#042 Retrospektyva: Gauriukas ir Mauriukas

Karlsonas ir Mažylis

Šuniukas, katytė, ežiukas, papūgėlė, pelytė, vėžliukas, kiškutis… — kiekvienas vaikis trokšta turėti širdžiai mielą augintinį, kol jis jam nenusibosta…

Vaikystėje tarsi nieko ir netrūko, bet daug metų svajojau apie šalimais dūzgiantį augintinį — labai jau norėjosi turėti besipainiojantį po kojomis šuniuką greta (na, kaip ir Mažyliui iš populiaraus animacinio filmuko „Karlsonas ir Mažylis“).

Ir pagaliau išaušo džiugesiu trykštanti diena — namų slenkstį pagaliau peržengė šuniukas! Na, tai nebuvo vos ką tik išsiritęs ir pirmas savo gyvenimo dienas skaičiuojantis mažas ir meilus pūkuotas kudlius. Buvusi šeimininkė paporino, kad šuniukui jau buvo stuktelėję metukai su trupučiu.

Gerai pamenu tą įspūdžių kupiną momentą, kai pirmą kartą pamačiau šunėką: ką tik atvestą naujakurį draugiškai apstojome ratu ir tyrinėjome tą stebuklą, o jis — mus. Šunelis atrodė kiek įtarus ir nervingas, bei pasiruošęs gintis nuo neprietelių. Ilgi pilki, o tarpais juodai balti nušiurę jo plaukai karojo susivėlę stambiais didžiuliais kutais — net ir metalinėmis šukomis jų iššukuoti nebuvo jokių šansų. Keturkojo nepatiklus, įtarus bei į šalis padrikai bėgiojantis akių žvilgsnis buvo vos matomas, bet veriančiai skvarbus — šunėko veizolus pilnai uždengė tokios pat tankios ir vešlios kudloto kailio sruogos. Visa tai akivaizdžiai liudijo, kad šunelis regėjo saulę pro debesis — nebuvo lepinamas meile ir šiluma: kartais sunku suvokti žmones, kurie įsigyja augintinius, bet jais rūpinasi, tarsi per prievartą, o dažnai net palieka likimo valiai mažus ir bejėgius padarėlius.

Atsargūs bandymai šunelį paglostyti atrodė tarsi koks iššūkis — urzgztelėjimai, dantų šiepimas ar net pavienis amstelėjimas kaip mat nuvydavo norą tai padaryti. Tik ta nenaudėlė uodega išdavikė bylojo, kad jis nebuvo taip jau beviltiškai priešiškai nusistatęs prieš naujus šeimininkus — nepabrukta, o kartkaltėlėmis net ir į šalis pavizginama, ji transliavo pozityvumo ženklus.

Praslinko šmotas dienų kol keturkojis hipis apsiprato su naujos aplinkos būtimi, kitais šeimininkais. Laikas palengva ištirpdė jo nepasitikėjimo bei priešiškumo dyglius, o kai visi įtarimų ledai ištirpo, tada atsirado galimybė visapusiškai jį apžiūrėti ir suteikti jam progą atsikratyti praeities naštos bei ankstesnio gyvenimo rūbo — iš beveik pilno kibiro nukirptų kudlų veikiausiai galima buvo net ir vaikišką megztinį numegzti.

Gauriukas ir Mauriukas

Karikatūrose, kuriose pagal siužetą reikalinga būdavo įkomponuoti šunį ar šunų grupę, visada stengdavausi nupiešti savo augintinio grafinį analogą — simpatišką beveislį mišrūną terjerą, kuris ilgus metus neabejotinai buvo pilnateisis šeimos narys.

Nebuvo atsitiktinumas ir tai, kad viena iš pirmojo pluošto karikatūrų tarpo, kurias patį pirmą kartą nunešiau į „Šluota“ redakciją, buvo ir karikatūra, kurioje atvaizdavau savo mielą kudlių. Ir nors minima karikatūra su šunėku buvo iš tos pirmos partijos karikatūrų pluošto, tačiau ją žurnalas „Šluota“ atspausdino tik prabėgus vieneriems metams nuo jos pateikimo dienos.

