#025 Retrospektyva: Broliškų šalių humoro langas. I dalis.

„Kabakėlis „13 kėdžių“

Jaunam žmogui šis pavadinimas veikiausiai apskritai nieko nesako, bet vyresnio amžiaus tautiečiai be abejo mena legendines „Kabakėlis „13 kėdžių“ TV laidas.

// „Kabakėlis „13 kėdžių“ — tai humoristinė TV laida, kurią 15 metų (nuo 1966 iki 1980 metų) rodė sovietinė televizija. Iš viso buvo sukurtos 133 laidos. //

Esminis šios anuomet kolosaliai populiarios žiūrovų tarpe laidos elementas — praktiškai visas humoras „pasiskolintas“ iš socialistinių šalių humoro leidinių (anekdotai, humoreskos, feljetonai, auksinės mintys).

// Kiekviena broliška soc. lagerio šalis turėjo po savą satyros ir humoro žurnalą:
lenkai – „Szpilki“, vengrai – „Ludas Matyi“, čekai – „Dikobraz“, slovakai – „Roháč“, rytų vokiečiai – „Eulenspiegel“, rumunai – „Urzika“, bulgarai – „Sturshel“. //

Apskritai praktiškai visi sovietiniai laikraščiai ir žurnalai gana dažnai perspausdindavo humoristinę medžiagą iš socialistinių šalių satyros ir humoro žurnalų. Kodėl — aišku: juk neįmanoma skaitytojams vien tik apie socialistinio lenktyniavimo pasiekimus nepaliaujamai tauzyti, o humorą perspausdinti iš, tarkim, respublikinių humoro žurnalų (a la „Šluota“ analogų), kaip ir keistoka.

Be to, soc. lagerio humoristai šaipėsi ne tai kad subtiliau ir aštriau, ne, bet tas broliškų socialistinių šalių humoras tiesiog buvo kiek mažiau suvaržytas ir mažiau cenzorių iškastruotas. Pvz., lenkų „Szpilki“ arba rytų vokiečių „Eulenspiegel“ žurnaluose spausdinamos karikatūros seksualinėmis temomis buvo tiesiog norma (įprastas reiškinys).

Tuo tarpu vietiniai satyros ir humoro kalviai, suprantama, kad negalėjo nieko panašaus iš saviškių tarpo transliuoti, tačiau perspausdinti iš socialistinių šalių leidinių praktiškai niekas nedraudė — kas išdrįs burnoti? Juk broliškos socialistinės šalys — viena darni šeima!

TV laidą „Kabakėlis „13 kėdžių“ 1980 m. užraukė (pagrindinai dėl įvykių kaimyninėje Lenkijoje (Solidarumo judėjimas)). Kabakėlio humoristinėje laidoje juk visi personažai buvo ponai (o ne tovariščiai) — pan Direktor, pani Monika, pan Profesor ir t.t.), tad reikėjo kažkaip eleminuoti poniją iš TV ekranų.

Laidas sąjunginiame TV eteryje greitai pakeitė kitos humoristinės laidos („Aplink juoką“, Klubas „12 kėdžių“), kurios, kartu su perestroika darėsi vis aštresnės ir kandesnės.

Nors šiokių tokių apribojimų buvo imtasi, tačiau pvz., lenkišką satyros ir humoro žurnalą „Szpilki“ dar kurį laiką galima buvo įsigyti ir po 1980 m.

* * *

Šarūnas Facebook

#024 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. III Dalis

III Dalis
Saulė pro debesis

Įvertindamas tarybinio Rojaus realijas, šiandien galvočiau, kad, tarsi ir nuskilo (sąlyginai) man, kadangi, palyginus, nebloga ir palanki aplinka susiformavo septinto dešimtmečio pradžioje. Tuo metu Tarybų sąjungoje buvo taip vadinamas „Atšilimo“ laikotarpis (N. Chruščiovo valdymo metai pasižymėjo politiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais, kurie atnešė gyventojams laisvesnio ir geresnio gyvenimo viltį, šiek tiek (sąlyginai) sumažėjo suvaržymų).

