Veidas

#047 Retrospektyva: Veidas

Animacijos turbinų verpetų sūkuriai savo naguose mane laikė tvirtai ir nepaleido beveik iki pat naujo tūkstantmečio. Anuomet darbo laiko liūto dalis tekdavo vien animacijai. Artėjant tūkstantmečiui animacijos užsakymų apimtys tolydžio mažėjo, tad radosi daugiau laisvo laiko, kurį galima buvo skirti ir savo kūrybai.
// Nuo 1992 m. rudens iki 1997 m. pavasario sugebėjau nupiešti tik tris karikatūras.
Viena iš jų buvo atspausdina leidinyje „Naujasis kapitalas“. //

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Viktorija / Victory <
> Žurnalas „Naujasis kapitalas“ (1997 m.) <

> Viktorija / Victory <
> Žurnalas „Naujasis kapitalas“ (1997 m.) <


Atsiradęs noras vėl grįžti prie karikatūrų piešimo realizavosi 1997 m. pavasarį — Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau dvi karikatūras: „Išmalda“ ir „Musmirinis baravykas“. Abi karikatūros buvo eksponuojamos parodos galerijoje.

Malonus širdžiai grįžimas išsirutuliojo į sumanymą pristatinėti Lietuvos karikatūristus ir jų darbus kuriame nors didesnį tiražą turinčiame šalies populiariame žurnale-savaitraštyje.

Žurnalo „Šluota“ jau nebuvo, tad erdvės, kur galima būtų gausiai publikuoti karikatūras praktiškai nebeliko.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Išmalda / Alms <
> 1997 m. Karikatūrų paroda. <

> Išmalda / Alms <
> 1997 m. Karikatūrų paroda. <


Tuo metu populiarus ir pastovią skaitytojų auditoriją turėjo savaitraštinis žurnalas „Veidas“, kuris buvo vienas iš nedaugelio, kuriame tvyrojo tinkama erdvė pristatinėti Lietuvos karikatūristus. 1997 m. balandžio mėn. apsilankiau žurnalo „Veidas“ redakcijoje.

Veido veidas

Buvo praėję keleri metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Pagalvotumei, kad tai laikas, kada galima buvo jau laisvai kvėpuoti ir atvirai, nevaržomai kurti bei tikėti, jog marazmatikai ir kvailybių karuselės išnyko ir nebesugrįš…
1997 m. — tai metas, kai karikatūros sėkmingai buvo išstumtos iš leidinių (jau buvo uždaryta daugelis anksčiau gyvavusių laikraščių ir žurnalų, kurie publikuodavo linksmosios grafikos darbus, o išlikę leidiniai beveik nespausdino (meninių) karikatūrų).
Karikatūrų sklaidos nišos paieška atvedė mane pas tuometinę „Veidas“ leidinio vyr. redaktorę Rossetą Vingevičiūtę (Wilbur). Su ja buvo sutarta, kad kiekvieną savaitę žurnalo puslapiuose bus pristatomi Lietuvos karikatūristai ir jų kūryba.
Karikatūristų bendruomenė palankiai sutiko šią žinią: geranoriškai bei gausiai menininkai paruošė ir siuntė medžiagą apie save būsimoms publikacijoms. Palengva projektas įsivažiavo ir netrukus jau tekėjo įprasta, nusistovėjusia vaga. Tuo metu net sunku buvo įtarti, kad vieną dieną, tarsi griaustinis iš giedro dangaus, ims ir viskas sugrius.
Tai kas gi atsitiko?
Tarsi ir nieko itin ypatingo ar keisto: nei redakcija sudegė, nei pasaulis apsivertė, nei sukauptas žinių bagažas kuom nors ypatingu ir netikėtu pasipildė.
Paprasta, eilinė ir, kaip daugelis pasakytų — banali istorija. Viename iš žurnalo „Veidas“ numerių buvo pristatytas karikatūristas Arturas Bukauskas bei atspausdintas pluoštas jo naujausių karikatūrų. Praėjus vos kelioms dienoms po naujo žurnalo numerio pasirodymo prekyboje, žurnalo redaktorė perdavė leidėjo verdiktą — tolimesnis bendradarbiavimas nutraukiamas. Priimtas sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas


Po šio kazuso ir pati leidinio redaktorė netrukus buvo pakeista nauju darbuotoju (gal „begėdiškų“ karikatūrų publikacija tik paskatino, arba tapo pretekstu, o gal tai — tik viso labo nelemtas sutapimas, tačiau netrukus ji paliko „Veidas“ redakciją).
Gan greitai po „begėdiškos“ publikacijos žurnalo redaktorę pakeitė naujas vadovas, kuris paporino, kad jis atsirinko vieną „tinkamą“ leidiniui autorių (jiems patikusio autoriaus piešimo stilių). Tačiau ir šis pokytis buvo laikinas — greitai ir naujas formatas buvo „užrauktas“.
Anuomet dar bandžiau išsiaiškinti, kodėl nutraukiama gana sėkmingo bendradarbiavimo gija, tačiau man taip ir nepavyko atraizgyti, kadangi suprantamos ir aiškios motyvacijos, loginio paaiškinimo taip ir nebuvo pateikta. Tiesiog iš pokalbio konteksto galima buvo suprasti: „Arturo karikatūros neatitinka „Veido“ veido…“
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos anuometinis leidėjo sprendimas dėl Arturo karikatūrų (leidėjo pasipiktinimas „begėdiškomis“ karikatūromis) ir tuo metu, ir dabar atrodo visiškai kvailas, nelogiškas ir net tamsuoliškai trumparegiškas, kuris tegali sukelti užuojautos šypseną arba sarkastišką pašaipą visagaliam bukumui.