Nuo 1984 m. iki 1991 m. karikatūrose daug kartų piešiau savo kudliaus abrozėlį, kol galiausiai (1991 m.) jį pasirinkau vieno personažo prototipu, kurdamas vaikams skirtą komiksų ciklą „Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ (mano kudlius Gauriuko (melsvos spalvos šuniukas) prototipas).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Titulinis komiksų ciklo piešinys

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ komiksų ciklas apie dviejų draugų šuniukų nuotykius buvo spausdinamas 1991–1992 metais vaikams ir paaugliams skirtame žurnale „Genys“. Per tą laikotarpį žurnale iš viso buvo atspausdintos devynios šuniukų pieštinės istorijos.

„Kaip Gauriukas ir Mauriukas žvejojo“ („Genys“, 1991, Nr. 11) Žiūrėti >>>

Pirmas komiksas apie dviejų šuniukų nuotykius žurnale „Genys“ atspausdintas 1991 m. rugpjūčio mėn. numeryje (Nr. 8).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Iškylautojai / „Genys“ (1991 m., Nr.8).
(Restauruotas komiksas)

#041 Retrospektyva: Atsiperkamumas, finansavimasis

Kartu su laisvės dvelksmu atsirado daug naujų leidinių, kurių puslapiuose šmėžavo ir linksmosios grafikos darbai.

1991 metai Lietuvai prasidėjo kruvinąja gaida (1991 m. sausio mėnesio įvykiai), tačiau, kaip žinia, net ir gaudžiant patrankų salvėms niekas negali sustabdyti meno tėkmės.

Nors nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet po sausio mėn. įvykių Vilniuje ir aš nupiešiau kelias politines karikatūras.

// Mano galva politika yra pernelyg sureikšmintas ir perdėm nuodingas užsiėmimas, kuris daugelį ten įpuolusių negrįžtamai įtraukia, įklampina. Ne tik sujaukia, sudrasko jų dvasinę bei fizinę pusiausvyrą, bet ir nepataisomai išnarina smegenines (patologija). Kažkas genetiškai turi būti taip sujaukta jų galvose, kad savo gyvenimus ištaškyti kažkokiems pseudo užsiėmimams (pasaulio gelbėtojų pilnos psichiatrinės ligoninės). Gal todėl man taip atgrasu piešti karikatūras apie politiką.
Tik didžiausi naivuoliai vis dar šventai gali tikėti, kad egzistuoja a la padori politika…
Grėbliakočių smūgiais nusėtos galvos guzais, o daugel žmonių vis vien psalmes gieda politikieriams… //

„Švarios“ politikos pavyzdžių toli eiti nereikia…

1990 m. politiniai lyderiai Fransua Miteranas, Margaret Tečer ir Helmutas Kolis buvo M. Gorbačiovo fanai. Jiems Lietuvos siekis atkurti nepriklausomą valstybę prilygo „dangus griūva“. Tarsi koks Belikovas iš Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“  —  „kad tik kas nors neatsitiktų“ jie, kiek įstengdami, kišo galvas į tam tikrą skylę.

Istorija gan greitai pasimiršta, o juk tas nenuilstantis Fransua Miteranas anuomet praleido progą patylėti ir „stūmė“ idėją, kad Lietuvai pakaktų ir autonomijos…

Vokietija ir Prancūzija 1990 metais paragino Lietuvą „suspenduoti“ Nepriklausomybės deklaraciją ir kuo greičiau susitarti su M. Gorbačiovu. Prancūzijos prezidentas F. Miteranas netgi tėškė: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“

Vokietijos kancleris H. Kolis postringavo: „Esu už daugelio mažų žingsnelių taktiką. Lietuviams reikia pasakyti, kad vykdydami politiką „viskas arba nieko“ jie ant kortos stato visą perestrojką ir savo galimybę tapti nepriklausomais.“ //

Taigi. Šitai ir inspiravo atsirasti karikatūrai Gorby-Kolis.

> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //

Laiko tėkmė emocijas apramina. Pavasarėjant grįžau į sau įprastą karikatūrų piešimo tematikos vagą.
Per nepilnus 1991 metus mano karikatūras atspausdino geras šūsnis šalies leidinių (didžioji dauguma jų – nauji leidiniai):
„Šachmatų pasaulis“, „Permainos“, „Kuntaplis“, „Šeimos kalendorius“, „Jonukas“, „Pasaulio lietuvis“, „Moteris (Pagrandukas)“, „Vėl Jonis“.
Tačiau leidinių gausa nebuvo pastovus ir tvirtas inkubatorius karikatūrų menui.
Šalies leidiniai kaleidoskopiškai keitėsi: vieni atsirasdavo, sušmėžuodavo ir dingdavo, kiti gi, pakeitę šeimininkus arba pakeitę leidinio pavadinimą transformuodavosi į naujus leidinius.

