Karikatūra „Žvaigždė“ nupiešta XXXVI Lietuvos karikatūrų parodai.
Kaip ir pernai, taip ir šiemet parodai sukūriau tris karikatūras. Viena iš šios trijulės – stereoskopinė.
nestereoskopinis variantas
// Karikatūros stereoskopinis variantas. Spausti.
Karikatūrą geriausia žiūrėti per stereoskopinius akinius. //
Keista, tačiau šiai karikatūrai buvo užvertos durys patekti į XXXVI Lietuvos karikatūrų parodos katalogą. Senokai man neteko susidurti su cenzūra. Kai manęs paklausia: „Ar yra cenzūra, ar cenzūruojamos karikatūros?“, aš atsakau: „Cenzūra visada buvo ir bus. Yra ne tik politinė, karinė, religinė, bet ir moralinė cenzūra, be kurios būtų sunkoka išsiversti“.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kai šia karikatūra tenorėta buvo „pasakyti“, jog kai kuriose Europos sąjungos šalyse dar kartais elgiamasi lyg tas kraštas būtų laukinis, man kelia nuostabą ir nesupratimą tai, kad jai buvo užkirstas kelias patekti į karikatūrų parodos katalogą.
Kaip vieną iš susiklosčiusios keblios situacijos sprendimo variantų parodos rėmėjams net pasiūliau kataloge įrašyti sakinį, kuris tarsi leistų jiems apsidrausti, atsiriboti nuo autorių nuomonės: „Karikatūrų autorių nuomonė nebūtinai sutampa su oficialia Europos Parlamento nuomone“.
Nors šis „apsidraudėliškas“ sakinys ir buvo įrašytas kataloge, tačiau situacijos nepakeitė — karikatūrai „Žvaigždė“ parodoje-konkurse dalyvauti buvo uždegta žalia šviesa, tačiau į katalogą ji nebuvo įtraukta.
Mano praktikoje (organizuojant parodas) tai buvo bene pirmas kartas nepriklausomoje Lietuvoje, kai taip „tapornai“ iš piršto išlaužta karikatūrų cenzūra. Juk ta pati Europa su jos Parlamentu priešakyje po kelių metų žviegė: „Je suis Charlie„
Ir dar. Šioje parodoje rėmėjai taip pat dar cenzūravo ir kitų autorių kelis darbus (pvz., cenzūruotas K.Šiaulyčio darbas „Kaklaraištis“). Slogus prisiminimas išliko po šios parodos, nes kai online pamatai, kaip sveikas užpakalis yra svarbiau už elementarią logiką ir kaip dar gajus žmonėse tas A.Čechovo „Žmogus futliare“ apsidraudėliškumas: „Kad tik kas nors neatsitiktų…“
// Nors dėl kelių cenzūruotų darbų galima būtų ir polemizuoti, tačiau juk už savo darbus atsako pats autorius, o ne rėmėjai. Karikatūra — tai autoriaus nuomonė, saviraiška.
Juk saviraiškos laisvė taikytina ne tik paprastai, nekenksmingai ir nereikšmingai informacijai bei idėjoms, bet ir tokiai informacijai, kuri įžeidžia, šokiruoja, kelia nerimą valstybei ar kuriam nors jos sluoksniui. Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teismų Teismas, toks yra pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų siekimo poreikis, be kurio negali egzistuoti demokratinė visuomenė. //