klausimą: „Kas bus po mirties?“

Mokytojas tik šypsojosi ir nieko nesakė.

Vėliau mokiniai jo pasiteiravo, kodėl jis vengė atsakyti į šį klausimą.

— Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad tie, kurie nežino, ką daryti šiame gyvenime, būtent tie ir domisi pomirtiniu? Jiems reikalingas dar vienas gyvenimas, kuris tęstųsi amžinybę, — atsakė Mokytojas.

— Bet vis vien, ar yra gyvenimas po mirties, ar ne? — neatlyžo vienas iš mokinių.

— Ar yra gyvenimas iki mirties, štai kur klausimas, — tarė Mokytojas.

* * *

Šarūnas Facebook

#033 Parabolė: Strėlė ir rūkas

— Mokytojau, — kartą paklausė mokinys, — kodėl egzistuoja sunkumai, kurie trukdo mums pasiekti tikslą, bloškia mus šalin nuo pasirinkto kelio, mėgina priversti mus pripažinti savo silpnumą?

— Tai, ką tu vadini sunkumais, — tarė Mokytojas, — iš tikrųjų yra tik tavo tikslo sudedamoji dalis. Liaukis kovoti su jais. Tiesiog tik pamąstyk apie tai ir atsižvelk į juos, kai pasirenki kelią. Įsivaizduok, kad tu šaudai iš lanko. Taikinys toli, bet tu jo nematai, kadangi žemę nuklojo tirštas ryto rūkas. Argi tu kovoji su rūku?

— Ne, tu tik lauki, kol vėjas papūs ir išsklaidys rūką. Dabar taikinys matomas, bet vėjas pučia ir keičia tavo strėlės kryptį. Argi tu kovoji su vėju? Ne, tu tiesiog nustatai jo kryptį ir pakoreguoji pagal tai šiek tiek strėlės paleidimo kampą. Tavo lankas sunkus ir standus, tau trūksta jėgos gerai įtempti templę. Argi tu kovoji su lanku? Ne, tu treniruoji savo raumenis, kiekvieną kartą vis labiau įtempdamas lanko templę.

— Tačiau yra žmonių, kurie šaudo lengvu ir lanksčiu lanku, vaiskiu, bevėju oru, — paprieštaravo susikrimtęs mokinys. — Tai kodėl tik mano šūviui tenka tokia galybė kliūčių skrydyje link taikinio? Nejaugi Pasaulis susimokė prieš mane?

— Niekada nesidairyk į kitus, — nusišypsojo Mokytojas. — Kiekvienas turi savo lanką, savo taikinį ir tam skirtą laiką paleisti strėlę. Vienų tikslas yra precizinis pataikymas, kitų — galimybė išmokti šaudyti iš lanko.

Mokytojas pasilenkė prie mokinio ir ramesniu balsu užbaigė:

— Ir dar, aš noriu atskleisti tau siaubingą paslaptį, mano berniuk. Rūkas nenusileidžia ant žemės vien tik tam, kad sutrukdytų tau iššauti, vėjas nepradeda pūsti todėl, kad nukreiptų į šalį paleistą strėlę, o standus lankas sukurtas lankininko ne tam, kad suvoktum savo bejėgiškumą. Visa tai egzistuoja savaime. Tai tik tu pats nusprendei, kad šiomis aplinkybėmis neturi šansų pataikyti į taikinį. Todėl, arba nustok skųstis bei koneveikti sunkumus ir pradėk šaudyti, arba sutramdyk  savo ambicijas ir pasirink menkavertį tikslą. Tikslą, į kurį galima šaudyti iš labai arti…

* * *

Šarūnas Facebook