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas


Pamenu, kad tuo metu tai buvo tikrai netikėtas, keistas ir visiškai nesuprantamas leidėjo žingsnis. Mums, karikatūristams, kurie matėme daugybę įvairiausio lygio pasaulio karikatūrų, šie Arturo „nekalti“ satyriniai piešinėliai tebuvo „nuotaikingos“ karikatūros, gal kiek ir „drąstiškesnės“ (atsižvelgiant į bendrą atspausdintų karikatūrų visumą tuo metu), tačiau esmės tai nekeitė — viso labo tai buvo „normalios“, kokybiškos, gero satyrinio kalibro karikatūros.
Tačiau leidėjas atspausdintose karikatūrose  įžiūrėjo „Dangus griūva!“… — ką jau čia ir bepadarysi, jeigu smegeninė tik tiek tesugebėjo identifikuoti.

1997 m. pavasarį, po 6 metų pertraukos grįžau į karikatūrų piešimo vagą: Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau pora karikatūrų. Ir nors tai buvo vos du darbai, tačiau sugrįžimas į linksmosios grafikos trasą buvo malonus širdžiai jausmas.

Treji intensyvūs darbo metai animacijoje per kuriuos įsisavinti skaitmeninio piešinių apdorojimo pagrindai, bei sukaupta didelė praktinių įgūdžių patirtis nesąmoningai paruošė dirvą žengti naujos formos — skaitmeninio piešimo (2D) keliu.

* * *

Bus daugiau: ► Retrospektyva #048
// 1998 m. Pirmoji spalvota karikatūra sukurta skaitmeniniais piešimo įrankiais. //

Finalinis akordas. Uždanga

#046 Retrospektyva: Finalinis akordas. Uždanga

Finalinė griūtis

Senos sistemos griūties ir dūžimų smagratis jau buvo įsisukęs negrįžtamai, kuris galop subyrėjo po GKČP Rugpjūčio pučo – 1991 m. rugpjūčio 19–22 nesėkmingai baigėsi Tarybų Sąjungos valdžios elementų bandymas perimti valdžią iš TSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus.
// Lietuvoje po pučo žlugimo TSRS kariškiai apleido visus šalyje užimtus pastatus. Rugpjūčio 22–23 d. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas uždraudė Lietuvos komunistų partiją (TSKP) ir TSRS represinių institucijų veiklą šalyje. Pučo žlugimas pagreitino Lietuvos pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje. //

Ore tvyrojo džiugus, bet tuo pačiu ir neaiškus laikmetis, kai tiesiog akyse visos senos sistemos dekoracijos subyrėjo negrįžtamai.
Tai buvo laikmetis, kai sena sistema pranyko, o nauja dar tik žengė pirmuosius žingsnius: šioks toks bauginančios nežinios ir netikrumo pojūtis kaitino atmosferą, kai negali nuspėti, kas laukia už posūkio.
Būsena, lyg eitum aukštu, aukštu tiltu iš vieno savo gyvenimo kranto į kitą, žinodamas, kad tiltas užpakaly tavęs byra, pavirsdamas neįžvelgiama migla, ir kur jau niekados negalima bus sugrįžti atgal. Tarsi iš realybės bristum į sapną, kur pasitinka kone mistiška nežinia.
Suirutės, netikrumo dėl rytdienos, neapibrėžtumo buvo pilni kampai. Ir visame šiame įsismarkavusiame sūkuryje privalu buvo išgyventi. Tačiau visų širdis šildė džiugi palaima: raudona rūškana pagaliau pasitrauks iš Marijos žemės padangės.

Kad ir kas nenutiktų, tačiau jaunystėje vis vien ateitis šviečia optimistiškai!

Juokai juokais

1991 metais man pasitaikė puiki proga išbandyti jėgas kuriant savo paties animacinį filmuką „Juokai juokais“. Šis mano režisuotas animacinis filmukas vėliau pasitarnavo puikiu tramplinu imtis generuoti vien tik savo paties kuriamą animacijos produkciją. Po kiek laiko kartu su bendraminčiu bičiuliu įkūrėme nepriklausomą animacinių filmų studiją. Tad su valdiško darbo modeliu buvo atsisveikinta visiems laikams.
Susiklosčiusių aplinkybių tėkmė nuklojo pamatus naujos kūrybinės krypties vektoriui: įsisukęs animacijos turbinų verpetas mane įtraukė į savo galingo sūkurio nagus, kuriuose intensyviai darbavausi beveik iki pat naujo tūkstantmečio.

