#003 Parabolė: Gebėjimas prisiminti

Pagyvenęs išminčius brido per sniegu nuklotą lauką, kai staiga pamatė raudančią senyvo amžiaus moterį.

— Kodėl jūs verkiate? — paklausė jis.

— Todėl, kad aš galvoju apie savo gyvenimą, jaunystę, grožį, kurį mačiau veidrodyje ir vyriškį, kurį aš mylėjau. Dievas yra žiaurus, kad suteikė gebėjimą prisiminti. Jis žinojo, kad prisiminusi savo gyvenimo pavasarį aš apsiverksiu.

Išminčius stovėjo apsnigtame lauke ir sutelkęs dėmesį į vieną tašką, mąstė. Netikėtai moteris nustojo verkti:

— Ką jūs ten matote? — paklausė ji.

— Rožių lauką, — atsakė išminčius. — Viešpats buvo dosnus ir gailestingas man, kai jis suteikė man gebėjimą prisiminti. Jis žinojo, kad žiemos metą aš visada galėsiu prisiminti pavasarį ir nusišypsoti.

Bodeno ežeras, Mainau sala („Gėlių sala“) Vokietija.

* * *

Šarūnas Facebook