#035 Retrospektyva. Gavrošas virš stogų
1988–1989 m. vis intensyviau mažėjo suvaržymų, apribojimų. Pučiant permainų vėjams ir vis plačiau prasiveriant geležinei uždangai į Europą, šalies karikatūristams subujojo didesnės galimybės dalyvauti užsienio šalių karikatūrų parodose. Pamažėle atsivėrė net ir sovietinei santvarkai „priešiško“ lagerio („kapitalistinių“ šalių) parodų erdvės.
Daugel dalykų, kurie anksčiau sovietijoje buvo tabu, palaipsniui darėsi galimi ir realiai įgyvendinami.
Nors niekada nebuvau politinių karikatūrų fanas, tačiau anuomet jos gan smagiai žiūrėjosi šėliodamos įvairių „broliškų“ šalių žurnalų puslapiuose ir kaitino vaizduotę kardinalių bei smagių permainų fone. Veikiausiai tik visiški tinginiai anuomet nesišaipė iš sovietinės atributikos, sovietinių idolų ir savo darbuose nekritikavo bei nepliekė sovietinės santvarkos dogmatinių pamatinių akmenų. Tiesiog daugel dalykų tada šalyje suvešėjo pirmąsyk, buvo nauja, nepatirta, o šitai ir masino savo nekaltybe.
Karikatūrų peizažas (tematika) per palyginti trumpą laiką gana stipriai pasikeitė. Pradžioje soc. šalių karikatūrų žurnalus užtvindė „antisovietinės“ karikatūros, o netrukus ir respublikinėje spaudoje „pasipylė“ tautinio išpilstymo politinių karikatūrų kubilai.
Lakmuso popierėliai
Anuomet man keisčiausia, o tuo pačiu ir linksmiausia, buvo stebėti dalies kolegų karikatūristų chameleoniškumą: tie autoriai, kurių „antiburžuazinės“, „antikapitalistinės“, „antiNATO“ karikatūros dešimtmečiais pataikūniškai šoko į taktą soc. ideologų dūdelių trelėms, akimirksniu „pakeitė kailį“. Ta pati plejada prisitaikėlių autorių, kurių karikatūras taip gausiai ir noriai spausdino įvairiausi šalies CK leidiniai, tarsi stebuklingai lazdelei pamojus, bematant išvertė savo „skūras“. Plejada koja kojon žengiančių paskui ilgą pinigą (sidabrinių paleistuvystės pastoralė) mankurtų nesibodėdami pakeitė įsitikinimus (tie patys uolieji soc. ideologijos dainiai akimirksniu „pakeitė natą“ — jie guviai „persidažė“ ir uoliai ėmėsi piešti kardinaliai priešingas karikatūras, kuriose dabar jau „negailestingai“ pliekė socialistinę santvarką, jos atributus, idolus).
> Taikos balandis / White dove with olive branch <
// „Pasaulio lietuvis“ (1991 m., Spalis). //
Bala nematė visos tos ano meto plejados karikatūristų, soc. sistemos padlaižių. Tai jų sąžinės reikalai. Man labiausiai buvo gaila matyti pučiančio į taktą sovietijai R. Gedgaudo darbus. Aš juk puikiai žinojau, kad jis nėra tos sistemos pakalikas. Tačiau jo „antikapitalistinės“, „antiNATO“ karikatūros manęs visiškai nežavėjo.
Ne kartą mūsų su Rimu buvo diskutuota šia tema. Jis vis rasdavo argumentų pateisinti savo kūrybinį „nukrypimą“.
Kartą ypač rimtai užvirus diskusijai šia tema, jis man tarė: „O koks skirtumas, kad ant raketų (termobranduolinių balistinių) įkomponuojamas užrašas „US“. Juk jis vis vien nieko nereiškia!“. Tada aš jam pasiūliau ant raketų vietoj „US“ įkomponuoti „CCCP“… Na, jis tik nusišypsojo ir palingavo galvą…
Mums abiems ir taip buvo aišku, kad arba gyveni pagal tam tikrą žmonijos išpuoselėtą moralinių nuostatų ir vertybių skalę, arba pūti į taktą nužmogėjimui ir mainais dar gauni sidabrinius.
Pamenu, kad nuo to laiko aš jau daugiau niekada neužsiminiau Rigimantui apie jo „klystkelius“ ir už jo nupieštas parsidavėliškas karikatūras. Tuomet jau nebuvo jokios prasmės — laikai nutolo, vertybės pasikeitė, o sumokėtų sidabrinių jau niekaip negrąžinsi atgal. Štai taip ir baigėsi mūsų begaliniai ginčai, ką rašyti ant raketų….
p.s.
Šiemet rugpjūčio 20 d. sukako 5 metai kai Anapilin iškeliavo Rigimantas.
* * *
Šarūnas Facebook
