#016 Retrospektyva: Šilčiau, šilčiau…
Veikiausiai daugeliui pažįstamas ir galbūt net asmeniškai žinomas jausmas, kai tavęs lyg ir klauso, bet negirdi, į tave žiūri, bet tavęs nemato, tavimi tarsi nuoširdžiai domisi, bet akivaizdu, kad tik iš to prakeikto pareigingo mandagumo, nes galvoje veikiausiai taip ir sukasi: „Ech, čiuožk iš čia kuo greičiau ir netrukdyk varyti biznį!“…
Po pirmų publikacijų „Šluota“ žurnale, keletą metų paeiliui, beveik panaši tėkmė sroveno ir pro mane. Būdavo nupėdini į „Šluota“ redakciją, susitinki ten „budintį“ karikatūristą, tarsi ir pasišneki, bet tas trumpas pabendravimas labiau panašėjo į redakcijos darbuotojo priverstinio mandagumo kontaktus, kažkokių budinčių frazių tiradą, nei bičiuliški ginklo brolių pašnekesiai. Betgi redakcijos darbuotojus galima buvo suprasti ir net kažkiek pateisinti: veikiausiai kasdien redakcijos duris vis varstydavo ir varstydavo visokie karikatūrų piešimo diletantai, maniakai, fanatikai, keistuoliai, kažkokie dar neapsiplunksnavę a la menininkai — braunasi ir trukdo bizniauti…
> Paminklai / Monuments <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 2)
Bizniauti? Na, veikiausiai nedaugelis nei anuomet žinojo ir galbūt ir iki šiol nežino, kad trijulė ne tik savo pavardėmis štampavo karikatūras, bet kiekvienas iš jų turėjo dar ir po slapyvardį, kuriais prisidengdami taip pat suko pinigų darymo malūnus….
…Jurgis Sausaitis, I.R.Kelmutis, Aloyzas Krizas…
Taigi ištariamos budinčios frazės: „Kaip laikais?“, „Kas gero?“, „Ką atnešei?“ padėdavo greitai praeiti darbų priėmimo procedūras ir atsikratyti įkyrių įsibrovėlių.
Būdavo atneši darbus, kuriuos kažkuris vienas iš trijų budinčių karikatūristų pažiūri, kažkokių budinčių optimistinių frazių ištaria, dar kokį sąmojį skelią, paspaudžia ranką, atsisveikina ir tiek žinių — apsilankius kitą kartą tas pačias karikatūras pasiimi, nes jų nespausdino…
Tačiau 1986 m. lapkričio 28 d. (penktadienis) susitikimo eiga buvo šiek tiek kitokia.
Tąkart eilinį kartą nuėjau į „Šluota“ redakciją. Tą dieną „budintis“ karikatūristas buvo Arvydas Pakalnis. Įteikiau jam 3 naujas karikatūras. Arvydas kiek ilgiau nei paprastai žiūrėjo į atneštus darbus, kažką mįslingai mąstė, svarstė. Kūno kalba bylojo, kad „mašina sustojo, durys atsidarė“. Tiesiog ore buvo juntama, kad karikatūrų metras (o A.Pakalnis buvo tikrai puikus karikatūrų meistras, kurio darbais vaikystėje ir paauglystėje žavėjausi) visiškai nesitikėjo, nelaukė nieko panašaus. Jautėsi, tarsi kažkas būtų nematomą stiklo pertvarą sudaužęs. Po nedidelės tylios pauzės Arvydas pakvietė prisėsti, pakalbėti. Pamenu tik, kad tą kartą užsibuvau kiek ilgiau nei paprastai. Susitikimo detalių, suprantama, nepamenu, tik atmintyje įstrigusi akimirkai sustingęs iš netikėtumo A.Pakalnis. Taip ir išlikęs užfiksuotas vaizdas — A.Pakalnis sustingęs kiek ilgėliau nei paprastai žiūrinėja atneštus mano darbus.
Tą kartą aš tarsi nieko ypatingo nenunešiau: mano galva — karikatūros, kaip karikatūros, tačiau būtent šio apsilankymo metu pateikti trys nauji darbai, tarsi pakėlė nematomą užtvarą, atsivėrė karikatūrų portalo vartai, išnyko nematoma siena. Nuo tada tarpusavio bendravimas neapsiribodavo oficialiai budinčių frazių režimu. Fanatikams nesudėtinga rasti bendrą kalbą — pamišę dėl karikatūrų gali valandų valandas bendrauti ir visiškai nejausti laiko ir erdvės tėkmės.
Du darbai („Paminklai“ ir „Šilčiau, šilčiau…“) iš atnešto tą dieną pluošto darbų gana greitai (po mėnesio) pasirodė žurnalo puslapiuose.
Višta: „Šilčiau, šilčiau…“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 3)
Trečia karikatūra buvo iš karto atmesta. Na, teisybės dėlei ji buvo išties (to meto supratimo lygmuo) komplikuota: kameroje tardomas kalinys prašo tardytojo įjungti kvarco lempą — akivaizdu, kad dėl žurnalo redakcinės politikos šis darbas buvo „persona non grata“ (nepublikuotinas)…
* * *
Šarūnas Facebook