Tai buvo laikas, kai sunoko ir pasipylė „Atšilimo“ laikotarpio vaisiai: pasirodė (nors ir komunistuojančių autorių (buvo publikuojami tik tie dailininkai, kurie bendradarbiavo su savo šalies komunistų partijos leidiniais)) virtinė satyrinių-humoristinių albumų (rusų kalba):

• Герлуф Бидструп. „Сатира и юмор“ / Herluf Bidstrup. „Humorit ja satiiri“ (1959 m. Estijoje išleistos satyrinės-humoristinės istorijos paveikslėliuose);
• Жан Эффель. „Сотворение мира и человека“, 1959 г., Жан Эффель. „Адам познает мир“, 1961 г., Жан Эффель. „На темы дня“, 1963 г.;
• Збигнев Ленгрен. „100 юмористических рисунков“, 1965 год.

Bene didžiausią įspūdį man, pypliui, paliko Herlufo Bidstrupo pieštinių istorijų (komiksai) albumas.

Šie keli satyriniai-humoristiniai leidiniai, tarsi saulės spinduliai pro debesis kažkiek atitirpdė šaltojo karo sukurptą nematomą sieną ir nutiesė šiokią tokią brydę — galimybę susipažinti su užsienio šalių autorių kūrybą. Nesgi iki 1953 m. praktiškai aklinai uždaryta siena buvo beveik dešimčiai metų (nuo 1955 m. iki 1964 m.) šiek tiek praverta.

Tad nenuostabu, kad kaipsyk „Atšilimo“ periodu buvo prikeltas iš užmaršties ir imtas vėl leisti respublikinis satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ — 1956 metų gruodžio mėn. pasirodė pirmas atnaujinto žurnalo numeris.

„Šluota“ prisikėlimas (skaityti)

* * *

Šarūnas Facebook

#023 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. II Dalis

II Dalis. Čiuk-čiuk-čiukčija

Nors savotišku savo kūrybiniu debiutu (darbų pristatymas publikai) veikiausiai galima būtų įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje (~1976-1977 m.), bet gruntavimas atliktas kur kas anksčiau.

Taigi, dar būdamas pyplys nepasibodėjau ir jau drąsiai rėžiau savo pirmas menines kompozicijas. Suprantama, kad labiausiai „pasisekė“ toms knygoms ir tiems leidiniams, kuriose, mano supratimu, trūko išraiškingų iliustracijų. Mažylio vertinimu: „Kokia netvarka — nei vienos iliustracijos knygoje! Kaip taip gali būti?!“

Knygose tiek daug tuščių puslapių (atverstiniai viršeliai, priešlapiai, antraštiniai puslapiai…) — kokia palaima mažajam menininkui, kai tiek daug erdvės kūrybinei saviraiškai!
Viena tokių „dailintų“ knygų (išlikusi iki šių dienų), kurią kadaise „patobulinau“ — „Čiukčijos pasakos“.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Titulinis lapas

Pirmieji šedevrai

Pačių pirmųjų savo kūrybinio polėkio momentų neprisimenu (pernelyg mažas dar buvau), bet anų dienų šedevrai išliko iki šių dienų!

Dabar keblu nustatyti, kuriais metais sukurti mažojo menininko šedevrai pieštuku, kada išdailinti pirmieji grafiniai pabandymai, tačiau be jokios abejonės galima tvirtai teigti: tai padaryta tarp 1964 ir 1966 metų.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Priešlapis.

Beje, prabėgus pusei amžiaus su trupučiu, keistoka buvo vėl paskaitinėti knygą „Čiukčijos pasakos“. Tiesa sakant, man net nesuprantama, kaip jos apskritai išvydo dienos šviesą anuo metu — beveik visos! pasakos persmelktos smurto, mėsinėjimų, žudymo, vagysčių, apgavysčių… — ideali parankinė knyga paslydimams ir nužmogėjimui…

Štai tokios pasakos vaikams buvo išleistos 1963 m., kai medžiai buvo dideli.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Knygos iliustracija.

