Vienas jaunuolis atėjęs pas Dvasinį Mokytoją paklausė jo: — Kiek laiko užtruks, kol pasieksiu dvasinį nušvitimą? — Dešimt metų, — atsakė Mokytojas. Vaikinas buvo šokiruotas. — Taip ilgai? — perklausė jis, netikėdamas tuo, ką išgirdo. — Atsiprašau, aš suklydau, — atsakė Mokytojas, — tau prireiks dvidešimties metų, kad pasiekti nušvitimo būseną. — Kodėl padvigubinote laiką? — paklausė atvykėlis. — O tu pabandyki nuspėti pats. Tavo atveju greičiausiai kad prireiks trisdešimties metų.
Kartą žmogus sapnavo sapną: jis eina smėlėtu pajūrio krantu, o šalia jo — Viešpats. Danguje, tarsi dideliame ekrane, šmėžavo jo gyvenimo vaizdai ir kiekviename iš jų jis matė smėlyje paliktą dviejų pėdsakų taką: vienas paliktas jo kojų, kitas — Viešpaties.
Kai prabėgo paskutinė jo gyvenimo akimirka, jis atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktus pėdsakus. Ir pamatė, kad dažnai jo gyvenimo kelyje driekėsi tik viena pėdsakų juosta. Dar jis taip pat pastebėjo, kad tai buvo sunkiausi ir nelaimingiausi jo gyvenime metai. Susikrimtęs jis ėmė klausinėti Viešpaties: — Ar ne tu man kalbėjai: jeigu eisiu tavo keliu, tu manęs nepaliksi. Bet aš pastebėjau, kad sunkiausiais mano gyvenimo metais smėlyje driekiasi tik vienų pėdsakų juosta. Kodėl tu mane palikdavai, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Viešpats tarė: — Mano mielas ir brangus vaike. Aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Kai tavo gyvenimo kelyje buvo sielvarto ir išbandymų metas, palei kelią matyti palikti tik dviejų kojų pėdsakai — nes tuo metu aš nešiau tave ant rankų.
Atsilikusį nuo bandos ožiuką pasigavo vilkas. Apsisukęs ožiukas tarė vilkui: — Vilke, aš suprantu, kad esu tavo grobis. Bet, nenoriu taip nešlovingai pražūti — pagrok man dūdele, o aš pašoksiu! Vilkas ėmė groti, o ožiukas pasileido šokti; išgirdo tai šunys ir puolė vytis vilką. Skuosdamas šalin vilkas dar spėjo mesti ožiukui: — Taip man ir reikia: man, mėsininkui, apsimesti muzikantu. Lygiai taip pat ir žmonėms, kurie imasi ko nors netinkamu metu, tuo pačiu prašvilpdami tai, ką jau turi rankose.
Dabar tai tik šypseną kelia, bet anuo
metu tai ne linksmumai galvoje sukosi.
Įsivaizduokime situaciją: tarkim savo kūrinį jūs nunešate publikuoti vienur, o jis, be jūsų žinios ir be jūsų palaiminimo, atsiduria visai kitur. Keista, ar ne? Na taip. Bet anuo metu (1984 m.) tai buvo tiesiog žanro klasika — panašių atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją karikatūros atsidurdavo (atspausdinamos) visai kituose leidiniuose, buvo ne vienas ir ne du. Tad, veikiausiai, nesunku įsivaizduoti būseną, kai atsisėdama ir maloniai įsitaisius atsiverčiama pasiskaityti „Vakarinės naujienos“ laikraštį (gražus 1984 m. birželio 30 d. šeštadienis), o iš netikėtumo pradžioje net sunkoka patikėti tuo, ką pamatai — laikraštyje randi savo atspausdintą karikatūrą. Staigiai makaulėje subėgioję atminties bloko sraigteliai išrėkia: „Bet aš nenešiau į šio laikraščio redakciją jokios savo karikatūros!? Tai kaip ji čia atsidūrė?!“
> – Gal bent jis privers mano žmoną išsimaudyti? < „At least maybe he will force my wife go bathing?“ // „Vakarinės naujienos“ (1984 m., Nr. 150 (birželio 30 d.). //
// „Vakarinės naujienos“ — vakarinis laikraštis, buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, kuris vienu metu buvo labai populiarus vilniečių skaitytojų tarpe. Jo tiražas (liet. k.) nuo 43500 egz. 1981 m. išaugo iki 112500 egz. 1989 m. Leidinio naujas numeris spaudos kioskuose pasirodydavo antroje dienos pusėje. Laikraštis informavo apie sostinės ir visos respublikos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį ir sportinį gyvenimą, rašė kitais skaitytojus dominančiais klausimais. //
„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis (fragmentas), logotipas. 1984 m., Nr. 150, birželio 30 d.
