#023 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. II Dalis
II Dalis. Čiuk-čiuk-čiukčija
Nors savotišku savo kūrybiniu debiutu (darbų pristatymas publikai) veikiausiai galima būtų įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje (~1976-1977 m.), bet gruntavimas atliktas kur kas anksčiau.
Taigi, dar būdamas pyplys nepasibodėjau ir jau drąsiai rėžiau savo pirmas menines kompozicijas. Suprantama, kad labiausiai „pasisekė“ toms knygoms ir tiems leidiniams, kuriose, mano supratimu, trūko išraiškingų iliustracijų. Mažylio vertinimu: „Kokia netvarka — nei vienos iliustracijos knygoje! Kaip taip gali būti?!“
Knygose tiek daug tuščių puslapių (atverstiniai viršeliai, priešlapiai, antraštiniai puslapiai…) — kokia palaima mažajam menininkui, kai tiek daug erdvės kūrybinei saviraiškai!
Viena tokių „dailintų“ knygų (išlikusi iki šių dienų), kurią kadaise „patobulinau“ — „Čiukčijos pasakos“.
„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Titulinis lapas
Pirmieji šedevrai
Pačių pirmųjų savo kūrybinio polėkio momentų neprisimenu (pernelyg mažas dar buvau), bet anų dienų šedevrai išliko iki šių dienų!
Dabar keblu nustatyti, kuriais metais sukurti mažojo menininko šedevrai pieštuku, kada išdailinti pirmieji grafiniai pabandymai, tačiau be jokios abejonės galima tvirtai teigti: tai padaryta tarp 1964 ir 1966 metų.
„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Priešlapis.
Beje, prabėgus pusei amžiaus su trupučiu, keistoka buvo vėl paskaitinėti knygą „Čiukčijos pasakos“. Tiesa sakant, man net nesuprantama, kaip jos apskritai išvydo dienos šviesą anuo metu — beveik visos! pasakos persmelktos smurto, mėsinėjimų, žudymo, vagysčių, apgavysčių… — ideali parankinė knyga paslydimams ir nužmogėjimui…
Štai tokios pasakos vaikams buvo išleistos 1963 m., kai medžiai buvo dideli.
„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Knygos iliustracija.
Knygos „Čiukčijos pasakos“ aprašymas (ištrauka):
„Nelabai malonus pasaulis, kuriame gyvena jų herojai. Ne rožėmis klotas jų gyvenimo kelias, ir viską, ko žmogui reikia, jis turi išplėšti iš pamotės gamtos.
Jam prieš akis iki pat horizonto rūsti jūra, alsuojanti ledo laukų šalčiu. Šitoje jūroje reikia surasti ir užmušti žvėrį, kurio riebalai, kaulai, žarnos, mėsa ir kailis — viskas bus sunaudota. Drabužis, apavas, jarangos viršus, maistas ir šviesa, netgi pati gyvybė — pareina nuo medžiotojo sėkmės.
Vienas kaimas čia toli nuo kito. Gentys ir giminės viena kitai priešiškos, — kiekvienas nepažįstamas žmogus gali pasirodyti priešu arba, dar blogiau, būtybe ne iš „šito“ pasaulio, — fantastine pabaisa, velniu arba vilkolakiu, nes įsivaizduojama, kad visoks gyvis turi teisę vadintis žmogum ir net dėl vienokių ar kitokių sumetimų turėti paprasto žmogaus išvaizdą… Ir smarkus speigas, ir netikėtas atlydys, ir pašvaistės danguje, ir lietus, ir kruša, ir sniego pūga — visa kas priešiška žmogui šitame pasaulyje. O ką bekalbėti apie žvėrį, kuris medžiotojui gali skaudžiai atsimokėti.“
* * *
Šarūnas Facebook
