#060 Parabolė: Ieškotojas

Vienas išmintingas senolis nusivedė berniuką į zoologijos sodą.

— Matai tas beždžiones?

— Aha.

— Ar matai ana tą, nerimastingą, kuri ieško blusų pas kitas beždžiones?

— Taip.

— Ši beždžionė yra „ieškotoja“! Ji mano, kad likusieji yra utėlėtoji banda ir stengiasi visas jas „išvalyti“.

— O ką kitos?

— Nieko, tik kartais kasosi. Arba nesikaso.

— O kas valo „ieškotoją“?

— Niekas. Todėl ji — labiausiai utėlėta…

* * *

Šarūnas Facebook

#059 Parabolė: Pusiau tiesa

Kartą Kvailys turguje nusipirko Tiesą. Sėkmingai nusipirko, ką čia ir bepridursi. Atseikėjo už ją tris kvailus klausimus ir netgi gavo du niuksus grąžos, o tada — patraukė savo keliu. Bet juk lengva pasakyti — patraukė! Ne taip paprasta keliauti su Tiesa. Kas bandė, tas žino. Griozdiška ji, ta Tiesa, sunki. Važiuoti ja nepavažiuosi, o ant kupros tempti — ar toli nukeliausi? Velka Kvailys tą savo Tiesą, kamuojasi. O atsikratyti gaila. Vis tik užmokėta už ją.

Šiaip ne taip parsivilko jis į savo namus.

— Kur tu, Kvaily, basteisi? — užsipuolė jį žmona.

Kvailys išdėstė jai viską, kas ir kaip nutiko, nesugebėjo paaiškinti tik vieno dalyko: kuriam galui ta Tiesa ir kur ją galima būtų panaudoti. Driokso Tiesa gatvės viduryje, per jokius vartus nepralenda, o Kvailys su žmona laužo galvas — ką su ja daryti, kaip ją pritaikyti ūkyje. Ilgai mąstė, bet nieko doro nesugalvojo. Netgi padėti nėra kur ją. Nors ir kaip nesistengtum — nėra kur tą Tiesą kišti!

— Eik, — liepia žmona Kvailiui, — parduok tą savo Tiesą. Tik daug neužsiprašyk: kiek duos, tiek ir bus gerai. Vis vien mums nėra jokios naudos iš jos.

Patraukė Kvailys į turgų. Atsistojo parankioje vietoje ir garsiai ima raginti:

— Tiesa! Tiesa! Kas nori Tiesos — griebkite!

Tačiau besidominčių siūloma preke neatsiranda.

— Ei, žmonės! — šūkalioja Kvailys. — Imkite Tiesą — pusvelčiui atiduosiu!

— Tai kad ne, — atkerta jam liaudis. — Mums ta tavo Tiesa visai nereikalinga. Mes turime savo Tiesą, nenupirktą.

Bet štai prie Kvailio prisiartino vienas turgaus makleris. Pasisukiojo aplink Tiesą, klausia:

— Tai ką, vaikine, Tiesą parduodi? Ir už kiek?

— Pigiai, labai pigiai, — apsidžiaugė Kvailys. — Tiesiog už ačiū atiduosiu.

— Už ačiū? — susimąstė makleris. — Neee, man per brangu.

Netrukus priėjo dar vienas turgaus makleris, kuris taip pat ėmė domėtis preke. Turginiai tarpusavyje derėjosi, derėjosi kol nusprendė nusipirkti tą vieną Tiesą pusiau. Kaip tarė, taip ir padarė.

Perskėlė jie Tiesą į dvi dalis. Pasidarė dvi pusiau tiesos, lengvesnės ir patogesnės nei kad buvo prieš tai pilna. Dvi pusiau tiesos — tikra palaima širdžiai. Eina abu makleriai per turgų, o visi aplinkui prekeiviai pavydi jiems. Tada ir kiti prekeiviai pasekė jų pavyzdžiu, — ėmė mikliai patys pusiau tiesas meistrauti.

Rėžia targašai Tiesą, kalnus pusiau tiesos atsargų tik kaupia. Dabar jiems kur kas lengviau susikalbėti tarpusavyje. Ten, kur reikėtų išrėžti: „Jūs — niekšas!“ — galima pasakyti: „Jūs esate sunkaus būdo“. Chamą galima išvadinti šelmiu, apgaviką — fantazuotoju. Ir net mūsų Kvailį niekas dabar kvailiu neišvadins. Apie kvailį dabar pasakys: „Žmogus, mąstantis savaip.“

Štai taip nūnai rėžiama Tiesa!