Finalinis akordas. Uždanga

1992 m. karikatūrų piešimas dar riedėjo tik iš inercijos, bet apsukos jau buvo ne tokios, kaip anksčiau.
Pasižvalgius po savo 1992 m. nupieštus karikatūrų aruodus regimas akivaizdus išdegintos žemės vaizdelis: per visus tuos metus nupiešta vos 4 karikatūros iš kurių trys – darbai tarptautinėms karikatūrų parodoms (Turkija, Belgija, Italija).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Kalinys / Prisoner <
Beringen (Belgija) 1992 m. Tarptautinė karikatūrų paroda

> Kalinys / Prisoner <
// Piešinys tarptautinei karikatūrų parodai Beringen (Belgija) 1992 m. //
// Belgium 15de Internationale Kartoenale Beringen 1992 //


Kartu su Nepriklausomybės atgavimu žurnalui „Šluota“ buvo nukirpta LKP CK finansinių injekcijų bambagyslė. Ir nors dar kurį laiką redakcijos kolektyvas bandė kapstytis ir plūduriuoti paviršiuje bei nepaskęsti, tačiau be rimto finansinio maitintojo žurnalas neturėjo šansų išlikti, tad jį ištiko panašus į daugelį to meto LKP CK finansuotų leidinių likimas — bankrotas.
Maždaug nuo 1991–1992 m. palaipsniui ėmė gesti 1956 m. įžiebta ir daugel metų bujojusi satyros ir humoro kalvės krosnis, kurioje darbavosi didelis pulkas talentingų šalies karikatūristų, rašytojų-satyrikų, poetų-satyrikų, dailininkų, humoristinio žodžio meistrų.
Tai buvo išties svarbus, turiningas ir reikšmingas leidinys (satyros ir humoro bei karikatūrų meno puoselėjimo prasme), kurio puslapiuose per beveik 40 egzistavimo metų gimė, brendo ir užaugo didelis būrys gabių menininkų. Šio leidinio dėka sudygo ir išsiskleidė spalvinga Lietuvos karikatūros meno puokštė.

Dar kiek anksčiau nei kad žurnalas „Šluota“ rėžėsi, 1992 m. aš pristabdžiau savo karikatūrų piešimo arklius – net ir karikatūrų parodose nedalyvavau iki 1997 m.

Karikatūra „Kiekvienam savo (lietsargis)“ buvo paskutinis publikuotas darbas satyros ir humoro žurnale „Šluota“. Tad šiuo piešiniu mano „ilga kelionė“ per „Šluotą“ pasibaigė.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura. „Šluota“ (1992 m., Nr. 18).

// „Šluota“ (1992 m., Nr. 18). //

Bus daugiau.

Lėlių teatras. Marionetės

#045 Retrospektyva: Lėlių teatras

Marionetės

Žurnalas „Šluota“ karts nuo karto skelbdavo įvairius satyrinius-humoristinius konkursus.
1991 m. pavasarį leidinyje buvo paskelbtas humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“.

Humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“ (1991 m.). (Konkurso titulinės antraštės grafinis apipavidalinimas).

Humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“ (1991 m.).
(Konkurso titulinės antraštės grafinis apipavidalinimas).

Kaip žinoma, lėlės teatre — tiesiog marionetės, kurias kažkas tampo už virvučių. Ši tema visais laikais buvo aktuali ir tokia ji išlieka iki šių dienų. Ir kažin, ar kada nors apskritai jos vaidmuo išnyks…
1991 m. „Lėlių teatras“ temos aktualumas (marionetės) buvo ypač ryškus (kolaborantai, okupantų pakalikai, prisiplakėliai, prisitaikėliai, mankurtai ir t.t. ir pan.)

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Marionetė / Marionette <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

> Marionetė / Marionette <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

Storulio sapnas

Veikiausiai mažai kam žinoma, bet sovietmečiu pirmuoju lietuvišku animaciniu filmu neginčijamai buvo įvardijamas Stasio Ušinsko lėlių filmukas „Storulio sapnas“.
Man vis dar keista girdėti, kaip nufilmuotas lėlių teatro vaidinimas (nors jame yra panaudota keletas kino vaizdo montažo elementų — kadrų perplaukimai, multi (daugkartinė) ekspozicija) galėjo būti traktuojamas animaciniu lėlių filmu. Mano galva tiesiog kažkam labai norėjosi, kad Lietuvos kino kūrėjų animacinės versmės atsiradimas būtų siejamas su XX a. pradžios pasaulinės kino industrijos užuomazgomis ir plėtra.
Tarsi kažkam būtų maža, kad lėlinių filmų pradininkas Vladislovas Starevičius savo pirmuosius žingsnius kine žengė būtent Kaune.

Vladislovo Starevičiaus pirmieji filmai:

  • „Virš Nemuno“ (Nad Niemnem, 1909, neišlikęs);
  • „Laumžirgių gyvenimas“ (Zycie Wazek, 1909, neišlikęs);
  • „Vabalai – skarabėjai“ (Zuki, 1909, neišlikęs);
  • „Lucanus Cervus“ (Walka Zukov, 1910, neišlikęs).

