#047 Retrospektyva: Veidas
Animacijos turbinų verpetų sūkuriai savo naguose mane laikė tvirtai ir nepaleido beveik iki pat naujo tūkstantmečio. Anuomet darbo laiko liūto dalis tekdavo vien animacijai. Artėjant tūkstantmečiui animacijos užsakymų apimtys tolydžio mažėjo, tad radosi daugiau laisvo laiko, kurį galima buvo skirti ir savo kūrybai.
// Nuo 1992 m. rudens iki 1997 m. pavasario sugebėjau nupiešti tik tris karikatūras.
Viena iš jų buvo atspausdina leidinyje „Naujasis kapitalas“. //
> Viktorija / Victory <
> Žurnalas „Naujasis kapitalas“ (1997 m.) <
Atsiradęs noras vėl grįžti prie karikatūrų piešimo realizavosi 1997 m. pavasarį — Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau dvi karikatūras: „Išmalda“ ir „Musmirinis baravykas“. Abi karikatūros buvo eksponuojamos parodos galerijoje.
Malonus širdžiai grįžimas išsirutuliojo į sumanymą pristatinėti Lietuvos karikatūristus ir jų darbus kuriame nors didesnį tiražą turinčiame šalies populiariame žurnale-savaitraštyje.
Žurnalo „Šluota“ jau nebuvo, tad erdvės, kur galima būtų gausiai publikuoti karikatūras praktiškai nebeliko.
> Išmalda / Alms <
> 1997 m. Karikatūrų paroda. <
Tuo metu populiarus ir pastovią skaitytojų auditoriją turėjo savaitraštinis žurnalas „Veidas“, kuris buvo vienas iš nedaugelio, kuriame tvyrojo tinkama erdvė pristatinėti Lietuvos karikatūristus. 1997 m. balandžio mėn. apsilankiau žurnalo „Veidas“ redakcijoje.
► Veido veidas
Buvo praėję keleri metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Pagalvotumei, kad tai laikas, kada galima buvo jau laisvai kvėpuoti ir atvirai, nevaržomai kurti bei tikėti, jog marazmatikai ir kvailybių karuselės išnyko ir nebesugrįš…
1997 m. — tai metas, kai karikatūros sėkmingai buvo išstumtos iš leidinių (jau buvo uždaryta daugelis anksčiau gyvavusių laikraščių ir žurnalų, kurie publikuodavo linksmosios grafikos darbus, o išlikę leidiniai beveik nespausdino (meninių) karikatūrų).
Karikatūrų sklaidos nišos paieška atvedė mane pas tuometinę „Veidas“ leidinio vyr. redaktorę Rossetą Vingevičiūtę (Wilbur). Su ja buvo sutarta, kad kiekvieną savaitę žurnalo puslapiuose bus pristatomi Lietuvos karikatūristai ir jų kūryba.
Karikatūristų bendruomenė palankiai sutiko šią žinią: geranoriškai bei gausiai menininkai paruošė ir siuntė medžiagą apie save būsimoms publikacijoms. Palengva projektas įsivažiavo ir netrukus jau tekėjo įprasta, nusistovėjusia vaga. Tuo metu net sunku buvo įtarti, kad vieną dieną, tarsi griaustinis iš giedro dangaus, ims ir viskas sugrius.
Tai kas gi atsitiko?
Tarsi ir nieko itin ypatingo ar keisto: nei redakcija sudegė, nei pasaulis apsivertė, nei sukauptas žinių bagažas kuom nors ypatingu ir netikėtu pasipildė.
Paprasta, eilinė ir, kaip daugelis pasakytų — banali istorija. Viename iš žurnalo „Veidas“ numerių buvo pristatytas karikatūristas Arturas Bukauskas bei atspausdintas pluoštas jo naujausių karikatūrų. Praėjus vos kelioms dienoms po naujo žurnalo numerio pasirodymo prekyboje, žurnalo redaktorė perdavė leidėjo verdiktą — tolimesnis bendradarbiavimas nutraukiamas. Priimtas sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
pieš. Arturas Bukauskas
pieš. Arturas Bukauskas
Po šio kazuso ir pati leidinio redaktorė netrukus buvo pakeista nauju darbuotoju (gal „begėdiškų“ karikatūrų publikacija tik paskatino, arba tapo pretekstu, o gal tai — tik viso labo nelemtas sutapimas, tačiau netrukus ji paliko „Veidas“ redakciją).
Gan greitai po „begėdiškos“ publikacijos žurnalo redaktorę pakeitė naujas vadovas, kuris paporino, kad jis atsirinko vieną „tinkamą“ leidiniui autorių (jiems patikusio autoriaus piešimo stilių). Tačiau ir šis pokytis buvo laikinas — greitai ir naujas formatas buvo „užrauktas“.
Anuomet dar bandžiau išsiaiškinti, kodėl nutraukiama gana sėkmingo bendradarbiavimo gija, tačiau man taip ir nepavyko atraizgyti, kadangi suprantamos ir aiškios motyvacijos, loginio paaiškinimo taip ir nebuvo pateikta. Tiesiog iš pokalbio konteksto galima buvo suprasti: „Arturo karikatūros neatitinka „Veido“ veido…“
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos anuometinis leidėjo sprendimas dėl Arturo karikatūrų (leidėjo pasipiktinimas „begėdiškomis“ karikatūromis) ir tuo metu, ir dabar atrodo visiškai kvailas, nelogiškas ir net tamsuoliškai trumparegiškas, kuris tegali sukelti užuojautos šypseną arba sarkastišką pašaipą visagaliam bukumui.
pieš. Arturas Bukauskas
Pamenu, kad tuo metu tai buvo tikrai netikėtas, keistas ir visiškai nesuprantamas leidėjo žingsnis. Mums, karikatūristams, kurie matėme daugybę įvairiausio lygio pasaulio karikatūrų, šie Arturo „nekalti“ satyriniai piešinėliai tebuvo „nuotaikingos“ karikatūros, gal kiek ir „drąstiškesnės“ (atsižvelgiant į bendrą atspausdintų karikatūrų visumą tuo metu), tačiau esmės tai nekeitė — viso labo tai buvo „normalios“, kokybiškos, gero satyrinio kalibro karikatūros.
Tačiau leidėjas atspausdintose karikatūrose įžiūrėjo „Dangus griūva!“… — ką jau čia ir bepadarysi, jeigu smegeninė tik tiek tesugebėjo identifikuoti.
1997 m. pavasarį, po 6 metų pertraukos grįžau į karikatūrų piešimo vagą: Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau pora karikatūrų. Ir nors tai buvo vos du darbai, tačiau sugrįžimas į linksmosios grafikos trasą buvo malonus širdžiai jausmas.
Treji intensyvūs darbo metai animacijoje per kuriuos įsisavinti skaitmeninio piešinių apdorojimo pagrindai, bei sukaupta didelė praktinių įgūdžių patirtis nesąmoningai paruošė dirvą žengti naujos formos — skaitmeninio piešimo (2D) keliu.
* * *
Bus daugiau: ► Retrospektyva #048
// 1998 m. Pirmoji spalvota karikatūra sukurta skaitmeniniais piešimo įrankiais. //
