#022 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m.
I Dalis
Palanki terpė peckelioti
Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, sugertukai, ir net vadovėliai…
Neaplenkė ši infekcija ir manęs.
Nuo mažų dienų augau apsuptas įvairiausių leidinių gausos. Namai labiau panašėjo į biblioteką, nei į gyvenamą butą: margaspalvių knygų, brošiūrų, žurnalų ir laikraščių perteklinis arsenalas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. O jau ta įvairialypė leidinių tematika! Nuo primityvių pasakų vaikams iki giliai filosofinių leidinių. Suprantama, kad labiausiai man patiko knygos, kuriose knibždėte knibždėjo įvairiausių piešinių ir iliustracijų.
Nieko nuostabaus, kad tuo metu man mažai kad rūpėjo atspausdintas turinys, nes vis vien nesupratau dar apie ką viena ar kita knyga. Svarbiausia buvo tik tai, kad leidinys būtų gausiai iliustruotas, o jeigu tokių nėra — galima pasiraitoti rankoves ir pačiam užpildyti šią nedovanotiną leidėjų spragą.
Na, išties — jeigu kiti sugeba, tai kodėl pačiam nepabandyti papeckelioti? Juk praktiškai visi pypliai kada nors, ką nors ima ir papeckelioja, ir dar su kokia ugnele!
Taigi, nors ir nemokėjau tuo metu dar nei skaityti, nei rašyti, tačiau paveiksliukus rydavau ypač godžiai.
O vėlėliau net nesibodėjau ir išbandžiau mažyliams labai patinkančią bei patrauklią knygų „meninio iškarpymo“ techniką.
* * *
Kelios ano meto knygos, kurios ankstyvoje vaikystėje giliai įsirėžė atmintin:
- Сутеев В. Сказки и картинки, 1963*;
- Pasakų rinkinys „Gulbė karaliaus pati“, 1963 m. (Albinos Makūnaitės spalvoti linoraižiniai);
- „Čiukčijos pasakos“, 1963 m.
// Įdomi detalė: visos trys knygos išleistos 1963 m. Jau po metų (1964 m. pabaiga) geležinės durys buvo užšautos ir šalis vėl ilgam laikui panardinta į raudonų sutemų Rojų. //
Pirmos dvi knygos ištirpo laiko tėkmėje — aš jas pernelyg meniškai „suskaičiau“!..
„Gulbė karaliaus pati“: jeigu neklystu, iliustracijos (gal net ir visa knyga) buvo atspausdintos ant kreidinio popieriaus — tiesiog palaima žirklėms siautėti…
Na, o trečioji paminėta knyga išliko „gyva“ iki šių dienų. Štai ji:
„Čiukčijos pasakos“, 1963 m. // Knygos viršelis.
// Užrašė O. Babošina. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. //
Na, iš anų laikų būtina dar paminėti 1966 m. lietuvių kalba išleistą knygą „Brolių Grimų pasakos“, kuri gausiai iliustruota nuostabiais Vernerio Klemke** piešiniais.
Ir ši knyga išliko „gyva“ iki šių dienų — veikiausiai dėl to, kad gal jau buvo aprimęs arba praėjęs šišas aktyviai reikšti savo meninius sugebėjimus (arba ji buvo labiau saugoma ir laikoma viršutinėse knygų lentynose, kad nebūtų ranka pasiekiama).
// Suprantama, kad buvo ir daugiau įvairiais būdais mano „suskaitytų“ knygų, tačiau laiko tėkmėje daugel dalykų atmintyje išsitrynė, todėl keblu nūnai užmirštuoles nustatyti. //
* Vladimiras Sutejevas
(rus. Владимир Григорьевич Сутеев) (1903–1993) — rusų rašytojas, dailininkas-iliustratorius, animacinių filmų režisierius, animatorius, scenaristas. Nusipelnęs savo šalies menininkas (1965 m.). Vienas iš sovietinės animacijos kūrėjų.
Pagal V. Sutejevo kūrybą yra sukurta labai daug šaunių animacinių filmukų. Keletas iš jų:
„Sniego laiškanešys“ (1955 m.), „Laivelis“ (1956 m.), „Milijonas maiše“ (1956 m.), „Grybukas stogiukas“ (1958 m.), „Kas pasakė „Miau“? (1962 m.).
Taip pat jis parašė daug scenarijų animaciniams filmukams, kaip antai:
„Kai įsižiebia eglutės“ (1950 m.), „Petia ir Raudonkepuraitė“ (1958 m.), „Begemotas, kuris bijojo skiepų“ (1966 m.), „Dvi pasakos: Obuolys. Lazdelė gelbėtoja“ (1962 m.), „Viens, du – kartu“ (1967), „Mes ieškome juodulio“ (1969 m.) (beje, šio filmuko dailininkė-statytoja buvo lietuvių dailininkė G. Brašiškytė), „Trobelė“ (Terem-teremok (1971 m.)).
O kiek knygučių išleista su šio dailininko iliustracijomis!
„Čipolino nuotykiai“ (1956 m.) (V. Sutejevas buvo pirmas dailininkas, kuris sovietijoje nupiešė iliustracijas šiai Džani Rodari pasakai apysakai).
„Pifo nuotykiai“ (1958 m.) ir „Nauji Pifo nuotykiai“ (1962 m.) — veikiausiai daugeliui gerai žinomos knygutės. Taip, ir šias knygeles iliustravo V. Sutejevas.
—
** Verneris Klemke
(vok. Werner Klemke) (1917–1994) — vokiečių dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, pedagogas ir pašto ženklų kūrėjas.
Įprasta, kad animatoriai, karikatūristai labiau jaučia piešinio plastiką (dailininkas kurį laiką dirbo dailininku-animatoriumi, o taip pat piešė ir karikatūras). Tad nieko nuostabaus, kad beveik 300 juodai baltų graviūrų, nupieštų knygai „Brolių Grimų pasakos“ sužavėjo mane savo neperkrauta grafika, lakoniškumu, linijų plastika.
Bene pagrindinė ir mėgiamiausia jo piešimo technika — ksilografija.
* * *
Tęsinys kitose Retrospektyva publikacijose.
* * *
Šarūnas Facebook