Ir šluotraižiui aišku, kad kažkas iš „Šluota“ redakcijos (veikiausiai kažkuris iš trijų ten dirbusių karikatūristų) savavališkai perleido karikatūrą spausdinti kitam leidiniui. Taip pat ir vėliau, dar ne vieną kartą teko patirti panašaus savivaliavimo atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją mano karikatūros atsidurdavo velniai žino kur, apie tai net neinformavus autorių.
Štai tokiu būdu ir debiutavau per
prievartą dar viename (trečiame) respublikiniame leidinyje.
Pamenu, kad tada labiau glumino ne
pats faktas (matyti savo atspausdintą karikatūrą nėra blogai), o vyresniųjų
kolegų elgsena. Iki to laiko dar nebuvau „gyvai“ susidūręs su neadekvatais iš
meno pasaulio, o ir mano rato aplinka buvo tokia, kur panašūs poelgiai nieku
gyvu nebūtų galimi. Tačiau vėliau, jau perpratus, koks redakcijoje „Šluota“ anuomet
vyravo bardakas, ir kad toje parapijoje jovalas jovale buvo norma — logikos net
neverta buvo ieškoti. Ir vargu ar ten kas blaivas apskritai ištverdavo dieną,
ar kelias. Tokios jau buvo to meto „Šluota“ realijos… (Suprantama, kad ne visi
redakcijoje buvo tokie, tačiau….)
Gaila, bet anuo metu nebuvo kitų lygiaverčių alternatyvų žurnalo „Šluota“ klanui — o šios redakcijos darbuotojai ką norėjo, tą ir darė.
Tuo metu išmesti iš barščių burnojantį neapsiplunksnavusį viščiuką jiems buvo juokų darbas. Tad prieš vėją nepapūsi. Tiesiog kartais gyvenime taip būna — negali pasirinkti, nes kitų variantų tiesiog nėra.
Lietus pylė nesustodamas. Vienas vyras slėpdamasis nuo lietaus palindo po šventyklos stogeliu. Tuo metu pro šalį ėjo dvasinis mokytojas virš savęs laikydamas išskleistą lietsargį. — Mokytojau! Išgelbėkite bent vieną iš visos žmonijos! Palydėkite mane bent truputį! — maldavo vyras iš po šventyklos stogelio. — Na, ant manęs pila lietus, o tu esi visiškai saugus stovėdamas po stogeliu. Tau juk ant galvos nelyja — todėl man nereikia tavęs gelbėti, — eidamas toliau ir net nesulėtindamas žingsnio atsakė vyriškiui budistas. — Bet dabar, jūs būtinai turite mane išgelbėti! — tardamas šiuos žodžius iš po stogelio išniro žmogelis ir kaip mat atsidūrė po liūtimi. — Dabar tiek tu, tiek ir aš abudu stovime po lietumi. Bet lietus manęs nemerkia, nes virš mano galvos yra išskleistas skėtis. Todėl, norint apsisaugoti, tau reikia skėčio, bet anaiptol ne manęs. O jau lietsargį pasiieškoki pats! — tarė vienuolis ir nupėdino savo keliu.
— Kažkas tave įžeidė: paspaudė mygtuką — ir tu sureagavai. Tu pyksti, užsipuoli savo skriaudėją, ir tu tai vadini protingu bei racionaliu (veiksmingu) elgesiu? Atminki, kad tai ne veiksmas, o tik banalus reagavimas. Tavo skriaudėjas buvo prietaiso operatorius, o tu — jo manipuliuojamu prietaisu. Jis nuspaudė mygtuką ir tu pradėjai funkcionuoti, tarsi kokia mašina. Lemputė viso labo tik užsidega arba užgęsta, kai paspaudžiamas mygtukas. Lygiai taip pat arba analogiškai ir aplinkiniai elgiasi su tavimi: jie įjungia ir išjungia… — tave. Vienas, štai, giria tave, pripūsdamas tavo ego, tarsi kokį balioną ir tu pradedi jausti savo didybę. Tada kitas ima ir prakiurdo tą balioną ir tu jau be gyvybės ženklų nudrimbi ant žemės, subliūkšti į niekingą skudurą. Tu net nesuvoki, kad nesi savo gyvenimo šeimininkas: kiekvienas panorėjęs, gali tave nuliūdinti, suerzinti, įžeisti, supykdyti, įsiutinti, išvesti iš pusiausvyros. Ir kiekvienas panorėjęs, gali tave girti, liaupsinti, pakylėti tave link debesų; tu kaipmat pasijausi toks nepaprastai didingas, kad net Aleksandras Makedonietis, palyginus su tavimi, tebus menkavertis niekalas… Tavo veiksmai, elgesys priklauso nuo kitų žmonių manipuliacijų tavimi. Tereikia atminti, kad toks elgesys nėra sąmoningas kelias.
