#059 Parabolė: Pusiau tiesa

Kartą Kvailys turguje nusipirko Tiesą. Sėkmingai nusipirko, ką čia ir bepridursi. Atseikėjo už ją tris kvailus klausimus ir netgi gavo du niuksus grąžos, o tada — patraukė savo keliu. Bet juk lengva pasakyti — patraukė! Ne taip paprasta keliauti su Tiesa. Kas bandė, tas žino. Griozdiška ji, ta Tiesa, sunki. Važiuoti ja nepavažiuosi, o ant kupros tempti — ar toli nukeliausi? Velka Kvailys tą savo Tiesą, kamuojasi. O atsikratyti gaila. Vis tik užmokėta už ją.

Šiaip ne taip parsivilko jis į savo namus.

— Kur tu, Kvaily, basteisi? — užsipuolė jį žmona.

Kvailys išdėstė jai viską, kas ir kaip nutiko, nesugebėjo paaiškinti tik vieno dalyko: kuriam galui ta Tiesa ir kur ją galima būtų panaudoti. Driokso Tiesa gatvės viduryje, per jokius vartus nepralenda, o Kvailys su žmona laužo galvas — ką su ja daryti, kaip ją pritaikyti ūkyje. Ilgai mąstė, bet nieko doro nesugalvojo. Netgi padėti nėra kur ją. Nors ir kaip nesistengtum — nėra kur tą Tiesą kišti!

— Eik, — liepia žmona Kvailiui, — parduok tą savo Tiesą. Tik daug neužsiprašyk: kiek duos, tiek ir bus gerai. Vis vien mums nėra jokios naudos iš jos.

Patraukė Kvailys į turgų. Atsistojo parankioje vietoje ir garsiai ima raginti:

— Tiesa! Tiesa! Kas nori Tiesos — griebkite!

Tačiau besidominčių siūloma preke neatsiranda.

— Ei, žmonės! — šūkalioja Kvailys. — Imkite Tiesą — pusvelčiui atiduosiu!

— Tai kad ne, — atkerta jam liaudis. — Mums ta tavo Tiesa visai nereikalinga. Mes turime savo Tiesą, nenupirktą.

Bet štai prie Kvailio prisiartino vienas turgaus makleris. Pasisukiojo aplink Tiesą, klausia:

— Tai ką, vaikine, Tiesą parduodi? Ir už kiek?

— Pigiai, labai pigiai, — apsidžiaugė Kvailys. — Tiesiog už ačiū atiduosiu.

— Už ačiū? — susimąstė makleris. — Neee, man per brangu.

Netrukus priėjo dar vienas turgaus makleris, kuris taip pat ėmė domėtis preke. Turginiai tarpusavyje derėjosi, derėjosi kol nusprendė nusipirkti tą vieną Tiesą pusiau. Kaip tarė, taip ir padarė.

Perskėlė jie Tiesą į dvi dalis. Pasidarė dvi pusiau tiesos, lengvesnės ir patogesnės nei kad buvo prieš tai pilna. Dvi pusiau tiesos — tikra palaima širdžiai. Eina abu makleriai per turgų, o visi aplinkui prekeiviai pavydi jiems. Tada ir kiti prekeiviai pasekė jų pavyzdžiu, — ėmė mikliai patys pusiau tiesas meistrauti.

Rėžia targašai Tiesą, kalnus pusiau tiesos atsargų tik kaupia. Dabar jiems kur kas lengviau susikalbėti tarpusavyje. Ten, kur reikėtų išrėžti: „Jūs — niekšas!“ — galima pasakyti: „Jūs esate sunkaus būdo“. Chamą galima išvadinti šelmiu, apgaviką — fantazuotoju. Ir net mūsų Kvailį niekas dabar kvailiu neišvadins. Apie kvailį dabar pasakys: „Žmogus, mąstantis savaip.“

Štai taip nūnai rėžiama Tiesa!

* * *

Šarūnas Facebook