#028 Retrospektyva: Dailininkai šypsosi

Įsibėgėjant 1988 metams karikatūrų peizažas palengva ėmė keistis. Tie darbai, kurie anksčiau dėl savo tematikos negalėjo būti spausdinami, palaipsniui buvo vis labiau ir labiau kotiruojami.

Jau net ir politinių piešinių knygeles anuomet imta ruošti bei spausdinti.

Vis labiau prasiveriant suvaržymų vartams atsirado galimybė dalyvauti jau ir „tikrose“ užsienio šalių karikatūrų parodose — anuomet išsiųsti darbai į Angliją (viena karikatūra apie šachmatus), Belgiją (du darbai apie aviaciją).

Kadangi darbas animacijoje atimdavo neįprastai daug laiko, tad karikatūroms nubyrėdavo tik nežymūs laiko trupinių likučiai.

Tačiau kai atsirasdavo langas (prastovos tarp filmų gamybos), karikatūrų nepiešimo vakuumas kaip mat būdavo užpildytas. Štai tokio lango metu ir buvo sukurti trys karikatūrų ciklai Lietuvos televizijai.

Kaip prisiminimais dalinasi karikatūristas R. Grabauskas, kuris 1988 m. dirbo LTV, su juo susitikęs televizijos darbuotojas Vincas Aleknavičius aptarė idėją TV eteryje parodyti teminius karikatūrų ciklus. Palaiminta idėja netrukus buvo įgyvendinta. 1989 m. pradžioje Lietuvos televizijos eteryje buvo parodyta keletas laidų „Dailininkai šypsosi“. Nors šių laidų ciklas tęsėsi neilgai (kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, viskas „atsitrenkia“ į finansavimą), bet šūsnis Lietuvos karikatūristų šios laidos dėka pristatė savo darbus plačiai publikai.

Na, ir man teko anuomet gerokai paplušėti: per, palyginus, trumpą laiką (~5 mėn.) nupiešiau 3 karikatūrų ciklus (iš viso 55 karikatūras).

Nei iki to laiko, nei vėliau tokio didoko kiekio karikatūrų daugiau neteko sukurti.

Pirmąjį 19-os karikatūrų ciklą apie šunis „Šuo — žmogaus draugas“ Lietuvos televizijai įteikiau 1988 m. lapkričio mėn. pradžioje. Antrą 20-ies karikatūrų ciklą apie kiaules pateikiau 1989 m. pradžioje. Na, o trečią 16-os karikatūrų ciklą apie avis pateikiau 1989 m. pavasarį.

Pirmas ciklas karikatūrų apie šunis per LTV buvo parodytas 1989 m. balandžio 23 d. Neilgai trukus buvo parodytas ir antras ciklas (apie kiaules). Tuo tarpu savo trečio ciklo karikatūrų (apie avis) per LTV aš pats net ir nemačiau, bet kaip bičiulis R. Gedgaudas mane patikino, kad ir trečias karikatūrų ciklas (apie avis) buvo parodytas per nacionalinę televiziją.

Anuomet nupieštos laidai „Dailininkai šypsosi“ karikatūros vėliau buvo siūlomos įvairioms redakcijos. Jei neklystu, tai daugiausiai respublikiniuose leidiniuose atspausdinta karikatūrų iš ciklų apie šunis ir kiaules.

* * *

Šarūnas Facebook

#027 Retrospektyva: Permainų vėjai

Kertinis naujų permainų vėjų gūsis buvo žinia, kuri trenkė, tarsi griaustinis iš giedro dangaus — Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Netrukus po to pasirodė visiškai kito formato žinios — savilaidinė LPS spauda, kurios kibirkštis buvo leidinys „Sąjūdžio žinios“. Nuo 1988 m. rugsėjo 16 d. pradėtas leisti savaitraštis „Atgimimas“.

Nauji leidiniai — nauji poreikiai.
Įsibėgėjant pertvarkai (perestroika), palengva ėmė keistis peizažas ir Marijos žemėje.

Vis plačiau prasiveriančios glasnost durys pasėjo drąsos grūdą — daugel karikatūristų puolė kurpti politinių karikatūrų pluoštus, kuriuose nepaliaujamai pliekė anuometinės sistemos simboliką, stabus, santvarką.

// Yra teigiama, kad vis tik postūmį soc. lageriui piešti kritikuojančias TSRS karikatūras buvo M. Zlatkovskio (Rusija) legali politinė karikatūra, kurią jis nupiešė pagal užsakymą „iš viršaus“: joje pavaizduotas M. Gorbačiovas besigalinėjantis su meška avinčia aulinius batus. M. Gorbačiovui ant galvos vietoj dėmės nupiešta SSSR svastika (plačiau apie tai, žiūr. publikacijos gale. //

Netrukus drąsesnės karikatūros pasirodė užsienio (soc. lageris) šalių satyros ir humoro žurnaluose, o jau kiek vėliau visa tai persikėlė ir į šalies leidinius: narsesnes karikatūras ėmė spausdinti ir mūsuose (išjuokiančias tarybinę santvarką), kadangi anuomet galiojo nerašyta taisyklė — jeigu soc. lagerio šalyje išleista, vadinasi kažko panašaus galima tikėtis ir pas mus. Nors ši taisyklė ne visada suveikdavo. Pvz., soc. lagerio šalių žurnalai sex karikatūras spausdindavo nuolat, o mūsuose ši tema ilgokai buvo tabu.