* * *

Šarūnas Facebook

#058 Parabolė: Aklas ir pavasaris

Rytmečio nutviekstoje gatvėje sėdėjo aklas žmogus. Šalia jo buvo padėta kepurė išmaldai, o prie jos lentelė su užrašu: „Aš esu aklas, padėkite prašom.“

Daug žmonių zujo pro šalį, tačiau nedaugelis iš jų stabteldėdavo, kad įmesti bent keletą monetų.

Ir štai prie jo priėjo vienas vyriškis. Jis įdėjo pinigų į kepurę, tada paėmė lentelę ir įrašė kažkokį prierašą.

Nuo to momento kiekvienas, kuris ėjo pro aklą žmogų, neliko abejingas jo daliai. Kažkas šelpdavo monetomis, kažkas tiesiog sustodavo tarti jam keletą širdingų žodžių.

Aklą labai nustebino toks staigus pasikeitimas.

Atslinkus vakarui pro šalį vėl ėjo tas pats žmogus, kuris buvo ryte. Aklas jį atpažino pagal jo žingsnius.

— Ką jūs parašėte man ant lentelės, — šūktelėjo jam aklas.

— Tiesą! — atsakė vyras. — Tiesiog kitais žodžiais.

Vyriškis nusišypsojo ir nuėjo.

Lentelėje buvo užrašyta: „Dabar gatvėje pavasaris, bet aš jo nematau.“

* * *

Šarūnas Facebook

#057 Parabolė: Kas mums trukdo

Keliavo riteris per dykumą. Kelionė buvo ilga ir varginanti. Kelyje jis prarado žirgą, šalmą ir šarvus. Liko tik kardas. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs. Staiga, tolumoje, jis pamatė ežerą. Sukaupęs jėgų likučius jis nuskubėjo vandens link.

Bet prie pat ežero sėdėjo trigalvis drakonas. Riteris išsitraukė kardą ir sutelkęs paskutines jėgas puolė kautis su monstru. Parą kovojo, antrą. Drakonui dvi galvas nukirto. Trečią parą drakonas išsitiesė netekęs jėgų. Šalia jo susmuko ir nustekentas riteris negalėdamas jau pastovėti ant kojų ir rankoje nenulaikantis savo kardo.

Leisgyvis drakonas paklausė:
— Riteri, o ko tu norėjai?
— Vandens atsigerti.
— Na, tai ir būtum gėręs sau…

* * *

Šarūnas Facebook

#056 Parabolė: Kodėl žmonės rėkia?

Kartą Mokytojas paklausė mokinių:

— Kodėl besiginčijantys žmonės kalba stengdamiesi vienas kitą perrėkti?

— Tikriausiai jie praranda savitvardą, — svarstė mokiniai.

— Bet kodėl reikia kelti balsą, jeigu kitas žmogus yra šalia jūsų? — paklausė Mokytojas.

Suglumę mokiniai tik gūžčiojo pečiais. Jiems niekada nekilo panašių klausimų. Tada Mokytojas tarė:

— Kai žmonės ginčijasi, tarp jų kyla nepasitenkinimas ir jų širdys tolsta viena nuo kitos. Norėdami išgirsti vienas kitą, jie privalo garsiau kalbėti. Ir kuo stipresnė nuoskauda bei pyktis, tuo garsiau jie šaukia. O kas būna, kai žmonės įsimyli? Jie nekelia balso, o kalba labai tyliai. Jų širdys būna šalia viena kitos ir atstumas tarp jų beveik išnyksta.

— Kas nutinka, kai žmones užvaldo meilė? — paklausė Mokytas. — Jie net nekalba, o tik šnabždasi. Kartais net žodžių nereikia — jų akys viską pasako. Nepamirškite, kad ginčai tik atitolina jus vienas nuo kito, o pakeltu tonu ištarti žodžiai tik dar keleriopai padidina šį atstumą. Nepiktnaudžiaukite tuo, nes ateis diena, kai atstumas tarp jūsų bus toks didelis, kad kelio atgal jūs jau neberasite.

* * *

Šarūnas Facebook