#034 Retrospektyva. Keltas
1989 metų pavasaris — besiveržiančią gaivaus naujų vėjų/kvapų gamos dvelksmą neįmanoma pamiršti. Kaip negalima pamiršti ir pridvisusį bei slogų lagerinį sąngrūdinį, rūkanomis nuklotą soc. Rojaus tvaiką…
Naujų vėjų šuorai skelbė artėjantį permainų laiką. Pojūtis, tarsi užkaltų langų lentos nudaužiamos, ir į kambarius plūsteli gaivaus oro dvasia, taip ir šalies XV karikatūrų parodoje numušta visos uždraustos spynos.
XV karikatūrų parodai sukurti mano darbai buvo tiesiog konjunktūrinės politinės karikatūros, bet anuomet ore tvyranti pakylėta magiška šalies atgimimo chemija tiesiog verste vertė pasinerti į tam tikro teminio vektoriaus karikatūrų kūrimą.
Bundantis iš ilgalaikio snūdo šalies pulsas atspindėtas respublikinėje XV karikatūrų parodoje.
Interaktyvi karikatūra — konstruktorius
Parodai nupiešiau 5 karikatūras. Vieną iš jų („Vėjo kryptis“ (arba „Iš kur vėjas pučia“)), nors ir buvo šiek tiek komplikuota eksponuoti parodoje, tačiau vis vien užmanymą įgyvendinau.
„Vėjo kryptis“ karikatūroje apart piešinio ant vatmano popieriaus lapo įmontavau dar ir metalinę a la vėjarodę (kompaso rodyklės sukiojimosi principas).
Parodose darbai dažniausiai yra eksponuojami pakabinti vertikaliai, tuo tarpu šiam mano darbui būtent kad šitai ir netiko. Nors pati idėja man atrodė šauni, tačiau veikiausiai, kad neįvertinau visų aplinkybių. Karikatūros idėja: kiekvienas parodos lankytojas turėjo galimybę papūsti į vėjarodę, kad ši pasisuktų lankytojo pūtimo kryptimi: iš kur vėjas papučia, ten ir (šalies) vektorius pasisuka.
Reikalinga buvo, kad karikatūra galėtų būtų eksponuojama gulsčia (horizontalioje padėtyje). Tuo tarpu šis darbas, pakabintas vertikaliai, šiek tiek neatitiko pirminio užmanymo — sudėtinga (neįmanoma) pūsti į vėjarodę iš visų pasaulio krypčių pusių, tad rodyklės nuokrypiai įtakojo esminius neatitikimus: papūtus arba pasukus pirštu, rodyklė beveik visada sustodavo rodyti šiaurės pietų kryptimi.
Na, visada norisi eksperimentuoti, išbandyti kažką naujo, tačiau karikatūros vis tik yra piešiniai, o ne konstruktoriniai gaminiai.
Užmanymas buvo nesudėtingas ir neįmantrus, o Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) tokia galimybė (ne tik teorinė) juk buvo, gal todėl ir kilo man tokia idėja.
// Kaip praktika vėliau parodė, skulptūrinės, konstrukcinės, plastilininės karikatūros yra išties įdomu, tačiau autoriams visada būtina/pravartu pagalvoti apie jų eksponavimą, transportavimą bei saugojimą. //
Keltas
Kitą šios parodos karikatūrą tiesiog perpiešiau iš ciklo apie šunis. Tik vietoje šunų nupiešiau žmones — lietuvaitę ir konjunktūrščikus:
virš bedugnės nutiestu lynu eina lietuvaitė bandydama išlaikyti lygsvarą (a la Lietuva). Ant jos kupros, vienas kitam ant pečių susėdę, biurokratų/valdininkų plejada nurodinėja lietuvaitei kryptį, kur reikia eiti.
Karikatūra „Visažiniai“ / Cartoon „All-knowing“
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //
Ar 1940 m., ar 1990 m., ar 2020 m. — visada atsiranda nuograužų, reguliuojančių, ką ir kaip tai Marijos žemės lietuvaitei daryti.
1989 m. — veikiausiai tai buvo tas metas, kai tarsi keltu keliesi į kitą krantą, kur, įsivaizduojama, kad ten tavęs laukia Rojaus sodas, kad ten pučia visai kiti vėjai.
Keltas iš vieno kranto į kitą. Palieki liepsnose paskendusį krantą ir keliesi į kitą, dar netyrinėtą, ramiai atrodantį krantą…
XV karikatūrų parodos atidarymas ir pati ekspozicija 1989 m. organizuota Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC).
* * *
Šarūnas Facebook
