#027 Retrospektyva: Permainų vėjai
Kertinis naujų permainų vėjų gūsis buvo žinia, kuri trenkė, tarsi griaustinis iš giedro dangaus — Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Netrukus po to pasirodė visiškai kito formato žinios — savilaidinė LPS spauda, kurios kibirkštis buvo leidinys „Sąjūdžio žinios“. Nuo 1988 m. rugsėjo 16 d. pradėtas leisti savaitraštis „Atgimimas“.
Nauji leidiniai — nauji poreikiai.
Įsibėgėjant pertvarkai (perestroika), palengva ėmė keistis peizažas ir Marijos žemėje.
Vis plačiau prasiveriančios glasnost durys pasėjo drąsos grūdą — daugel karikatūristų puolė kurpti politinių karikatūrų pluoštus, kuriuose nepaliaujamai pliekė anuometinės sistemos simboliką, stabus, santvarką.
// Yra teigiama, kad vis tik postūmį soc. lageriui piešti kritikuojančias TSRS karikatūras buvo M. Zlatkovskio (Rusija) legali politinė karikatūra, kurią jis nupiešė pagal užsakymą „iš viršaus“: joje pavaizduotas M. Gorbačiovas besigalinėjantis su meška avinčia aulinius batus. M. Gorbačiovui ant galvos vietoj dėmės nupiešta SSSR svastika (plačiau apie tai, žiūr. publikacijos gale. //
Netrukus drąsesnės karikatūros pasirodė užsienio (soc. lageris) šalių satyros ir humoro žurnaluose, o jau kiek vėliau visa tai persikėlė ir į šalies leidinius: narsesnes karikatūras ėmė spausdinti ir mūsuose (išjuokiančias tarybinę santvarką), kadangi anuomet galiojo nerašyta taisyklė — jeigu soc. lagerio šalyje išleista, vadinasi kažko panašaus galima tikėtis ir pas mus. Nors ši taisyklė ne visada suveikdavo. Pvz., soc. lagerio šalių žurnalai sex karikatūras spausdindavo nuolat, o mūsuose ši tema ilgokai buvo tabu.
Nors niekada nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet anuomet ir aš kelias nupiešiau.
Kai ilgai laikomas narve staiga pajunti, kad nukrito tave pančiojusios grandinės, taip ir galimybė be apribojimų piešti viską, kas tik šauna į galvą — svajingai pakylėja.
> Volas / Road Roller <
// „Soglasie“ (1989 m., Nr. 3). //
Iki tol po keliais užraktais laikytas ir saugomas uždraustų temų sąrašas tarsi neteko galios — erdvė netrukus buvo pilnai užpildyta, o po Berlyno sienos griūties praktiškai jau galima buvo spausdinti kur kas labiau kontroversiškas karikatūras.
Ilgainiui virusas persimetė ir į Marijos žemę, tad netrukus žurnalo „Šluota“ puslapiuose kaip iš Gausybės rago pasipylė politinių karikatūrų lavina. Žurnalas po tam tikro laiko labiau panašėjo į agitacinį-propagandinį leidinį, nei kultūrinį-meninį satyros ir humoro retransliatorių. Meninės karikatūros atsidūrė už borto.
Suprantama, kad kardinaliai viskas pasikeitė po sausio įvykių Vilniuje. Tada tiesiog viskas virte virė ir būtina buvo prisidėti prie atkirčio tupogolovams, pareikšti savo vidinį sopulį.
> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //
Politinių karikatūrų Sovietų Sąjungoje startas
Devinto dešimtmečio pabaigoje naujasis TSKP centrinio komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ėmė aktyviai važinėti po Vakarus, reklamuodamas „socializmą, su žmogišku veidu“. Vienoje užsienio spaudos konferencijoje Gorbačiovo paklausė, kodėl Sovietų Sąjungoje vis dar nėra nei vienos karikatūros, kur būtų kritikuojama tuometinės vyriausybės narių veikla. Jau kitą dieną dailininkas Michailas Zlatkovskis sulaukė skambučio iš spaudos agentūros „Novosti“ (АПН — Агентство печати «Новости»). Skambinęs asmuo paprašė nupiešti Gorbačiovo karikatūrą. Kiek vėliau po šio valstybinio užsakymo M. Zlatkovskis jau savo iniciatyva sukūrė seriją karikatūrų bendru apjungiančiu pavadinimu „Gorbačiniada“ („Горбачиниада“). Tačiau, pasak pačio menininko, atėjo laikas, kai, praktiškai viskas buvo leidžiama, todėl pasidarė net ir neįdomu.
* * *
Šarūnas Facebook
