#047 Parabolė: Didžioji išmintis

Vieną gūdžią naktį nuošalioje provincijoje, kur buvo įsikūręs vienuolynas, iškrito neišpasakytai daug sniego. Ryte mokiniai klampojo link meditacijos salės per įspūdingą sniego dangą, kuri siekė jiems iki juosmens.

Mokytojas salėje susirinkusių mokinių paklausė:

— Pasakykite, ką mes dabar turėtume padaryti?

Pirmasis mokinys pasakė:

— Turime pasimelsti, kad prasidėtų atolydis.

Antrasis pasiūlė:

— Mes turime likti savo celėse ir išlaukti, kada nustos snigti ir ištirps sniegas.

Trečias pareiškė:

— Tam, kuris pažino tiesą, neturėtų rūpėti, yra sniego ar ne.

Mokytojas pratarė:

— O dabar paklausykite, ką aš jums pasakysiu.

Mokiniai pasiruošė išgirsti didžiausią gyvenimo išminties krislą.

Mokytojas įdėmiu žvilgsniu nužvelgė susirinkusius, giliai atsiduso ir žėrė:

— Kastuvus į rankas — ir pirmyn!

Niekada nereikia užmiršti, kas tikrai veikia — veiksmas!

* * *

Šarūnas Facebook