#095 Parabolė apie draugus

Pasimirė žmogelis. Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat numirė. Stovi priešais auksinius vartus žmogaus siela, o šalia jos — šuns siela. Prie vartų — sargas.
— Kas tai per vieta? — paklausė pakeleivis vartų sargo.
— Tai rojus, tu jau numirei. Dabar gali įeiti ir visapusiškai atsipalaiduoti.
— Ar ten yra vandens?
— Kiek tik širdis geidžia: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
— O pavalgyti duos?
— Visko, ko tik panorėsi.
— Bet kartu su manimi šuo.
— Atsiprašau, pone, bet šunis įsivesti draudžiama, — pareiškė sargas, rodydamas į pakabintą ant vartų lentelę su užrašu „Šunims draudžiama!“. — Jis turės būti paliktas čia.
Žmogus nepanoro eiti į vidų, jis apsisuko ir nuėjo šalin. Eina jie toliau, mato kitus vartus, ant kurių nieko nėra parašyta, o greta jų sėdi sargas įsitaisęs.
— Atsiprašau, gerbiamas…
— Petras aš.
— O kas yra už šių vartų?
— Rojus.
— O ar galiu kartu ir šunį pasiimti?
— Žinoma!
— O ten, anie pirmi vartai, į kur jie veda?
— Į Pragarą. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

* * *

Šarūnas Facebook

#094 Parabolė apie gyvenimo filosofiją

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų:
— Ar stiklainis pilnas?
Šie patvirtino, kad taip, pilnas. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė. Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų, visiškai užpildydamas stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė — taip. Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
—Taigi, — tarė profesorius, — dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos… Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai inde neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita — tai tik smėlis.
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.

Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
— Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad nesvarbu, koks pilnavertis jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!

* * *

Šarūnas Facebook

#093 Parabolė apie požiūrį į gyvenimo sunkumus

Vieną dieną pas tėvą atėjo duktė, jauna moters, ir liūdnai pasiguodė jam:
— Tėti, aš taip pavargau nuo visko, mane pastoviai kamuoja nesibaigiantys sunkumai darbe ir asmeniniame gyvenime, aš nebeturiu daugiau jėgų… Kaip man įveikti visas susikaupusias problemas?
Tėvas tarė:
— Leisk tau šį bei tą parodyti.
Jis ant viryklės užkaitė tris puodus su vandeniu ir atsinešė morką, kiaušinį ir kavą. Kai vanduo užvirė, jis kiekvieną atskirą ingredientą sumetė į atskirus puodus. Po keleto minučių išjungė viryklę ir paklausė dukters:
— Pasakyk man, kokius pokyčius tu matai?
— Na, morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo, — atsakė mergina.
— Teisingai, — tarė tėvas, — bet jei mes pažvelgsime šiek tiek atidžiau, pamatysime, kad kieta morka, pavirusi suminkštėjo ir pasidarė lanksti. Kiaušinis, kuris prieš tai buvo trapus ir skystas, sukietėjo. Nors išoriškai jie išliko tokie patys, bet vidiniai pokyčiai akivaizdūs dėl jiems priešiškos aplinkos poveikio — verdančio vandens. Panašiai yra ir žmonėms — išoriškai stiprūs žmonės gali išsibalansuoti ir suknežti, o trapūs ir minkšti tik sutvirtėja ir tampa stipresni…
— O kava? — nustebusi paklausė dukra.
— O taip, kava — tai bene pats įdomiausias dalykas. Ji visiškai ištirpo agresyvioje aplinkoje ir tuo pačiu pakeitė ją — verdantį vandenį pavertė nuostabiu kvapniu gėrimu. Yra tokių žmonių, kurių negali paveikti aplinkybės — jie patys jas keičia ir suteikia joms visai naują pavidalą, o tuo pačiu iš situacijos išspaudžia, kiek galima daugiau naudos ir žinių sau. Tad kiekvienas laisva valia pats pasirenka, kuo jis nori būti atsidūręs sudėtingoje situacijoje.

* * *

Šarūnas Facebook

#092 Parabolė: Du grybautojai

Vėlyvą rudenį susitiko du grybautojai.
— Pasisekė tau šiais metais, — tarė vienas. — Žiūriu, praturtėjai tu: ir namą pasistatei, ir buitį susitvarkei, ir dukrą ištekinai. O man nesiseka: kiek kartų ėjau į mišką, vis grįždavau tuščiomis.
— Taip, šie metai prasti grybautojams, — atsakė kitas. — O aš nuėjau į mišką, pažiūrėjau: kiek akys aprėpia — kalnai uogų. Pintinę pakeičiau į kibirus ir tapau uogautoju.
— Kaip tu galėjai! — pasipiktino pirmasis. — Juk mes ne kažkokie uogautojai, o tikri grybavimo tradicijų paveldėtojai!
— Na ir kas? — nusistebėjo antrasis. — Kitais metais bus puikus riešutų derlius. Nagi, eikime kartu riešutauti!
Bet užsispyręs grybautojas jau nueidinėjo, nervingai mojuodamas tuščia pintine.

* * *

Šarūnas Facebook

#091 Parabolė: Rožės pumpuras ir dygliai

Kartą žmogelis pasodino rožių krūmą, uoliai jį prižiūrėjo, laistė vandeniu. Dar prieš išsiskleidžiant žiedams, jis įdėmiai apžiūrėjo krūmą. Jis pastebėjo pumpurą, kuris turėjo netrukus prasiskleisti, o taip pat ir dyglius ant stiebo. Žmogelis pagalvojo: „Kaip iš tokio augalo, turinčio tiek daug aštrių dyglių gali išaugti graži gėlė?“ Nusiminęs jis nustojo laistyti rožę, tad gėlelė nugaišo net nespėjusi sužydėti.

* * *

Šarūnas Facebook