Du metus kiekvieną savaitę (ketvirtadieniais) be pertraukos savo bloge publikavau parabolės.
Pačioje pradžioje planavau vienerius metus šitai daryti, bet po to nusprendžiau, kad gal 100 parabolių bus sveikiau suvaldyti vidinį praradimo sopulį.
Visuomet yra skausminga žiūrėti, kai kažkada nuostabiai žydintis medis palengva vysta ir nenumaldomai artėja tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų — logiška gyvenimo tėkmės baigtis.
Praradimo skausmas užvaldo protą ir nepaleidžia, ir jokie filosofiniai išvedžiojimai apie gyvybės trapumą, laikinumą nepadeda.
Parabolių publikacijos — viena iš pasirinktų formų, kurios nutiesia taką link susitaikymo su praradimu. Negalima pakeisti to, kas neišvengiama.

100 parabolių publikacijos — savotiški terapijos seansai sau pačiam.
Parabolės buvo pasirinktos ir publikuotos atsitiktine tvarka ir seka.
Vienintelė parabolė, kuri, tarsi kibirkštis, davė pradžią ciklui — „Baltas ir juodas vilkas“.
Tiesiog dar ligų karuselės pradžioje stengiausi įvairiais būdais nuginti juodas mintis.
Ir kaipsyk pasitaikė proga perskaityti patrauklią parabolę, kurią ir perpasakojau ligos patale gulinčiai mamai. Išklausiusi ją, mama nusišypsojo. Bent akimirkai jos mintis pavyko praskaidrinti. Šitai ir paskatino mane ieškoti „mintis nuginančių“ parabolių.

Todėl 100-tą parabolių ciklą dedikavau savo mamai.

Štai, ta pati pirmoji parabolė apie baltą ir juodą vilkus.

* * *
Garbaus amžiaus senelis bando paaiškinti savo anūkui, kas yra gyvenimas:
Senolis:
— Gyvenimas, tai, tarsi dviejų vilkų tarpusavio nuolatinė kova tavyje. Vienas vilkas atstovauja baimę, neapykantą, blogį, priešiškumą. Kitas vilkas simbolizuoja meilę, pagarbą, gerumą, džiaugsmą.
Anūkas:
— O kuris vilkas galiausiai laimi?
Senolis:
— Tas, kurį tu maitini…

* * *

Šarūnas Facebook