Knygos „Čiukčijos pasakos“ aprašymas (ištrauka):

„Nelabai malonus pasaulis, kuriame gyvena jų herojai. Ne rožėmis klotas jų gyvenimo kelias, ir viską, ko žmogui reikia, jis turi išplėšti iš pamotės gamtos.
Jam prieš akis iki pat horizonto rūsti jūra, alsuojanti ledo laukų šalčiu. Šitoje jūroje reikia surasti ir užmušti žvėrį, kurio riebalai, kaulai, žarnos, mėsa ir kailis — viskas bus sunaudota. Drabužis, apavas, jarangos viršus, maistas ir šviesa, netgi pati gyvybė — pareina nuo medžiotojo sėkmės.
Vienas kaimas čia toli nuo kito. Gentys ir giminės viena kitai priešiškos, — kiekvienas nepažįstamas žmogus gali pasirodyti priešu arba, dar blogiau, būtybe ne iš „šito“ pasaulio, — fantastine pabaisa, velniu arba vilkolakiu, nes įsivaizduojama, kad visoks gyvis turi teisę vadintis žmogum ir net dėl vienokių ar kitokių sumetimų turėti paprasto žmogaus išvaizdą… Ir smarkus speigas, ir netikėtas atlydys, ir pašvaistės danguje, ir lietus, ir kruša, ir sniego pūga — visa kas priešiška žmogui šitame pasaulyje. O ką bekalbėti apie žvėrį, kuris medžiotojui gali skaudžiai atsimokėti.“

* * *

Šarūnas Facebook

#022 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m.

I Dalis

Palanki terpė peckelioti
Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, sugertukai, ir net vadovėliai…
Neaplenkė ši infekcija ir manęs.
Nuo mažų dienų augau apsuptas įvairiausių leidinių gausos. Namai labiau panašėjo į biblioteką, nei į gyvenamą butą: margaspalvių knygų, brošiūrų, žurnalų ir laikraščių perteklinis arsenalas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. O jau ta įvairialypė leidinių tematika! Nuo primityvių pasakų vaikams iki giliai filosofinių leidinių. Suprantama, kad labiausiai man patiko knygos, kuriose knibždėte knibždėjo įvairiausių piešinių ir iliustracijų.
Nieko nuostabaus, kad tuo metu man mažai kad rūpėjo atspausdintas turinys, nes vis vien nesupratau dar apie ką viena ar kita knyga. Svarbiausia buvo tik tai, kad leidinys būtų gausiai iliustruotas, o jeigu tokių nėra — galima pasiraitoti rankoves ir pačiam užpildyti šią nedovanotiną leidėjų spragą.
Na, išties — jeigu kiti sugeba, tai kodėl pačiam nepabandyti papeckelioti? Juk praktiškai visi pypliai kada nors, ką nors ima ir papeckelioja, ir dar su kokia ugnele!
Taigi, nors ir nemokėjau tuo metu dar nei skaityti, nei rašyti, tačiau paveiksliukus rydavau ypač godžiai.
O vėlėliau net nesibodėjau ir išbandžiau mažyliams labai patinkančią bei patrauklią knygų „meninio iškarpymo“ techniką.

* * *
Kelios ano meto knygos, kurios ankstyvoje vaikystėje giliai įsirėžė atmintin:

• Сутеев В. Сказки и картинки, 1963*;
• Pasakų rinkinys „Gulbė karaliaus pati“, 1963 m. (Albinos Makūnaitės spalvoti linoraižiniai);
• „Čiukčijos pasakos“, 1963 m.