Trumpametražinė juosta „Storulio sapnas“ kelių kino kritikų vis dar įvardijama kaip pirmasis išlikęs lietuviškos lėlinės animacijos filmas…
Ech,.. kad juos kur, — tik visiški nukvakėliai gali nufilmuotą lėlių vaidinimą/spektaklį pavadinti lėline animacija, kuriame nėra nei vieno! pokadrinio (stop-motion) filmavimo kadro…

// 1936 m. S. Ušinskas įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų Marionečių teatrą. //

Mano galva Stasio Ušinsko „Storulio sapnas“ — pirmasis lietuviškas garsinis trumpametražis lėlių-marionečių spektaklis-filmas. Antraip tada visus filmuotus lėlių teatrų vaidinimus pagal tą patį lekalą taip pat galima vadinti animaciniais lėlių filmais…
Be abejo, Stasio Ušinsko filmukas „Storulio sapnas“ yra reikšmingas įvykis Lietuvos kino bei teatro istorijai, tačiau teigti, kad 1938 m. pirmąkart Lietuvoje panaudota seniausios animacinių filmų technologijos — lėlių animacija (Puppettoon animacija) — pardon, bet tai visiškas nukvakimas… demonstruojamas plintusinis diletantizmas, kai apskritai nesuvokiama, kaip kuriama lėlinė animacija.

// Lėlinės animacijos esminis (būdingas) bruožas — pokadrinis filmavimas. //

„Storulio sapnas“ veikiau labiau įtakojo lėlių teatro raidą Lietuvoje, nei šalies animaciją, kuri savo istorinės valandos laukė net iki 1966 m. (Z. Tarakvičiaus pieštinis animacinis filmukas „Vilkas ir siuvėjas“).

Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis, kas yra pirmasis animacijos autorius, kas yra Lietuvos animacijos pradininkas, tačiau nufilmuotas bei sumontuotas a la lėlių spektaklis tikrai „ne iš tos operos“.

Konkurso „Lėlių teatras“ nugalėtojas

Humoristinių piešinių konkursui „Lėlių teatras“ nupiešiau 3 karikatūras (žurnale publikuotos dvi iš jų). Metų gale žurnale „Šluota“ (Nr. 24) buvo paskelbta, kad tapau šio humoristinių piešinių konkurso nugalėtoju.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Budelis / The Executioner<
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

> Budelis / The Executioner <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

Premijinis fondas — 123 rubliai… už kurį smagiai su „Šluota“ redakcijos darbuotojais A. Pakalniu ir R. Tilvyčiu bičiuliškai „padiskutavome“ apie satyrą ir humorą.

Rokiškis #014

„RO! – KIŠKIS!“ / #014 Epizodas

Rokiškio krašto muziejaus užsakymu 2015 metais buvo sukurtas animuotas (aplikacinė animacija / Motion graphics) komiksas „Ro-kiškis!“.
Tai – Rokiškio miesto (krašto) vardo kilmės legendos (laisva) interpretacija.

Rokiškio miesto vardo kilmės legenda
Senų senovėje, kur dabar iškilęs Rokiškio miestas, plytėjo didelė tanki giria, pilna įvairiausių žvėrių ir paukščių. Kartą čia su savo palyda atklydo medžiotojas vardu Rokas. Medžioklė buvo labai sėkminga – prišaudė daug puikiausių kiškių. Pasistatęs palapinę, Rokas nusprendė iš šitų kraštų niekur nebekeliauti, o įkurti gyvenvietę. Dėl vietos pavadinimo ilgai nesvarstė – sujungė savo vardą su žodžiu „kiškis“. Todėl gyvenvietė, vėliau virtusi miestu, buvo pavadinta Rokiškiu.

* * *

Perskaičius Rokiškio miesto vardo kilmės legendą pirmiausia, ką labai norėjosi pakeisti – kad nebūtų „kraujo praliejimo“ (kad visi kiškiai liktų sveiki ir gyvi). Muziejininkams pritarus buvo sugalvotas ir įgyvendintas kitas variantas – medžiotojas Rokas apgaulės būdu įvilioja kiškius į maišus ir įkalina juos ten.

Tad šis komiksas nėra „tiesioginė“ legendos adaptacija, o įvardijamas kaip Rokiškio miesto vardo kilmės legendos laisva interpretacija.

Animuotas komiksas „RO! – KIŠKIS!“ // Ištrauka. #014 epizodas.

Sex karikatūros

#044 Retrospektyva: Sex karikatūros

TSRS sekso nėra

// Televizijos tilto Leningradas–Bostonas (1986 m.) metu vienos dalyvės pasisakymas vėliau virto pašaipia sparnuota fraze. //

SSSR buvo griežtos tarybinės moralės ir „teisingos“ tarybinės dorovės principų lageris. Tokioje zonoje net kalbos negalėjo būti apie viešai demonstruojamas nuogybes. Sovietinės moralės sergėtojai (cenzoriai) iš kino filmų iškirpdavo meilės scenas, knygos su intymaus pobūdžio tekstais buvo kupiūruojamos, o erotinio pobūdžio nuotraukos tarybinėje spaudoje apskritai buvo tabu. Analogiška daina ir karikatūros sekso tema – sovietinėje spaudoje jos taip pat buvo tabu.

