#042 Retrospektyva: Gauriukas ir Mauriukas

Karlsonas ir Mažylis

Šuniukas, katytė, ežiukas, papūgėlė, pelytė, vėžliukas, kiškutis… — kiekvienas vaikis trokšta turėti širdžiai mielą augintinį, kol jis jam nenusibosta…

Vaikystėje tarsi nieko ir netrūko, bet daug metų svajojau apie šalimais dūzgiantį augintinį — labai jau norėjosi turėti besipainiojantį po kojomis šuniuką greta (na, kaip ir Mažyliui iš populiaraus animacinio filmuko „Karlsonas ir Mažylis“).

Ir pagaliau išaušo džiugesiu trykštanti diena — namų slenkstį pagaliau peržengė šuniukas! Na, tai nebuvo vos ką tik išsiritęs ir pirmas savo gyvenimo dienas skaičiuojantis mažas ir meilus pūkuotas kudlius. Buvusi šeimininkė paporino, kad šuniukui jau buvo stuktelėję metukai su trupučiu.

Gerai pamenu tą įspūdžių kupiną momentą, kai pirmą kartą pamačiau šunėką: ką tik atvestą naujakurį draugiškai apstojome ratu ir tyrinėjome tą stebuklą, o jis — mus. Šunelis atrodė kiek įtarus ir nervingas, bei pasiruošęs gintis nuo neprietelių. Ilgi pilki, o tarpais juodai balti nušiurę jo plaukai karojo susivėlę stambiais didžiuliais kutais — net ir metalinėmis šukomis jų iššukuoti nebuvo jokių šansų. Keturkojo nepatiklus, įtarus bei į šalis padrikai bėgiojantis akių žvilgsnis buvo vos matomas, bet veriančiai skvarbus — šunėko veizolus pilnai uždengė tokios pat tankios ir vešlios kudloto kailio sruogos. Visa tai akivaizdžiai liudijo, kad šunelis regėjo saulę pro debesis — nebuvo lepinamas meile ir šiluma: kartais sunku suvokti žmones, kurie įsigyja augintinius, bet jais rūpinasi, tarsi per prievartą, o dažnai net palieka likimo valiai mažus ir bejėgius padarėlius.

Atsargūs bandymai šunelį paglostyti atrodė tarsi koks iššūkis — urzgztelėjimai, dantų šiepimas ar net pavienis amstelėjimas kaip mat nuvydavo norą tai padaryti. Tik ta nenaudėlė uodega išdavikė bylojo, kad jis nebuvo taip jau beviltiškai priešiškai nusistatęs prieš naujus šeimininkus — nepabrukta, o kartkaltėlėmis net ir į šalis pavizginama, ji transliavo pozityvumo ženklus.

Praslinko šmotas dienų kol keturkojis hipis apsiprato su naujos aplinkos būtimi, kitais šeimininkais. Laikas palengva ištirpdė jo nepasitikėjimo bei priešiškumo dyglius, o kai visi įtarimų ledai ištirpo, tada atsirado galimybė visapusiškai jį apžiūrėti ir suteikti jam progą atsikratyti praeities naštos bei ankstesnio gyvenimo rūbo — iš beveik pilno kibiro nukirptų kudlų veikiausiai galima buvo net ir vaikišką megztinį numegzti.

Gauriukas ir Mauriukas

Karikatūrose, kuriose pagal siužetą reikalinga būdavo įkomponuoti šunį ar šunų grupę, visada stengdavausi nupiešti savo augintinio grafinį analogą — simpatišką beveislį mišrūną terjerą, kuris ilgus metus neabejotinai buvo pilnateisis šeimos narys.

Nebuvo atsitiktinumas ir tai, kad viena iš pirmojo pluošto karikatūrų tarpo, kurias patį pirmą kartą nunešiau į „Šluota“ redakciją, buvo ir karikatūra, kurioje atvaizdavau savo mielą kudlių. Ir nors minima karikatūra su šunėku buvo iš tos pirmos partijos karikatūrų pluošto, tačiau ją žurnalas „Šluota“ atspausdino tik prabėgus vieneriems metams nuo jos pateikimo dienos.

Nuo 1984 m. iki 1991 m. karikatūrose daug kartų piešiau savo kudliaus abrozėlį, kol galiausiai (1991 m.) jį pasirinkau vieno personažo prototipu, kurdamas vaikams skirtą komiksų ciklą „Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ (mano kudlius Gauriuko (melsvos spalvos šuniukas) prototipas).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Titulinis komiksų ciklo piešinys

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ komiksų ciklas apie dviejų draugų šuniukų nuotykius buvo spausdinamas 1991–1992 metais vaikams ir paaugliams skirtame žurnale „Genys“. Per tą laikotarpį žurnale iš viso buvo atspausdintos devynios šuniukų pieštinės istorijos.

„Kaip Gauriukas ir Mauriukas žvejojo“ („Genys“, 1991, Nr. 11) Žiūrėti >>>

Pirmas komiksas apie dviejų šuniukų nuotykius žurnale „Genys“ atspausdintas 1991 m. rugpjūčio mėn. numeryje (Nr. 8).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Iškylautojai / „Genys“ (1991 m., Nr.8).
(Restauruotas komiksas)