#043 Parabolė: Apgauta Širdis

Kartą pas vienišą Širdį pasibeldė svečias.

— Aš tave myliu! — pareiškė jis.

Nusprendusi, kad tai ir yra ilgai laukta Meilė, Širdis mielai įsileido svečią. Tačiau, deja, tai pasirodė esantis Savanaudėliškumas. Tada Širdis išvijo jį ir užtrenkė paskui jį duris. Bet po kurio laiko vėl pasigirdo beldimas į duris.

— Tuk-tuk, — tarė naujas svečias. — Ar įsileisi mane pas save?

Vėl tikėdamasi, kad gal tai yra Meilė, Širdis įsileido kitą lankytoją. Bet šį kartą paaiškėjo, kad tai yra Klastingumas. Susikrimtusi ir nusivylusi Širdis buvo priversta išvyti ir jį.

Prabėgo kažkiek laiko ir prie namų slenksčio vėl kažkas pasirodė.

— Aš tave mylėsiu amžinai! — karštai įtikinėjo ją nelauktas svečias.

Šį kartą Širdis jau rimtai sudvejojo. Bet, galiausiai, neatsispyrė ir atsivėrė… Išdavystei.

Skaudu pasidarė jai nuo tokių svečių. Ir, išvijusi eilinį niekšą, Širdis sandariai užsklendė duris.

Po to dar ilgai beldėsi pas ją įvairūs svečiai. Tačiau Širdis labai bijojo, kad jų tarpe vėl bus Savanaudėliškumas, Klastingumas ar Išdavystė. Nerimo ir baimės gniaužtai taip ir neleido jai pažinti bei įsileisti Meilę į save.

* * *

Šarūnas Facebook