Tačiau retsykiais meninio ir kultūrinio turinio leidinių puslapiuose (pvz., žurnalas „Nemunas“) sušmėžuodavo moteriški fotoaktai (fotografijos meno kryptis).

// Nemunas – kultūros ir meno žurnalas, leidžiamas Kaune nuo 1967 m. balandžio mėn. (Tiražas 1989 m. – 70 000 egz.). //

Taigi, nieko nuostabaus, kad sovietinėje Lietuvoje erotinio (o taip pat ir bulvarinio) turinio laikraščių bei žurnalų nebuvo. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai nuo 1990 m., laisvėjant spaudai, silpnėjant cenzūrai (Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990-02-09 įstatymu panaikino cenzūrą Lietuvoje), įvairiuose šalies miestuose pasipylė bulvarinio bei erotinio pobūdžio periodiniai leidiniai.

// Apie šių dienų „cenzūros draudimą“ (cenzūros nebuvimą) bus apžvelgta atskiroje Retrospektyva publikacijoje. //

Laivėjanti spauda išsprogdino draudimų vartus anksčiau buvusioms tabu temoms. Karikatūristams (kaip ir rašytojams, kino režisieriams, žurnalistams) cenzūros griūtis atvėrė plačias galimybes pasinerti į anksčiau draudžiamų temų gelmes.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Varpelis / Sheep Bell <
// „Moteris“ (1991 m., Nr. 6). //

> Varpelis / Sheep Bell <
// „Moteris“ (1991 m., Nr. 6). //

Jonis, vėl Jonis

Laisvėjant spaudai, solidesni leidiniai vis vien dar kažkaip stengėsi laviruoti tarp light sex ir erotikos turinio karikatūrų (tarybinio mentaliteto supratimo lygmuo iš inercijos jiems vis dar kaišiojo pagalius į ratus), o erotinio pobūdžio leidiniai sex karikatūras publikavo be jokių skrupulų.

Tokia jau žmogaus prigimtis – labiausiai masina tai, kas draudžiama.

„Pagrandukas“ — žurnalo „Moteris“ priedas, „Jonukas“ — savaitraščio „Vilniaus laikraštis“ priedas, „Vėl Jonis“ — (vėliau transformavosi į „Anapus: siaubas ir kiti malonumai“). Tai leidiniai, kuriuose 1991-1992 m. publikuotos mano karikatūros sex tematika.

Būtų klaidinga tvirtinti, kad sex tematika (karikatūros) buvo ypatinga dominantė mano to meto kūryboje. Tiesiog anuomet staiga atsirado tokių karikatūrų poreikis, ir aš, be jokių skrupulų, keliems leidiniams nupiešiau apie dvi dešimtis sex turinio karikatūrų.

► Retrospektyva galerija #Be tabu

Vėliau, žmonėms pasisotinus, daugelis erotinio turinio leidinių vienas po kito išgaravo, tad ir poreikis tokio pobūdžio karikatūroms sunyko, o kartu su juo ir mano sex karikatūrų arimai užžėlė velėna.

Vėliau išimtiniais atvejais (pvz., jei reikalinga būdavo kokiai karikatūrų parodai darbų būtent šia tematika) dažniausiai piešiau light sex karikatūras.

Kartais menininkui būtina specialiai panaudoti šokiruojantį/kontroversišką sprendimą vien tam, kad užaštrinti, išskirti ar pabrėžti vienokį ar kitokį nagrinėjamos temos (problemos) aspektą. Todėl nieko blogo nematau jeigu kūrėjas imtų balansuoti ties visuomenės etikos ir moralės normų pažeidimo riba. Kur kas svarbiau pasirinkti gerą ir efektyvų meninį sprendimą, kad darbas nenusiristų į elementarias vulgarumo žemumas.

Gauriukas ir Mauriukas. Pradžia

#043 Retrospektyva: Gauriukas ir Mauriukas. Pradžia

„Genys“
Laukiant gandrų vizito ėmiau vis dažniau domėtis vaikų auditorijai skirtais leidiniais, tyrinėti juos. Suprantama, kad bene geriausiai man buvo žinomas ir nuo mažų dienų arčiausiai širdies šliejosi mėnesinis žurnalas mažiesiems skaitytojams „Genys“.

// „Genys“. 1940–1941 m. buvo leidžiamas Kaune kaip dvisavaitinis vaikams skirtas žurnalas. 1954–1988 m. ėjo Vilniuje kaip mėnesinis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Nuo 1989 m. Nr. 11 iki 1996 m. – literatūrinis-meninis žurnalas mažiesiems.
Anuomet tai buvo labai populiarus ir didelį skaitytojų ratą turintis žurnalas.
Pvz., leidinio tiražas 1987 m. – 172 000 egz. //

1990–1991 m. žurnalo puslapiuose galima buvo rasti daug įvairiausių komiksų, tad sumečiau, kad gal būtų verta ir man pabandyti kokį vieną kitą komiksą sukurti, juolab, kad iki to laiko šioje mano kūrybos nišoje žiojėjo gili praraja.

