#040 Parabolė apie perdegusią lemputę

Kalėdų išvakarėse vyras ir žmona nuėjo į restoraną papietauti. Sėdėdami prie stalo jie ramiai šnekučiavosi, aptarinėjo ir vertino besibaigiančius metus. Pokalbio metu vyras ėmė krimstis dėl to, kad jam kartais teko elgtis ne taip, kaip jam to norėjosi, kad teko priimti širdžiai nemielus sprendimus. Jis buvo nuliūdęs dėl to, kad pasirinko ne tą kelią, kuriuo reikalinga buvo jam eiti.

Žmona tuo tarpu įdėmiai žiūrėjo į Kalėdų eglutę, kuri puošė restorano salę. Vyras pagalvojo, kad jos susidomėjimas pokalbiu kiek atvėso, todėl jis pakeitė temą:
— Na, ar ne nuostabios lempučių girliandos ant eglutės! — pareiškė jis.

— Taip, tikrai, — atsakė žmona. — Ir jeigu tu pažvelgtum kiek atidžiau, pamatytum, kad tarp visos virtinės lempučių yra viena, kuri perdegė.

Ar tau neatrodo keista, kad iš visos virtinės šių metų įvykių tu išsirinkai tą vieną vienintelę užgesusią lemputę ir užsiciklinai ties ja, užuot džiaugęsis ryškia kitų lempučių šviesa — sėkmingai susiklosčiusių įvykių šviesa.

* * *

Šarūnas Facebook

#039 Parabolė apie karštą sriubą

Į mokytojo namus atėjo žmogus, kuris norėjo tapti jo mokiniu. Patalpoje buvo šalta, tad kol jie laukė, kada jiems atneš karštą sriubą, Mokytojas sutelkęs dėmesį pūtė į savo delnus. Naujokas, žinodamas, kad kiekvienas šviesuolio veiksmas turi paslėptą reikšmę, paklausė jo, kodėl jis tai daro.

— Suprantama, kad sušilti, — atsakė jis.

Netrukus jiems atnešė valgį ir Mokytojas papūtė į sriubą.

— Kodėl Jūs tai darote, Meistre? — paklausė mokinys.

— Suprantama, kad atvėsinti sriubą, — atsakė Mokytojas.

Mokinys paliko Mokytojo namus, nes jis negalėjo pasikliauti žmogumi, naudojančiu vienas ir tas pačias priemones, kad pasiektų priešingus rezultatus.

* * *

Šarūnas Facebook

#038 Parabolė apie laimę

Dievas nulipdė iš molio žmogų, ir liko jam dar nedidelis nepanaudoto molio gabaliukas.

— Ką norėtum, kad iš jo tau nulipdyčiau? — paklausė Dievas.

— Nulipdyk man laimę, — paprašė žmogus.

Dievas nieko neatsakė, tik atlikusį molio gabaliuką įspraudė žmogui į delną.

* * *

Šarūnas Facebook

#037 Parabolė apie nepamatuotą darbą

Ėjo medžiotojas mišku ir sutiko medkirtį. Persilenkęs, tasai ilgai ir atkakliai pjovė nukirstą medį. Nuo veido jam upeliu tekėjo prakaitas, o jo visas kūnas buvo įsitempęs lyg styga. Medžiotojas priėjo arčiau, kad įvertinti, kodėl darbas juda taip lėtai ir reikalauja milžiniškų pastangų.

— Tai kad jūsų pjūklas visiškai atšipęs! — kreipėsi jis į medkirtį. — Kodėl jums nepagalandus jo?

— Ką jūs! — šūktelėjo medkirtys, nustebusiu žvilgsniu pažvelgęs į praeivį. — Šiam reikalui visiškai neturiu laiko, man dar reikia nupjauti 20 medžių!

Ir medkirtys vėl ėmėsi darbo.

Principas: atsidavimas darbui, žinoma, yra gerai, bet nepamirškite laikas nuo laiko pagalvoti apie pastangų efektyvumą — galbūt nedidelė laiko ar lėšų investicija leistų jums atlikti darbą daug greičiau ir kokybiškiau.

* * *

Šarūnas Facebook