#072 Parabolė: Pėdsakai smėlyje

Kartą žmogus sapnavo sapną: jis eina smėlėtu pajūrio krantu, o šalia jo — Viešpats. Danguje, tarsi dideliame ekrane, šmėžavo jo gyvenimo vaizdai ir kiekviename iš jų jis matė smėlyje paliktą dviejų pėdsakų taką: vienas paliktas jo kojų, kitas — Viešpaties.

Kai prabėgo paskutinė jo gyvenimo akimirka, jis atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktus pėdsakus. Ir pamatė, kad dažnai jo gyvenimo kelyje driekėsi tik viena pėdsakų juosta. Dar jis taip pat pastebėjo, kad tai buvo sunkiausi ir nelaimingiausi jo gyvenime metai.
Susikrimtęs jis ėmė klausinėti Viešpaties:
— Ar ne tu man kalbėjai: jeigu eisiu tavo keliu, tu manęs nepaliksi. Bet aš pastebėjau, kad sunkiausiais mano gyvenimo metais smėlyje driekiasi tik vienų pėdsakų juosta. Kodėl tu mane palikdavai, kai man tavęs labiausiai reikėjo?
Viešpats tarė:
— Mano mielas ir brangus vaike. Aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Kai tavo gyvenimo kelyje buvo sielvarto ir išbandymų metas, palei kelią matyti palikti tik dviejų kojų pėdsakai — nes tuo metu aš nešiau tave ant rankų.

* * *

Šarūnas Facebook