Pirma Gauriuko ir Mauriuko istorija
Pirmą pieštinę istoriją apie šuniukų Gauriuko ir Mauriuko nuotykius (darbinis komikso pavadinimas buvo „Bimas ir Bumis“) nupiešiau ir nunešiau į „Genio“ redakciją 1991 m. gegužės 15 d. (penktadienis).

Pirmame komikse piešiniai porina apie tai, kaip du šuniukai iškylaudami prieina ežerą, prisipučia guminę valtį, o tada apsižiūrėję susizgrimba, kad nepasiėmė irklų. Tuomet Mauriukas atsiveda dvi varlytes, kurios, irkluodamos kojomis (plaukmenimis), pagelbėja šuniukams plaukti valtimi per ežerą.

#001 Gauriukas ir Mauriukas iškylauja: žiūrėti >>>

Grįžęs iš žurnalo redakcijos, per savaitgalį sparčiai sukūriau antrą istoriją ir jau pirmadienį (1991-05-20) nunešiau „Genio“ darbuotojams naują komiksą – kaip Gauriukas ir Mauriukas grybauja.

#002 Gauriukas ir Mauriukas grybauja: žiūrėti >>>

Pirmi penki komiksai buvo atspausdinti žurnale „Genys“ 1991 metų rugpjūčio–gruodžio mėn. numeriuose. Po to komiksų publikavimas nutrūko – pertrauka tęsėsi iki 1992 metų rudens, kuomet rugsėjo mėn. numeryje (Nr. 9) buvo atspausdintas naujas, šeštas šuniukų nuotykių komiksas. Rugsėjo mėn. istorija pasakoja apie tai, kaip du šuniukai žvejojo.

Mauriuko personažo korekcija
Dviejuose paskutiniuose komiksuose buvo padarytas esminis, kardinalus Mauriuko personažo išvaizdos (galvos) pakeitimas — jo tamsiai rudos ilgo plauko ausys (a la spanielis) pakeistos į trumpo plauko šviesiaspalves (kūno spalvos) ausis (a la Labradoro retriveris).

Jakštas Šarūnas. Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai. Komikso personažai prieš korekciją (1991 m.) ir po jos (1992 m.).

Gauriukas ir Mauriukas.
Komikso personažai prieš korekciją (1991 m.) ir po jos (1992 m.).

// Žurnalas spausdino komiksus ne ta eilės tvarka, kuria jie buvo nupiešti, todėl aštuntoje istorijoje (1992 m. lapkričio mėn. numeris (Nr. 11)) matomas seno stiliaus Mauriuko personažas, nors prieš tai atspausdintame komikse (1992 m. spalio mėn. numeris (Nr. 10)) šis personažas jau nupieštas su korekcijomis. //

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ komiksai – žiūrėti >>>

Gauriukas ir Mauriukas

#042 Retrospektyva: Gauriukas ir Mauriukas

Karlsonas ir Mažylis

Šuniukas, katytė, ežiukas, papūgėlė, pelytė, vėžliukas, kiškutis… — kiekvienas vaikis trokšta turėti širdžiai mielą augintinį, kol jis jam nenusibosta…

Vaikystėje tarsi nieko ir netrūko, bet daug metų svajojau apie šalimais dūzgiantį augintinį — labai jau norėjosi turėti besipainiojantį po kojomis šuniuką greta (na, kaip ir Mažyliui iš populiaraus animacinio filmuko „Karlsonas ir Mažylis“).

Ir pagaliau išaušo džiugesiu trykštanti diena — namų slenkstį pagaliau peržengė šuniukas! Na, tai nebuvo vos ką tik išsiritęs ir pirmas savo gyvenimo dienas skaičiuojantis mažas ir meilus pūkuotas kudlius. Buvusi šeimininkė paporino, kad šuniukui jau buvo stuktelėję metukai su trupučiu.

Gerai pamenu tą įspūdžių kupiną momentą, kai pirmą kartą pamačiau šunėką: ką tik atvestą naujakurį draugiškai apstojome ratu ir tyrinėjome tą stebuklą, o jis — mus. Šunelis atrodė kiek įtarus ir nervingas, bei pasiruošęs gintis nuo neprietelių. Ilgi pilki, o tarpais juodai balti nušiurę jo plaukai karojo susivėlę stambiais didžiuliais kutais — net ir metalinėmis šukomis jų iššukuoti nebuvo jokių šansų. Keturkojo nepatiklus, įtarus bei į šalis padrikai bėgiojantis akių žvilgsnis buvo vos matomas, bet veriančiai skvarbus — šunėko veizolus pilnai uždengė tokios pat tankios ir vešlios kudloto kailio sruogos. Visa tai akivaizdžiai liudijo, kad šunelis regėjo saulę pro debesis — nebuvo lepinamas meile ir šiluma: kartais sunku suvokti žmones, kurie įsigyja augintinius, bet jais rūpinasi, tarsi per prievartą, o dažnai net palieka likimo valiai mažus ir bejėgius padarėlius.

