#041 Retrospektyva: Atsiperkamumas, finansavimasis

Kartu su laisvės dvelksmu atsirado daug naujų leidinių, kurių puslapiuose šmėžavo ir linksmosios grafikos darbai.

1991 metai Lietuvai prasidėjo kruvinąja gaida (1991 m. sausio mėnesio įvykiai), tačiau, kaip žinia, net ir gaudžiant patrankų salvėms niekas negali sustabdyti meno tėkmės.

Nors nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet po sausio mėn. įvykių Vilniuje ir aš nupiešiau kelias politines karikatūras.

// Mano galva politika yra pernelyg sureikšmintas ir perdėm nuodingas užsiėmimas, kuris daugelį ten įpuolusių negrįžtamai įtraukia, įklampina. Ne tik sujaukia, sudrasko jų dvasinę bei fizinę pusiausvyrą, bet ir nepataisomai išnarina smegenines (patologija). Kažkas genetiškai turi būti taip sujaukta jų galvose, kad savo gyvenimus ištaškyti kažkokiems pseudo užsiėmimams (pasaulio gelbėtojų pilnos psichiatrinės ligoninės). Gal todėl man taip atgrasu piešti karikatūras apie politiką.
Tik didžiausi naivuoliai vis dar šventai gali tikėti, kad egzistuoja a la padori politika…
Grėbliakočių smūgiais nusėtos galvos guzais, o daugel žmonių vis vien psalmes gieda politikieriams… //

„Švarios“ politikos pavyzdžių toli eiti nereikia…

1990 m. politiniai lyderiai Fransua Miteranas, Margaret Tečer ir Helmutas Kolis buvo M. Gorbačiovo fanai. Jiems Lietuvos siekis atkurti nepriklausomą valstybę prilygo „dangus griūva“. Tarsi koks Belikovas iš Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“  —  „kad tik kas nors neatsitiktų“ jie, kiek įstengdami, kišo galvas į tam tikrą skylę.

Istorija gan greitai pasimiršta, o juk tas nenuilstantis Fransua Miteranas anuomet praleido progą patylėti ir „stūmė“ idėją, kad Lietuvai pakaktų ir autonomijos…

Vokietija ir Prancūzija 1990 metais paragino Lietuvą „suspenduoti“ Nepriklausomybės deklaraciją ir kuo greičiau susitarti su M. Gorbačiovu. Prancūzijos prezidentas F. Miteranas netgi tėškė: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“

Vokietijos kancleris H. Kolis postringavo: „Esu už daugelio mažų žingsnelių taktiką. Lietuviams reikia pasakyti, kad vykdydami politiką „viskas arba nieko“ jie ant kortos stato visą perestrojką ir savo galimybę tapti nepriklausomais.“ //

Taigi. Šitai ir inspiravo atsirasti karikatūrai Gorby-Kolis.

> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //

Laiko tėkmė emocijas apramina. Pavasarėjant grįžau į sau įprastą karikatūrų piešimo tematikos vagą.
Per nepilnus 1991 metus mano karikatūras atspausdino geras šūsnis šalies leidinių (didžioji dauguma jų – nauji leidiniai):
„Šachmatų pasaulis“, „Permainos“, „Kuntaplis“, „Šeimos kalendorius“, „Jonukas“, „Pasaulio lietuvis“, „Moteris (Pagrandukas)“, „Vėl Jonis“.
Tačiau leidinių gausa nebuvo pastovus ir tvirtas inkubatorius karikatūrų menui.
Šalies leidiniai kaleidoskopiškai keitėsi: vieni atsirasdavo, sušmėžuodavo ir dingdavo, kiti gi, pakeitę šeimininkus arba pakeitę leidinio pavadinimą transformuodavosi į naujus leidinius.

Monolitiniam ir sočiam leidinių centralizuotam finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų nuosekliai artėjo galas (sovietijoje praktiškai visi respublikos leidiniai buvo LKP CK „organai“, kuriuos spausdino LKP CK leidykla).

// LKP CK leidykla 1960–1991 m. leido visus respublikinius laikraščius, didžiausią tiražą turinčius žurnalus, knygas, brošiūras ir spausdino visus respublikinius laikraščius, beveik visus žurnalus ir kitus leidinius. //

Tad ir į Marijos žemę pasibeldė laukinis kapitalizmas, kur kovoje dėl būvio išgyvena tik stipriausieji.

Eteryje guviai pasklido daugybė anksčiau mažai kam girdėtų žodžių junginių:
finansavimasis (savifinansavimasis), atsiperkamumas, savivalda, amortizacija, dividendai, akcijos….

// Nuo 1987 m. SSSR buvo aktyvuota ir nuosekliai vykdoma įmonių perėjimo nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, tai yra prie įmonių ūkinio ir finansinio savarankiškumo. //

Nors iš inercijos piniginiai redakcijų palaikymo smagračiai kurį laiką dar vis sukosi, bet finansinės bambagyslės pamažu, bet stabiliai buvo nukirpinėjamos.

Tuo tarpu žurnalas „Šluota“ netruko pavirsti į a la agitacinį propagandinį sienlaikraštį, tad man (nepiešiančiam politinių karikatūrų) santykinai sumažėjo erdvės savo karikatūrų publikacijoms.

Šitai iš dalies ir lėmė, kad teko tiesiog prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų — paraleliai ieškoti naujų nišų savo kūrybinės veiklos sklaidai.