Nors niekada nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet anuomet ir aš kelias nupiešiau.
Kai ilgai laikomas narve staiga pajunti, kad nukrito tave pančiojusios grandinės, taip ir galimybė be apribojimų piešti viską, kas tik šauna į galvą — svajingai pakylėja.

> Volas / Road Roller <
// „Soglasie“ (1989 m., Nr. 3). //

Iki tol po keliais užraktais laikytas ir saugomas uždraustų temų sąrašas tarsi neteko galios — erdvė netrukus buvo pilnai užpildyta, o po Berlyno sienos griūties praktiškai jau galima buvo spausdinti kur kas labiau kontroversiškas karikatūras.

Ilgainiui virusas persimetė ir į Marijos žemę, tad netrukus žurnalo „Šluota“ puslapiuose kaip iš Gausybės rago pasipylė politinių karikatūrų lavina. Žurnalas po tam tikro laiko labiau panašėjo į agitacinį-propagandinį leidinį, nei kultūrinį-meninį satyros ir humoro retransliatorių. Meninės karikatūros atsidūrė už borto.

Suprantama, kad kardinaliai viskas pasikeitė po sausio įvykių Vilniuje. Tada tiesiog viskas virte virė ir būtina buvo prisidėti prie atkirčio tupogolovams, pareikšti savo vidinį sopulį.

> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //

Politinių karikatūrų Sovietų Sąjungoje startas
Devinto dešimtmečio pabaigoje naujasis TSKP centrinio komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ėmė aktyviai važinėti po Vakarus, reklamuodamas „socializmą, su žmogišku veidu“. Vienoje užsienio spaudos konferencijoje Gorbačiovo paklausė, kodėl Sovietų Sąjungoje vis dar nėra nei vienos karikatūros, kur būtų kritikuojama tuometinės vyriausybės narių veikla. Jau kitą dieną dailininkas Michailas Zlatkovskis sulaukė skambučio iš spaudos agentūros „Novosti“ (АПН — Агентство печати «Новости»). Skambinęs asmuo paprašė nupiešti Gorbačiovo karikatūrą. Kiek vėliau po šio valstybinio užsakymo M.  Zlatkovskis jau savo iniciatyva sukūrė seriją  karikatūrų bendru apjungiančiu pavadinimu „Gorbačiniada“ („Горбачиниада“).  Tačiau, pasak pačio menininko, atėjo laikas, kai, praktiškai viskas buvo leidžiama, todėl pasidarė net ir neįdomu.

* * *

Šarūnas Facebook

#026 Retrospektyva: Broliškų šalių humoro langas. II dalis.

Nuo mažų dienų knygose, žurnaluose, laikraščiuose pirmiausia pastebint iliustracijas, piešinius ar karikatūras, tas godus paveiksliukų „ryjimas“ iš vaikiško smalsaus susidomėjimo palaipsniui pavirto kažkuo daugiau nei vien tik pasyvus stebėjimas.

Palaipsniui atkaklus domėjimasis karikatūromis ir apskritai humoru bei viskuo, kas yra nupiešta, peraugo į tvirtą hobį.

Anuomet daugelis šalies leidinių buvo siuvami pagal vieną ir tą patį kurpalių: kaip taisyklė, daugelio leidinių priešpaskutiniuose puslapiuose būdavo publikuojama satyra ir humoras (humoreskos, anekdotai, pamfletai, parodijos, satyriniai eilėraščiai ir karikatūros arba mini komiksai), todėl ilgainiui nusistovėjo mechaniškas įprotis — žurnalų puslapiai būdavo pradedami vartyti nuo galo.

Nors žolė buvo žalesnė, oras gaivesnis ir skaidresnis, o ir medžiai buvo didesni, bet sovietinė ideologinė migla tiesiog viską uždengdavo.

Nuobodoką ir nykoką sovietinę mokyklinę tėkmę kaipsyk ir praskaidrindavo soc. lagerio vaizdinių neapsakoma tėkmė.

Besimokydamas vyresnėse klasėse ėmiau prenumeruoti užsienio šalių (soc. lagerio) satyros ir humoro žurnalus: lenkų „Szpilki“, vengrų „Ludas Matyi“, čekų „Dikobraz“, slovakų „Roháč“, rumunų „Urzika“. O rytų vokiečių „Eulenspiegel“, jei pasisekdavo, nusipirkdavau spaudos kioskuose.

Šie žurnalai davė daug peno kūrybinės krypties formavimui, plėtė karikatūros meno horizontus, įtakojo kūrybinę dirvą, kadangi soc. lagerių leidiniuose ideologinio marazmo spausdindavo ženkliai mažiau. Nors tas langas buvo vien tik į soc. lagerio šalių humoristinę virtuvę, tačiau tai buvo kokybiškai pasvertas ir taiklus.

Daugelis to meto soc. šalių karikatūristų nūnai gerai žinomi ir vertinami menininkai. Tai buvo nedidelis, bet vis vien šioks toks langas į žavingą karikatūrų meno pasaulį, kuris gerokai praplėtė akiratį.

* * *

Šarūnas Facebook