#014 Retrospektyva: XIII karikatūrų paroda Vilniuje
Taikinyje — parodos
Veikiausiai kiekvieno pradedančio karikatūristo pagrindinė ir bene didžiausia svajonė bei troškimas tuometinėje Lietuvoje — išvysti savo karikatūrų publikacijas satyros ir humoro žurnale „Šluota“.
Kitas gana svarbus ir reikšmingas kiekvieno pradedančiojo karikatūristo kūrybinio kelio laiptelis — dalyvauti kasmetinėje respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje, o taip pat ir užsienio šalių parodose.
Tad šiek tiek apšilus (prabėgus beveik dviems metams nuo pirmos publikacijos žurnale „Šluota“), subrendo mintis žengti sekantį kūrybinės karjeros laiptelį — siųsti savo darbus į karikatūrų parodas.
Taip jau susiklostė, kad pirmieji du darbai 1985 m. lapkričio pabaigoje buvo sukurti karikatūrų parodai užsienyje — parodai-konkurui Lenkijoje.
// Tačiau ar darbai buvo eksponuojami parodoje — nežinia, kadangi tuo metu žinias iš užsienio (net ir iš soc. lagerio šalių) gaudavome dozuotai, todėl dažnai buvo net neįmanoma elementarią informaciją sugraibyti. //
Panašiu metu nupiešti 3 darbai karikatūrų parodai marinistine tema. Ir tik po to imta ruoštis XIII karikatūrų parodai Vilniuje. Todėl veikiausiai pirmasis debiutas karikatūrų parodose įvyko anksčiau nei kad respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje.
XIII. Pasiruošimo startui protokolas
Sovietmečiu išskirtinis pasiruošimo karikatūrų parodoms bruožas buvo tai, kad egzistavo du darbų pateikimo etapai: vienas pateikimo terminas karikatūroms, kurios bus spausdinamos parodos kataloge, o kitas — autentiškų darbų pristatymo terminas parodos ekspozicijai. Šiuos du etapus vieną nuo kito paprastai skirdavo 4–5 mėn. laiko intervalas.
Karikatūrų katalogui reikėdavo nupiešti piešinius, atsižvelgiant į gan specifines darbų pateikimo sąlygas: maksimalus piešinio dydis — 9×9 cm., piešiniai privalėjo būti tik kontūriniai (tik juodai balti, ne spalvoti), popieriaus lapas — baltas vatmanas.
Visa tai labai ribojo meninių išraiškos priemonių įvairovės panaudojimą. Bet ne tai buvo didžiausia bėda. Kadangi autoriai piešinius parodos katalogui turėdavo pateikti gerokai iš anksto (prieš ~4–5 mėn. iki parodos atidarymo), o pačius darbus — ne vėliau kaip prieš pora savaičių iki parodos vernisažo, taigi natūralu, kad gana dažnai per tokį ištįsusį laiko tarpą tie darbai, kurie būdavo pateikti karikatūrų katalogui, autoriams po kiek laiko „sumenkdavo“, tarsi ir „pasendavo“, todėl kad atsirasdavo santykinai „geresnių“ siužetinių idėjų, minčių, tad atitinkamai ir kildavo noras juos pakeisti kitais darbais.
Kaip tik būtent šitai ir atsitiko man: mano debiutą respublikinėje XIII karikatūrų parodoje Vilniuje ženklino savotiškas darbų sukeitimo kazusas.
Skirtingi darbai
Debiutinis dalyvavimas karikatūrų parodoje, kur mirga marga profesionalių karikatūristų meistrų ir karikatūros meno korifėjų, savamoksliui mėgėjui visada yra ganėtinai didelis iššūkis. Nors begaliniai nuogąstavimai ir abejonės visada sėja nerimo grūdą, tačiau galop didžiulis noras kurti ir dalyvauti įveikia visas kliūtis — galiausiai tampa įsimintina patirtimi.
