#100 Parabolė: Prisiminti save

Gali prisiminti begalę dalykų, — tu gali tapti visuotine enciklopedija; tavo protas sugeba įsiminti net viso pasaulio bibliotekas, tačiau tai nėra tinkama atmintis. Tėra vienintelis tikras prisiminimas — tai akimirka, kai tu prisimeni save.

Gautama Buda šitai iliustravo senoviniu pasakojimu apie liūtę, šokinėjančią nuo vienos kalvos ant kitos. Ji buvo nėščia ir pagimdė kaipsyk šuolio metu. Jos liūtukas nukrito į avių bandą, kuri jį ir išaugino. Natūralu, kad jis save laikė avimi. Buvo šiek tiek keista matyti jį tokį didelį ir nepanašų į nieką kitą. Bet, galbūt, jis buvo išsigimėlis. Užaugino jį vegetaru.

Kartą senas liūtas ieškodamas maisto prisiartino prie avių bandos. Jis negalėjo patikėti savo akimis. Tarp avių bandos vaikštinėjo puikiai nuaugęs liūtas, o avys jo visiškai nesibijojo. Senasis liūtas užmiršo apie maistą ir ėmė vytis bandą. Tačiau jaunasis liūtas taip pat ėmė bėgti kartu su banda. Galų gale patyręs liūtas pagavo jaunąjį liūtą. Šis verkė ir kūkčiojo:
— Prašau, leiski man sugrįžti pas savo gimines!

Bet senasis liūtas nutempė jį prie artimiausio ežero kranto, ramaus, be jokių bangelių, lygaus, tarsi veidrodis, ir privertė jį pažvelgti į savo atspindį ežere, šalia savojo, senojo liūto atspindžio. Įvyko netikėta transformacija. Iškart, kai tik jaunasis liūtas pamatė savo atvaizdą  ir suprato, kas jis beesąs, smarkiai ir griausmingai suriaumojo. Per visą slėnį aidas išnešiojo šį riaumojimą. Anksčiau jaunasis liūtas niekada neriaumojo, nes visada manė esąs avis ir niekada tuo net neabejojo.

Senasis liūtas pasiteiravo:
— Taigi, aš savo darbą atlikau. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs. Ar tu nori grįžti atgal į bandą?
Jaunasis liūtas nusikvatojo ir tarė:
— Atleisk man, aš visiškai pamiršau, kas aš esu. Be galo esu tau dėkingas, kad padėjai man tai prisiminti.

* * *

Šarūnas Facebook