#031 Retrospektyva: Šunys. II dalis.

Gyvenime taip jau nutinka, kad per kelis metus net pripažinti piešimo korifėjai gali kardinaliai pakeisti kadaise išieškotą ir jau net vizitine kortele tapusį savitą piešimo braižą (stilistiką), o naujokui pirmieji kūrybiniai žingsniai dažniausiai būna dar tik elementarus pirminių bandymų ir begalinių ieškojimų kelio pradžia (savito braižo paieška, gludinimas).

Taigi, skirtingais metais nupieštas karikatūras apie šunis tiesiog imti ir mechaniškai apjungti jas į vieną bendrą ciklą buvo kiek problematiška. Pirmiausia — per keturis su trupučiu metus stipriai pakito piešimo braižas.

Piešinių stilistika. Šunys (1984–1985 m.).

Antra, skyrėsi darbų dydžiai — vieni mažesni darbai, kiti — didesni, o taip pat skyrėsi atlikimo technika — vieni darbai buvo juodai balti kontūriniai piešiniai, kiti — spalvoti. Kadangi visus darbus reikėjo apjungti į vientisą stilistiką, tad buvo būtina praktiškai visus ankstesnius darbus perpiešti iš naujo.

Taigi, praktiškai nebuvo kito pasirinkimo, tad ir sprendimas buvo paprastas: visus darbus reikia perpiešti pagal vieną stilistiką ir visi darbai turi būti spalvoti.

Nūnai prekyboje galima lengvai įsigyti įvairių kokybiškų dailės prekių tiek profesionalams, tiek ir mėgėjams, tačiau anuo metu net elementarios, kiek labiau „padoresnės“ akvarelės, net su žiburiu nebuvo galima rasti, kadangi prekyboje kokybiškų piešimo priemonių tiesiog nebuvo (Dailininkų sąjungos nariai buvo aprūpinami atskirais kanalais).

Prisiminęs, kad kažkur turi lindėti mano kadaise nukišta dar mokyklos laikų moksleiviška „Leningrad“ akvarelė, susiradau ją, nuvaliau „laiko dulkes“ ir sėdau eksperimentuoti.

Atsižvelgdamas į tai, kad TV ekranas yra gulsčias stačiakampis, stengiausi komponuoti ir piešti taip, jog darbai būtų horizontalūs (ilgoji piešinių kraštinė — horizontali) arba piešiniai būtų bent jau kvadratiniai.

Piešinių stilistika. Šunys (1988 m.).

Kadangi anuomet jau daugiau kaip metai laiko „sukausi“ animacijoje, tai įveikti pradinę piešinių „apdorojimo“ stadiją buvo kur kas lengviau ir greičiau — galėjau naudotis kiek labiau profesionalesniu pašvietimu iš apačios (pašviečiant vienas ant kito sudėtus popieriaus lapus iš nugarinės jų pusės, padidėja visų sluoksnių permatomumas). Lempos šviesa pašviečiant lapus iš apačios ženkliai patogiau ir paprasčiau perpiešti eskizinį piešinį pieštuku nuo kalkinio popieriaus lapo ant vatmano (anuomet jau eskizuodavau ant animacijoje naudojamo kalkinio (permatomas) popieriaus lapų).

Piešimo seka anuomet buvo tokia: pieštuku švariai perpiešti eskiziniai piešiniai ant vatmano lapo pradžioje būdavo nuspalvinami akvareliniais dažais, o kai akvarelės potėpiai nudžiūdavo — telikdavo pieštuko linijas su plunksna apvedžioti juodo tušo kontūru.

Iš šalies gali atrodyti elementaru: kas čia tokio yra nupiešti 19 darbų — šast ir viskas. Na, kūrimo procesas — nenuspėjamas. Kartais taip jau nutinka, kad tenka ilgai ir nuobodžiai kankintis, daug eskizuoti, kol nupieštas eskizas bus tinkamas. Kadaise ypač ilgai prasikankinta piešiant vieną karikatūrą — teko maždaug 10 eskizinių piešinių nupiešti, kol pagaliau linijos ant popieriaus išsiraitė taip, kaip kad norėjau jas matyti.

Karikatūrų ciklui apie šunis buvo nupiešta 19 karikatūrų (dalis ankstesnių karikatūrų buvo perpieštos iš naujo ir nuspalvintos akvarele).

> Kaulas / Bone <
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //
// „Šluota“ (1989 m., Nr. 9). //

Vėliau ciklo apie šunis piešiniai buvo siūlomi kelioms leidinių redakcijoms, tačiau tik keletas iš jų tebuvo atspausdinti.

 

* * *

Šarūnas Facebook