1985 m. lapkričio mėn. atspausdinti karikatūrų parodos kataloge nupiešiau keturias karikatūras — „Priklijuotas stikliukas“, „Lazdelė-kumštis“, „Trys juostelės“ ir „Taiklus šūvis“. Tuo tarpu sekančių metų pavasarį parodai nupiešiau visiškai kitus 4 darbus — „Raguotas šalmas“, „Šachas!..“, „Fontanas-vobla“, „Cirko artistas“ (ir plius dar vieną katalogui nupieštą darbą). Taigi — iš katalogui pateiktų darbų perpiešta tik viena vienintelė viso pluošto karikatūra — „Priklijuotas stikliukas“.
> Taiklus šūvis / Precise Shot <
// XIII karikatūrų paroda (katalogas, 1986 m.). //
XIII karikatūrų parodos vertintojai ekspozicijai atrinko tik 3 mano darbus — „Raguotas šalmas“, „Priklijuotas stikliukas ir „Fontanas-vobla“. Taigi — nors vieni darbai atspausdinti parodos kataloge, tačiau visiškai kiti (išskyrus vieną karikatūrą) buvo eksponuojami karikatūrų parodoje Vilniuje.
Darbų atrankos ir vertinimo meistrai
Akivaizdu, jog nei vienam menininkui nėra malonu, kad kažkas už jį ima ir nusprendžia, kurie jo darbai verti patekti į parodą, o kurie — ne (juolab gerai žinant aplinkybes, kad dažnai darbų atrankoje ir vertinime dalyvaudavo pašaliečiai — karikatūrų meno diletantai, tačiau kurių sprendimai įtakodavo, kas tinkama parodoms, o kas ne). Nors 1986 m. jau buvo savotiškų permainų pirmieji spinduliai (antrieji Perestroika metai), tačiau sovietinis funkcionieriškas mentalitetas ir inercija dar darė tai, ką mokėjo geriausiai — stabdė.
Dabar sunku atkasti, o spėlioti nėra prasmės ir net neverta, kodėl viena iš parodai pateiktų darbų, karikatūra „Šachas!..“ nebuvo atrinkta parodos ekspozicijai, bet faktas lieka faktu — anuomet ji buvo „vertintojų“ atmesta.
Kaip ne vieną kartą kūrybinio kelio vingiuose yra man pasitaikę — keletas atmestų ir nepublikuotų karikatūrų vėliau tapo kertinėmis — taip ir debiutiniam pasirodymui (XIII karikatūrų parodai Vilniuje) nupiešta karikatūra „Šachas!..“ nenugrimzdo į užmaršties liūną, o kantriai palūkėjusi sulaukė savo pasirodymo valandos.
Šachas!.. dar ir dar kartą šachas!..
Nuo mano debiuto XIII respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje prabėgo penkeri metai. 1990 m. pabaigoje karikatūrą „Šachas!..“ perpiešiau iš pagrindų: pakoregavau piešinio kompoziciją, naujai buvo nupiešta juodųjų figūrų karalienė, šachmatų lenta, atskiros detalės.
// Karikatūrą „Šachas!..“ atspausdino leidinys „Šachmatų pasaulis“ (1991 m. Nr. 1). //
> Šachas! / Check! <
// „Šachmatų pasaulis“ (1991 m., Nr. 1). //
Negana to, praslinkus gerai dešimčiai metų, ir vėl, dar kartą „tobulinau“ karikatūrą „Šachas!..“: tąkart vėl koreguota šachmatų lenta, o taip pat padarytas bene radikaliausias pakeitimas — juodai baltas piešinys pavirto spalvotu (karikatūra nuspalvinta skaitmeniniais teptukais).
> Šachas! / Check! <
* * *
1990 metais šalyje pūtė jau visai kiti vėjai, todėl nurodymų „iš viršaus“ — ką galima ir ką reikia piešti, bei visokio pobūdžio draudimų ir cenzūravimo „pagal kurpalių“ (sąrašą) — praktiškai nebeliko. Dienos šviesą jau galėjo išvysti net ir kontroversiški darbai. Praktiškai nebeliko jokių tabu. Tačiau klaidinga galvoti, kad cenzūra ėmė ir pradingo, ne — tiesiog ji nusimetė savo seną skūrą, transformavosi ir atsinaujinusi išniro visiškai nauju pavidalu.
Bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose.
* * *
Šarūnas Facebook