Atsargūs bandymai šunelį paglostyti atrodė tarsi koks iššūkis — urzgztelėjimai, dantų šiepimas ar net pavienis amstelėjimas kaip mat nuvydavo norą tai padaryti. Tik ta nenaudėlė uodega išdavikė bylojo, kad jis nebuvo taip jau beviltiškai priešiškai nusistatęs prieš naujus šeimininkus — nepabrukta, o kartkaltėlėmis net ir į šalis pavizginama, ji transliavo pozityvumo ženklus.

Praslinko šmotas dienų kol keturkojis hipis apsiprato su naujos aplinkos būtimi, kitais šeimininkais. Laikas palengva ištirpdė jo nepasitikėjimo bei priešiškumo dyglius, o kai visi įtarimų ledai ištirpo, tada atsirado galimybė visapusiškai jį apžiūrėti ir suteikti jam progą atsikratyti praeities naštos bei ankstesnio gyvenimo rūbo — iš beveik pilno kibiro nukirptų kudlų veikiausiai galima buvo net ir vaikišką megztinį numegzti.

Gauriukas ir Mauriukas

Karikatūrose, kuriose pagal siužetą reikalinga būdavo įkomponuoti šunį ar šunų grupę, visada stengdavausi nupiešti savo augintinio grafinį analogą — simpatišką beveislį mišrūną terjerą, kuris ilgus metus neabejotinai buvo pilnateisis šeimos narys.

Nebuvo atsitiktinumas ir tai, kad viena iš pirmojo pluošto karikatūrų tarpo, kurias patį pirmą kartą nunešiau į „Šluota“ redakciją, buvo ir karikatūra, kurioje atvaizdavau savo mielą kudlių. Ir nors minima karikatūra su šunėku buvo iš tos pirmos partijos karikatūrų pluošto, tačiau ją žurnalas „Šluota“ atspausdino tik prabėgus vieneriems metams nuo jos pateikimo dienos.

Nuo 1984 m. iki 1991 m. karikatūrose daug kartų piešiau savo kudliaus abrozėlį, kol galiausiai (1991 m.) jį pasirinkau vieno personažo prototipu, kurdamas vaikams skirtą komiksų ciklą „Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ (mano kudlius Gauriuko (melsvos spalvos šuniukas) prototipas).

Jakštas Šarūnas. Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai. Titulinis komiksų ciklo piešinys.

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Titulinis komiksų ciklo piešinys

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ komiksų ciklas apie dviejų draugų šuniukų nuotykius buvo spausdinamas 1991–1992 metais vaikams ir paaugliams skirtame žurnale „Genys“. Per tą laikotarpį žurnale iš viso buvo atspausdintos devynios šuniukų pieštinės istorijos.

„Kaip Gauriukas ir Mauriukas žvejojo“ („Genys“, 1991, Nr. 11) Žiūrėti >>>

Pirmas komiksas apie dviejų šuniukų nuotykius žurnale „Genys“ atspausdintas 1991 m. rugpjūčio mėn. numeryje (Nr. 8).

Jakštas Šarūnas. Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai. Komiksas „Iškylautojai“.  „Genys“ (1991 m., Nr. 8).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Iškylautojai / „Genys“ (1991 m., Nr.8).
(Restauruotas komiksas)

Atsiperkamumas, finansavimasis

#041 Retrospektyva: Atsiperkamumas, finansavimasis

Kartu su laisvės dvelksmu atsirado daug naujų leidinių, kurių puslapiuose šmėžavo ir linksmosios grafikos darbai.

1991 metai Lietuvai prasidėjo kruvinąja gaida (1991 m. sausio mėnesio įvykiai), tačiau, kaip žinia, net ir gaudžiant patrankų salvėms niekas negali sustabdyti meno tėkmės.

Nors nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet po sausio mėn. įvykių Vilniuje ir aš nupiešiau kelias politines karikatūras.

// Mano galva politika yra pernelyg sureikšmintas ir perdėm nuodingas užsiėmimas, kuris daugelį ten įpuolusių negrįžtamai įtraukia, įklampina. Ne tik sujaukia, sudrasko jų dvasinę bei fizinę pusiausvyrą, bet ir nepataisomai išnarina smegenines (patologija). Kažkas genetiškai turi būti taip sujaukta jų galvose, kad savo gyvenimus ištaškyti kažkokiems pseudo užsiėmimams (pasaulio gelbėtojų pilnos psichiatrinės ligoninės). Gal todėl man taip atgrasu piešti karikatūras apie politiką.
Tik didžiausi naivuoliai vis dar šventai gali tikėti, kad egzistuoja a la padori politika…
Grėbliakočių smūgiais nusėtos galvos guzais, o daugel žmonių vis vien psalmes gieda politikieriams… //

„Švarios“ politikos pavyzdžių toli eiti nereikia…

1990 m. politiniai lyderiai Fransua Miteranas, Margaret Tečer ir Helmutas Kolis buvo M. Gorbačiovo fanai. Jiems Lietuvos siekis atkurti nepriklausomą valstybę prilygo „dangus griūva“. Tarsi koks Belikovas iš Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“  —  „kad tik kas nors neatsitiktų“ jie, kiek įstengdami, kišo galvas į tam tikrą skylę.