// Įdomi detalė: visos trys knygos išleistos 1963 m. Jau po metų (1964 m. pabaiga) geležinės durys buvo užšautos ir šalis vėl ilgam laikui panardinta į raudonų sutemų Rojų. //

Pirmos dvi knygos ištirpo laiko tėkmėje — aš jas pernelyg meniškai „suskaičiau“!..
„Gulbė karaliaus pati“: jeigu neklystu, iliustracijos (gal net ir visa knyga) buvo atspausdintos ant kreidinio popieriaus — tiesiog palaima žirklėms siautėti…
Na, o trečioji paminėta knyga išliko „gyva“ iki šių dienų. Štai ji:

„Čiukčijos pasakos“, 1963 m. // Knygos viršelis.
// Užrašė O. Babošina. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. //

Na, iš anų laikų būtina dar paminėti 1966 m. lietuvių kalba išleistą knygą „Brolių Grimų pasakos“, kuri gausiai iliustruota nuostabiais Vernerio Klemke** piešiniais.
Ir ši knyga išliko „gyva“ iki šių dienų — veikiausiai dėl to, kad gal jau buvo aprimęs arba praėjęs šišas aktyviai reikšti savo meninius sugebėjimus (arba ji buvo labiau saugoma ir laikoma viršutinėse knygų lentynose, kad nebūtų ranka pasiekiama).

// Suprantama, kad buvo ir daugiau įvairiais būdais mano „suskaitytų“ knygų, tačiau laiko tėkmėje daugel dalykų atmintyje išsitrynė, todėl keblu nūnai užmirštuoles nustatyti. //

* Vladimiras Sutejevas
(rus. Владимир Григорьевич Сутеев) (1903–1993) — rusų rašytojas, dailininkas-iliustratorius, animacinių filmų režisierius, animatorius, scenaristas. Nusipelnęs savo šalies menininkas (1965 m.). Vienas iš sovietinės animacijos kūrėjų.

Pagal V. Sutejevo kūrybą yra sukurta labai daug šaunių animacinių filmukų. Keletas iš jų:
„Sniego laiškanešys“ (1955 m.), „Laivelis“ (1956 m.), „Milijonas maiše“ (1956 m.), „Grybukas stogiukas“ (1958 m.), „Kas pasakė „Miau“? (1962 m.).

Taip pat jis parašė daug scenarijų animaciniams filmukams, kaip antai:
„Kai įsižiebia eglutės“ (1950 m.), „Petia ir Raudonkepuraitė“ (1958 m.), „Begemotas, kuris bijojo skiepų“ (1966 m.), „Dvi pasakos: Obuolys. Lazdelė gelbėtoja“ (1962 m.), „Viens, du – kartu“ (1967), „Mes ieškome juodulio“ (1969 m.) (beje, šio filmuko dailininkė-statytoja buvo lietuvių dailininkė G. Brašiškytė), „Trobelė“ (Terem-teremok (1971 m.)).

O kiek knygučių išleista su šio dailininko iliustracijomis!
„Čipolino nuotykiai“ (1956 m.) (V. Sutejevas buvo pirmas dailininkas, kuris sovietijoje nupiešė iliustracijas šiai Džani Rodari pasakai apysakai).

„Pifo nuotykiai“ (1958 m.) ir „Nauji Pifo nuotykiai“ (1962 m.) — veikiausiai daugeliui gerai žinomos knygutės. Taip, ir šias knygeles iliustravo V. Sutejevas.

—

** Verneris Klemke
(vok. Werner Klemke) (1917–1994) — vokiečių dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, pedagogas ir pašto ženklų kūrėjas.

Įprasta, kad animatoriai, karikatūristai labiau jaučia piešinio plastiką (dailininkas kurį laiką dirbo dailininku-animatoriumi, o taip pat piešė ir karikatūras). Tad nieko nuostabaus, kad beveik 300 juodai baltų graviūrų, nupieštų knygai „Brolių Grimų pasakos“ sužavėjo mane savo neperkrauta grafika, lakoniškumu, linijų plastika.
Bene pagrindinė ir mėgiamiausia jo piešimo technika — ksilografija.

* * *

Tęsinys kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook