#039 Retrospektyva: Aštrūs pojūčiai

Kardinalių pokyčių kupina ir veržli gyvenimo tėkmė dažnai savaip perpina ne tik asmenines, bet ir kūrybines vėžias, tad nenuostabu, kad politinių ir ekonominių pokyčių lavina 1990–1991 metais kiek netikėtai nutiesė kūrybines gijas naujais kanalais.

Ano meto kupiną permainų gyvenimo periodą galima nesunkiai pailiustruoti karikatūra apie aštrius pojūčius: kažkas pernelyg sotus, kažkas ironiškai juokauja, kažkam į duris staiga ima belstis paskutinioji, kažkas džiaugiasi, kažkas tirta iš baimės, o kažkas intensyviai darbuojasi peiliu.

> – Dar vakar skundėsi, kad trūksta aštrių pojūčių… <
> Pig: „Just Yesterday she complained on lack of her sharp feelings…“ <
„Šluota“ (1990 m., Nr. 22)

Respublikinėje spaudoje 1990 metais daugiausia buvo spausdinamos mano ankstesniais metais nupieštos karikatūros. Didžioji dauguma tais metais atspausdintų darbų — karikatūros apie kiaules.

Matyt tai tiesiog grynas sutapimas, kadangi visose grandyse siautėjantis kiauliškumas veikiausiai ir galėjo būti tas kamertonas, kuris labiausiai atspindėjo ore tvyrančias ir besikeičiančias visuomenės nuotaikas.

Kaip jau buvo minėta ankstesnėse RETROSPEKTYVA publikacijose (#38), dėl įtempto animacijos darbų grafiko (animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“) ir kaleidoskopiškai kintančios gyvenimo tėkmės, naujas karikatūras vėl sėdau piešti tik įsibėgėjus 1990 metų rudeniui.

Žemuogių pievelė

Po ilgesnės pertraukos rinkdamas medžiagą naujoms karikatūroms prisiminiau ir kelias anksčiau nupieštas karikatūras bei dar iki tol nerealizuotas idėjas. Viena iš „potencialių kandidačių“ buvo 1987 m. nupiešta karikatūra „Žemuogių pievelė“.

Žemuogių pievelė / Strawberry Field
> – Tai čia ir yra tavo žadėtoji Žemuogių pievelė?!? <
> And this is your promised Strawberry Field for ever?!? <
// Nepublikuota (1987 m.) //

Tuo metu jau buvo praėję keleri metai darbuojantis animacijos industrijoje; už pečių jau buvo didelė piešimo praktika, studijuota ir įsisavinti animacijos pagrindai, o prieš tai dar lankytos privačios piešimo pamokos, tad į karikatūras, piešinius žvelgiau kur kas objektyviau, kritiškiau.

Tačiau kartais taip nutinka, kad nekokybiškas piešinio atlikimas aukojamas vardan karikatūros minties, idėjos. Taip nutiko ir tą kartą: nors akį rėžė perdėm prastas atskirų detalių atlikimas (lova), tačiau mano galva idėja buvo svarbiau nei pati piešinio atlikimo technika, todėl piešinį nusprendžiau siūlyti spausdinimui.

Amūras ir kirvis

Kita naujo pluošto karikatūra buvo „Amūras ir kirvis“. Žvelgiant iš laiko perspektyvos dabar galima būtų teigti, kad veikiausiai kaipsyk tada ir galutinai susiformavo ta stilistika, kuria piešiu ir dabar. Suprantama, kad laikui bėgant atsirado įvairių niuansų, tačiau esminis (juodai baltų kontūrinių) piešinių stilistikos karkasas išlikęs iki šių dienų.

Na, abu piešiniai „Šluota“ redakcijos eilinį kartą buvo atmesti, bet tai jau neturėjo principinės svarbos kūrybinei saviraiškos sklaidai, kadangi tuo metu dygo daug naujų leidinių, kuriuose taip pat galima buvo spausdinti karikatūras. Jau buvo praėję uzurpatorių laikai, kai vos keli leidiniai spausdina karikatūras ir juose dirbantys kaliošai reguliuoja bei sprendžia, ką galima spausdinti, o ko ne.

Tolimesnė kūrybinė gija taip susiklostė, kad kiti (1991) metai ženklino naujo kūrybinio etapo pradžią (apie tai kitose RETROSPEKTYVA publikacijose).