#095 Parabolė apie draugus

Pasimirė žmogelis. Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat numirė. Stovi priešais auksinius vartus žmogaus siela, o šalia jos — šuns siela. Prie vartų — sargas.
— Kas tai per vieta? — paklausė pakeleivis vartų sargo.
— Tai rojus, tu jau numirei. Dabar gali įeiti ir visapusiškai atsipalaiduoti.
— Ar ten yra vandens?
— Kiek tik širdis geidžia: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
— O pavalgyti duos?
— Visko, ko tik panorėsi.
— Bet kartu su manimi šuo.
— Atsiprašau, pone, bet šunis įsivesti draudžiama, — pareiškė sargas, rodydamas į pakabintą ant vartų lentelę su užrašu „Šunims draudžiama!“. — Jis turės būti paliktas čia.
Žmogus nepanoro eiti į vidų, jis apsisuko ir nuėjo šalin. Eina jie toliau, mato kitus vartus, ant kurių nieko nėra parašyta, o greta jų sėdi sargas įsitaisęs.
— Atsiprašau, gerbiamas…
— Petras aš.
— O kas yra už šių vartų?
— Rojus.
— O ar galiu kartu ir šunį pasiimti?
— Žinoma!
— O ten, anie pirmi vartai, į kur jie veda?
— Į Pragarą. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

* * *

Šarūnas Facebook