Monolitiniam ir sočiam leidinių centralizuotam finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų nuosekliai artėjo galas (sovietijoje praktiškai visi respublikos leidiniai buvo LKP CK „organai“, kuriuos spausdino LKP CK leidykla).

// LKP CK leidykla 1960–1991 m. leido visus respublikinius laikraščius, didžiausią tiražą turinčius žurnalus, knygas, brošiūras ir spausdino visus respublikinius laikraščius, beveik visus žurnalus ir kitus leidinius. //

Tad ir į Marijos žemę pasibeldė laukinis kapitalizmas, kur kovoje dėl būvio išgyvena tik stipriausieji.

Eteryje guviai pasklido daugybė anksčiau mažai kam girdėtų žodžių junginių:
finansavimasis (savifinansavimasis), atsiperkamumas, savivalda, amortizacija, dividendai, akcijos….

// Nuo 1987 m. SSSR buvo aktyvuota ir nuosekliai vykdoma įmonių perėjimo nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, tai yra prie įmonių ūkinio ir finansinio savarankiškumo. //

Nors iš inercijos piniginiai redakcijų palaikymo smagračiai kurį laiką dar vis sukosi, bet finansinės bambagyslės pamažu, bet stabiliai buvo nukirpinėjamos.

Tuo tarpu žurnalas „Šluota“ netruko pavirsti į a la agitacinį propagandinį sienlaikraštį, tad man (nepiešiančiam politinių karikatūrų) santykinai sumažėjo erdvės savo karikatūrų publikacijoms.

Šitai iš dalies ir lėmė, kad teko tiesiog prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų — paraleliai ieškoti naujų nišų savo kūrybinės veiklos sklaidai.

#040 Retrospektyva
Daugkartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“ II dalis

Kartais būdavo sunkoka suprasti, kodėl vienos karikatūros (sąlyginai prastesnės idėjine temos prasme) gana lengvai prasiskindavo kelią publikacijų link, o kitoms tekdavo ilgai trintis ant atsarginių suolelio.

Viena iš tokių užsisėdėjusių rekordininkių —  karikatūra „Skanaus!..“

Kaip jau buvo minėta anksčiau (Retrospektyva #007), ši karikatūra nepraėjo „Šluota“ redakcijos atrankos 1984 metais.

// Juodai baltą kontūrinį piešinį vėliau nuspalvinau akvarele. //

1990 m. prisėdau ir nupiešiau visai naujus karikatūros „Skanaus!..“ personažų (dviejų žuvų ir stalo) eskizus ir kontūrinį juodai baltą variantą. Tačiau naujai iškeptam blynui buvo lemta prapulti (aš ją tiesiog per neapsižiūrėjimą pamečiau (ir akurat tą dieną, kai pirmą kartą ją parodžiau Rimui Gedgaudui)).

Kankino šiokia tokia savigrauža, kad pamečiau mano supratimu potencialiai „gerą“ darbą (karikatūra „Skanaus!..“), tačiau mane guodė tai, kad buvo išlikęs šio piešinio finalinis eskizas, todėl nesunkiai galėjau atkurti pamestą karikatūrą (nupiešti ją iš naujo).

> Skanaus!.. / Žuvies-kliento eskizas. <

> Skanaus!.. / Žuvies-padavėjo eskizas. <

1990 m. spalio mėn. eskizus pieštuku švariai perpiešiau ant balto vatmano lapo ir nukontūravau ją juodu tušu. Tuo metu jau bėgo treti darbo animacijoje metai, už pečių buvo didelė piešimo praktika, išmokti animacijos pagrindai, prieš tai dar lankytos privačios piešimo pamokos, tad naujai perpieštas piešinys atrodė kur kas kokybiškiau: linijos įgavo plastiškumo ir grakštumo.

Anuomet vis dar vyliausi, kad kas nors atspausdins šį darbą. Tačiau, lyg tyčia, neatsirado norinčių jį spausdinti (perpieštą karikatūrą atmetė ir laikraštis „Respublika“).

Susigrąžinta iš laikraščio redakcijos karikatūra ilgam atgulė į stalčių (nuo 1990 spalio mėn. iki 1998 m. rudens).

> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1990 m.) – juodas tušas. //

Tęsinys kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook