Vienas mokinys paklausė Budos: — Jeigu kas nors suduotų man, ką aš turėčiau daryti? Buda jam atsakė: — Jeigu krisdama nuo medžio sausa šaka kliudydama trenktų tau, ką tu darytum? Mokinys susimąstęs tarė: — Ką aš daryčiau? Tai viso labo tik nelemtas atsitiktinumas, paprastas sutapimas, kad būtent tuo metu aš stovėjau po tuo medžiu, kurio šaka krisdama pataikė į mane. Buda paaiškino: — Tai ir daryk tą patį. Kažkas pakvaišo, įsiuto ir trenkė tau. Tai tas pats, tarsi nuo medžio nukristų šaka ant tavęs. Lai tavęs netrikdo tai, tiesiog eik savo keliu, tarytum nieko neįvyko.
Karikatūras (kiek „rimtesnius“ humoristinius piešinius) pradėjau piešti dar trindamas mokyklos suolą. Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, vadovėliai, o ką jau kalbėti apie sugertukus!* Savotišku savo kūrybiniu debiutu veikiausiai galėčiau įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje. Dabar gerai jau nepamenu, kuriais tai metais buvo (~1976–1977 m.), bet tikrai gerai prisimenu, kad tai buvo kažkurių Naujųjų metų išvakarėse. Mokykloje man buvo pasiūlyta „apiforminti“ Naujųjų metų šventei skirtą sienlaikraštį (o tiksliau būtų — mokyklos skelbimų lentą, kuri kabojo pastato viduje, prie pat įėjimo į mokyklą durų, kad ir ji atspindėtų šventinę nuotaiką). Renginiui nupieštų piešinių beveik neprisimenu, tik išlikę atskirų vaizdų pabirusios nuotrupos — Senis Šaltis ir raudoni spalviniai potėpiai (naujametinių humoristinių piešinių-karikatūrų ciklas). Taip jau susiklostė, kad Naujieji metai tapo savotišku kūrybiniu talismanu: pirmoji atspausdinta karikatūra respublikiniame leidinyje — taip pat skirta Naujųjų metų šventei.
Pirmas pluoštas karikatūrų, kurias nupiešęs nunešiau į žurnalo „Šluota“ redakciją (1984 m. vasario mėn. 15 d.), buvo juodai baltos — juodas tušo kontūras baltame popieriaus (vatmano) lape.
Dabar tai gali skambėti keistai ir kai kam net kelti nuostabą, tačiau daugelis to meto laikraščių ir žurnalų spausdindavo tik juodai baltas karikatūras, kadangi ne visi leidiniai buvo spalvoti, o ir to meto spaudos kokybė buvo gana prasto lygio. Žurnalą „Šluota“ spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė („Tiesos“ g. 1/9, Vilnius, dabartinis gatvės pavadinimas: Maironio g.). Leidinio spaudos kokybė, žvelgiant iš to laikmečio taško, nebuvo prasta, kadangi visa virtinė leidinių apskritai kur kas prasčiau atrodydavo. Ir nors žurnalo „Šluota“ spaudos kokybė buvo pusėtina, tačiau labai dažnai į neviltį varydavo atspausdintų spalvotų piešinių „išsibarsčiusios“ spalvos: keturios spalvos (žydra, purpurinė, geltona ir juoda) tiksliai nebūdavo sutapdinamos, todėl gana dažnai spalvoti piešiniai atrodydavo klaikiai: aiškiai matomi atskirų spalvų nuokrypiai (atskiri atspaudai) juodos spalvos atžvilgiu.
Rimo Gedgaudo karikatūra („Poledinė žūklė alaus bokale“) gerai iliustruoja sovietinio meto spalvų sutapdinimo nuokrypius.
Pradžioje ofsetinės spaudos spalvų nuokrypiai mano karikatūroms negrėsė, kadangi tuo metu dažniau piešiau juodai baltus piešinius. Mane apskritai labiau imponavo juodų linijų žaismas, štrichas nei kad spalvoti piešiniai. Be to, neturėjau pakankamai praktinių įgūdžių spalvinti, tonuoti, lieti spalvas. 1984–1985 metais visos atspausdintos respublikiniuose leidiniuose mano karikatūros buvo juodai baltos. Nors spalvinti piešinius pradėjau dar besimokydamas mokykloje, tačiau pirmieji spalvinimai nebuvo įmantrūs — dažniausiai guašu tik sudėliodavau kelių spalvų akcentus (pvz., Senio Šalčio vienspalviai raudoni drabužiai ir viskas). Tik labai retais atvejais nuspalvindavau visą piešinio plotą. Pradžioje piešinius spalvindavau vien tik „mokykliniu“ guašu. Tačiau guašo spalvinimo technika mažiems karikatūros plotams užlieti, ypač miniatiūriniams, nelabai tiko ir apskritai — man guašas nelabai patiko (jo kvapas priminė mokyklos laikmetį ir jo „tvaiką“). Todėl, bandydamas išsirinkti karikatūroms tinkamą spalvinimo techniką, vieną po kito išbandžiau kelias skirtingas piešimo technikas: spalvoti pieštukai, pastelė, akrilas, akvarelė. Būtent akvarelės piešimo technika labiausiai man patiko, tačiau akvarelę „įvaldyti“ reikėjo laiko ir praktinių įgūdžių, tad pirmieji spalvinimai akvarele buvo gan mėgėjiški. Kiek vėliau, artimiau susipažinęs su piešiančiais karikatūristais, išgirdau vertingų patarimų, kolegos bičiuliai pasidalino įvairiomis piešimo gudrybėmis, tad neilgai trukus „atradau“ sau sausą akvarelės atlikimo techniką, o taip pat ir atskiestą vandeniu juodo tušo (apskritai tušo skiedimą vandeniu) techniką. Šias dvi piešimo technikas ilgą laiką (iki 1998 m., kai ėmiau spalvinti vien tik skaitmeninėmis piešimo programomis) ir naudojau spalvindamas karikatūras. Kur kas dažniau naudodavau sausos akvarelės piešimo techniką.
Antrą pluoštą nupieštų karikatūrų (5 karikatūras) į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau po trijų mėnesių (1984 m. gegužės mėn).
Tarp jų buvo ir karikatūra „Košė“ — pirmasis nedrąsus pabandymas šiek tiek paspalvinti darbą. Piešinys buvo nukontūruotas juodu tušu ir šiek tiek nuspalvintas akvarele (per 40 metų baltas vatmano lapas pageltonavo, tad atrodo, kad visas piešinys nuspalvintas, tačiau siena ir grafiko stendas buvo nespalvinti (baltos spalvos)).
> Vadovas: „Kuriam dar košės?“ < > Chief: „Who wants more porridge?“ < // Atmesta, nepublikuota / Unpublished cartoon //
Kitas iš to pačio pluošto darbų — „Du girtuokliai“. Pirminis variantas buvo juodai balta karikatūra. Vėliau, kai darbus atmetė ir aš juos atsiėmiau, galėjau drąsiai paeksperimentuoti ir, nebijodamas sugadinti darbą, kaip mokėjau, taip ir paspalvinau: akvarele bei flomasteriais (ir (galbūt) keliais spalvotais pieštukais).
> Senolis: „Mane guodžia tik tai, kad nebespėsiu pasidaryti alkoholiku…“ < > Old men: „I’m just comforted by not being able to become an alcoholic…“ < // „Du girtuokliai“. Pirminis variantas. Juodas tušas. //
> Senolis: „Mane guodžia tik tai, kad nebespėsiu pasidaryti alkoholiku…“ < > Old men: „I’m just comforted by not being able to become an alcoholic…“ < // Atmesta (nepublikuota) karikatūra / Unpublished cartoon. // // juodas tušas, akvarelė, flomasteriai. //
Antro apsilankymo žurnalo „Šluota“ redakcijoje metu manęs laukė siurprizas — bene pirmą kartą teko susidurti su tuo, ką praktiškai patiria kiekvienas menininkas savo kūrybiniame kelyje — susikrimtimą dėl atmestų darbų: visos penkios karikatūros buvo „atmestos“, kaip netinkančios (dvi grąžino iš karto, o likusias tris — vėlėliau).
Šios dvi karikatūros („Du alkoholikai“ ir „Kuriam dar košės?“) buvo iš to nunešto į „Šluotos“ redakciją antro karikatūrų pluošto darbai, kurias atmetė ir nespausdino (jos niekur anksčiau nepublikuotos).
Kitas tris karikatūras, kurias nunešiau į „Šluota“ redakciją 1984 m. liepos mėnesį, taip pat atmetė. Bet apie tai detaliau — kitoje #Retrospektyva publikacijoje.
Dvasiškasis tėvas eina per tiltą. Priešais ateina ateistas. Laisvamanis pagalvojo: – Nagi imsiu ir patikrinsiu aš tą dvasiškąjį tėvelį. Užsimojęs ranka jis trenkė dvasininkui per skruostą. Kunigas nieko nepasakęs atsuko jam kitą skruostą. Ateistas trenkė ir per kitą skruostą. Kunigas ir vėl tylėjo. Tačiau, kai ateistas trenkė jam trečią kartą, kunigas stvėrė jį už krūtinės ir sviedė į vandenį. Ateistas krisdamas šaukia: – Dvasiškasis tėve, kaipgi taip – o atsukti kitą skruostą?! – O apie trečią kartą Biblijoje nieko neparašyta! – jam pavymui atrėžia kunigas.
Erelis tupėjo medyje, ilsėjosi ir nieko neveikė. Mažas triušelis pamatęs erelį paklausė jo: — Ar galiu ir aš sėdėti, kaip kad Jūs, ir nieko neveikti? — Žinoma, kodėl gi ne, — atsakė šis. Triušis įsitaisęs po medžiu ėmė lepintis nieko neveikimu. Staiga pasirodė lapė, pagriebė triušį ir suėdė jį.
Taigi: kad sėdėti ir nieko neveikti, Jūs turite sėdėti labai, labai aukštai.
Laikas bėga nenumaldomai greitai. Nespėji apsisukti, o jau žiūrėk — ne už kalnų ir 40 metų sukaktis (mano kūrybinės veiklos 40-metis).
2020 metų gruodžio mėn. sukaks 40 metų, kai buvo atspausdinta mano pirmoji karikatūra respublikiniame leidinyje ( Pirmoji karikatūra ). Nors ši jubiliejinė sukaktis dar tik po pusantrų metų, tačiau laiko tėkmė srauni ir šis laikotarpis pralėks nepastebimai greitai. Juolab, kad ir lietuvių liaudies išmintis pataria: „Ruošk žiemai roges vasarą“.
Nuo šių metų (2019 m.) vasaros vidurio iki sekančių metų pabaigos planuojama apžvelgti ir publikuoti kūrybinės veiklos 40-mečiui skirtą ciklą, kur bus prisiminti ryškesni, svarbesni kūrybinės veiklos epizodai (pagrindinai bus apžvelgtos karikatūros, ne animacija). Taip pat bus sukurtos ir publikuojamos retrospektyvinės karikatūrų galerijos. // Įvadinė retrospektyvinė GALERIJA-01 žiūrėti čia >>> //
// 40-mečiui skirtos publikacijos bus pažymėtos kategorija „Retrospektyva“ ir raktažodžiu #Retrospektyva. //
Kartą sunegalavo ūkininko arklys. Veterinaras: — Jeigu jis ryte neatsistos ant kojų, teks jį užmigdyti. Ryte arklys nepakilo. Šalimais gulėjęs avinas ėmė raginti arklį: — Na, kelkis, kitaip tau galas! Arklys atsikėlė. Ūkininkas: — Tai tikras stebuklas! Šitai reikia atšvęsti! Ta proga mes papjausime aviną!
Taigi, niekada nekiškite galvos ten, kur
jums nereikia (tačiau nepamirškite istorijos apie pelėkautus).
