#021 Retrospektyva: Akvarelė „Leningrad“
Liaudis, gyvenusi Sovietų Sąjungoje, ypač perestroikos piko metu, veikiausiai gerai pamena chroniškus stovėjimus milžiniškose eilėse, tikintis įsigyti masinio vartojimo prekes. Netgi elementariausių prekių deficitas tiesiog smaugte smaugė tuo metu gyvenusius žmones, kadangi tai buvo jų kasdienė rutina. Todėl nenuostabu, kad ir kokybiškos piešimo priemonės anuomet taip pat buvo didelis deficitas. Tik dailininkų sąjungos nariai galėdavo patronavimo sąlygomis įsigyti (nusipirkti) jiems priklausantį davinį — būtiniausių dailės reikmenų racioną (dažai, teptukai, popierius, drobė, pieštukai ir pan.).
Visiems kitiems tekdavo tenkintis tuo, kas būdavo parduodama kanceliarinių prekių parduotuvėse ar specializuotuose skyriuose.
Kokybiškesnes piešimo priemones galėjau įsigyti tik nuo 1988 m., kai jau dirbau animacijoje, kadangi ten apskritai viskas „sukosi“ aplink piešimą. Be to, kartu ar paraleliai animacijoje dirbantys dailininkai karikatūristai kartkartėmis pasidalindavo savo gaunamu „daviniu“.
* * *
Ieškodamas kokybiškų akvarelės dažų — gerų, sodrių spalvinių tonų — ir testuodamas įvairias „pasiekiamas“ prekyboje akvareles, prisiminiau turįs kažkur nukištą savo seną mokyklinę akvarelę. Tad pasikuičiau po visus pakampius ir susiradau ją.
// Dabar kebloka tiksliai prisiminti, kurie tai metai buvo, bet labiausiai tikėtina, kad tai buvo 1987–1988 metai, — metas, kai buvo nupiešta ypač daug spalvotų karikatūrų. Vien LTV laidai „Dailininkai šypsosi“ iš viso buvo nupieštos 55 karikatūros (trys karikatūrų ciklai apie šunis (19 karikatūrų), kiaules (20 karikatūrų) ir avis (16 karikatūrų). //
Mokyklinė 1968 m. akvarelė: 16 spalvų, griovelis/indelis vandeniui ir (gal dar) teptuko komplektas fanerinėje dėžutėje su slankiojančiu dangteliu. Gerai pamenu, kaip šiuos dažus (piešimo pamokoms) pats nusipirkau, kai ėmiau lankyti mokyklą. Ir net parduotuvėlė ryškiai atmintyje įsirėžusi, kuri buvo įsikūrusi Vilniuje, Kauno gatvėje netoli Geležinkelininkų kultūros rūmų (daugeliui nūnai žinomi „Kablys“ pavadinimu).
Tiesiog stebėtina, bet vėl ištraukta į šviesą mokyklinių laikų akvarelė buvo labai geros būklės, nors ji per didžiausius žiemų šalčius ir vasarų karščius nugrūsta tūnojo balkone, spintelėje maždaug 15-20 metų. Ypač nustebino, bet labai nudžiugino malonus siurprizas: medinis (fanerinis) dėžutės korpusas nebuvo nei supuvęs, nei nors kiek pažeistas.
Nuvalyti ir „atgaivinti“ dažai pateikė savotišką staigmeną: šiais akvareliniais dažais nulieti keli bandomieji potėpiai ant popieriaus džiugino spalvų sodrumu, intensyvumu, turtingumu. Nors ši akvarelė įsigyta prieš 50-šimt! metų piešimo pamokoms (anų laikų mokyklinė prekė), tačiau jos kokybė, mano galva, ir dabar nepriekaištingai gera. Galvočiau, kad ji net atitinka meninių akvarelinių dažų aukščiausios kokybės standartus, ir vargu ar stipriai nusileidžia profesionaliems akvareliniams dažams. O jeigu ją palyginti su dabar gaminama to paties fabriko akvarele „Leningrad“, tai mano subjektyvia nuomone — galbūt „mokyklinė“ 1968 m. akvarelė gal net ir geresnė.
Suprantama, kad tik specialistai gali kvalifikuotai nustatyti, kurios akvarelės dažai geresni, kokybiškesni, tačiau ilgainiui susidarė įspūdis, kad mokyklinė akvarelė savo kokybe nė kiek nenusileidžia dabartinėms „Leningrad“ akvarelėmis, kurios šiandien pardavinėjamas specializuotose piešimo reikmenų parduotuvėse.
Nors mano mokyklinei „Leningrad“ akvarelei daugiau nei 50 metų, tačiau net neabejoju, kad ji dar gerai pakrautų malkų bet kokiai dabartiniu metu parduodamai profesionalių dažų (savo svorio kategorijos) akvarelei.
* * *
Šarūnas Facebook