Istorija gan greitai pasimiršta, o juk tas nenuilstantis Fransua Miteranas anuomet praleido progą patylėti ir „stūmė“ idėją, kad Lietuvai pakaktų ir autonomijos…

Vokietija ir Prancūzija 1990 metais paragino Lietuvą „suspenduoti“ Nepriklausomybės deklaraciją ir kuo greičiau susitarti su M. Gorbačiovu. Prancūzijos prezidentas F. Miteranas netgi tėškė: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“

Vokietijos kancleris H. Kolis postringavo: „Esu už daugelio mažų žingsnelių taktiką. Lietuviams reikia pasakyti, kad vykdydami politiką „viskas arba nieko“ jie ant kortos stato visą perestrojką ir savo galimybę tapti nepriklausomais.“ //

Taigi. Šitai ir inspiravo atsirasti karikatūrai Gorby-Kolis.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen, Caricatura: Gorby-Kolis

> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //

Laiko tėkmė emocijas apramina. Pavasarėjant grįžau į sau įprastą karikatūrų piešimo tematikos vagą.
Per nepilnus 1991 metus mano karikatūras atspausdino geras šūsnis šalies leidinių (didžioji dauguma jų – nauji leidiniai):
„Šachmatų pasaulis“, „Permainos“, „Kuntaplis“, „Šeimos kalendorius“, „Jonukas“, „Pasaulio lietuvis“, „Moteris (Pagrandukas)“, „Vėl Jonis“.
Tačiau leidinių gausa nebuvo pastovus ir tvirtas inkubatorius karikatūrų menui.
Šalies leidiniai kaleidoskopiškai keitėsi: vieni atsirasdavo, sušmėžuodavo ir dingdavo, kiti gi, pakeitę šeimininkus arba pakeitę leidinio pavadinimą transformuodavosi į naujus leidinius.

Monolitiniam ir sočiam leidinių centralizuotam finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų nuosekliai artėjo galas (sovietijoje praktiškai visi respublikos leidiniai buvo LKP CK „organai“, kuriuos spausdino LKP CK leidykla).

// LKP CK leidykla 1960–1991 m. leido visus respublikinius laikraščius, didžiausią tiražą turinčius žurnalus, knygas, brošiūras ir spausdino visus respublikinius laikraščius, beveik visus žurnalus ir kitus leidinius. //

Tad ir į Marijos žemę pasibeldė laukinis kapitalizmas, kur kovoje dėl būvio išgyvena tik stipriausieji.

Eteryje guviai pasklido daugybė anksčiau mažai kam girdėtų žodžių junginių:
finansavimasis (savifinansavimasis), atsiperkamumas, savivalda, amortizacija, dividendai, akcijos….

// Nuo 1987 m. SSSR buvo aktyvuota ir nuosekliai vykdoma įmonių perėjimo nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, tai yra prie įmonių ūkinio ir finansinio savarankiškumo. //

Nors iš inercijos piniginiai redakcijų palaikymo smagračiai kurį laiką dar vis sukosi, bet finansinės bambagyslės pamažu, bet stabiliai buvo nukirpinėjamos.

Tuo tarpu žurnalas „Šluota“ netruko pavirsti į a la agitacinį propagandinį sienlaikraštį, tad man (nepiešiančiam politinių karikatūrų) santykinai sumažėjo erdvės savo karikatūrų publikacijoms.

Šitai iš dalies ir lėmė, kad teko tiesiog prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų — paraleliai ieškoti naujų nišų savo kūrybinės veiklos sklaidai.

RESTAURACIJA. Nauja karikatūrų galerija

Atidaryta nauja Retrospektyvinė karikatūrų galerija „RESTAURACIJA“.

Sovietmečiu, kai dar nebuvo kopijavimo ir dauginimo aparatų, kartkartėmis tekdavo „daryti“ ankstėliau nupieštų karikatūrų kopijas. Anuomet kopijavimas buvo banalus dar vieno tokio paties piešinio pakartotinis nupiešimas (dubliavimas).

Susijusios publikacijos:
Retrospektyva #015 (Originalai ir kopijos)

Laiko tėkmė dažnam kūrėjui keičia piešimo stilių. Metams bėgant keitėsi ir mano piešimo stilius, todėl natūraliai (kartkartėmis) kildavo (vis dar ir nūnai kyla) noras atnaujinti kai kuriuos „senesnio sukirpimo“ darbus, o ypač tuos, kurie, leidinių redakcijų atmesti, burnodami, bet išdidūs tysodavo prieblandos persmelktuose stalčiuose.

Karikatūrų perpiešimui, restauravimui ypač didelę motyvuojančią įtaką turėjo atsiradusios naujos piešimo techninės galimybės (2D skaitmeninis piešimas, 3D kompiuterinė grafika). O visa tai iki dabar stimuliuoja norą padailinti, pakoreguoti, restauruoti, o dažnai net kardinaliai perpiešti praeityje sukurtas karikatūras, piešinius, iliustracijas.

Galerijoje „RESTAURACIJA“ eksponuojami įvairūs restauravimai, perpiešimai, perdarymai, dublikatai, naujos kadaise nupieštų karikatūrų variacijos.

Nauja Retrospektyvinė karikatūrų galerija „RESTAURACIJA“.

Žiūrėti >>>