#040 Retrospektyva Daugkartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“ II dalis
Kartais būdavo sunkoka suprasti,
kodėl vienos karikatūros (sąlyginai prastesnės idėjine temos prasme) gana lengvai
prasiskindavo kelią publikacijų link, o kitoms tekdavo ilgai trintis ant atsarginių
suolelio.
Viena iš tokių užsisėdėjusių rekordininkių — karikatūra „Skanaus!..“
Kaip jau buvo minėta anksčiau (Retrospektyva #007), ši karikatūra nepraėjo „Šluota“ redakcijos atrankos 1984 metais.
// Juodai baltą kontūrinį piešinį vėliau nuspalvinau akvarele. //
1990 m. prisėdau ir nupiešiau visai naujus karikatūros „Skanaus!..“ personažų (dviejų žuvų ir stalo) eskizus ir kontūrinį juodai baltą variantą. Tačiau naujai iškeptam blynui buvo lemta prapulti (aš ją tiesiog per neapsižiūrėjimą pamečiau (ir akurat tą dieną, kai pirmą kartą ją parodžiau Rimui Gedgaudui)).
Kankino šiokia tokia savigrauža, kad pamečiau mano supratimu potencialiai „gerą“ darbą (karikatūra „Skanaus!..“), tačiau mane guodė tai, kad buvo išlikęs šio piešinio finalinis eskizas, todėl nesunkiai galėjau atkurti pamestą karikatūrą (nupiešti ją iš naujo).
> Skanaus!.. / Žuvies-kliento eskizas. <
> Skanaus!.. / Žuvies-padavėjo eskizas. <
1990 m. spalio mėn. eskizus pieštuku švariai perpiešiau ant balto vatmano lapo ir nukontūravau ją juodu tušu. Tuo metu jau bėgo treti darbo animacijoje metai, už pečių buvo didelė piešimo praktika, išmokti animacijos pagrindai, prieš tai dar lankytos privačios piešimo pamokos, tad naujai perpieštas piešinys atrodė kur kas kokybiškiau: linijos įgavo plastiškumo ir grakštumo.
Anuomet vis dar vyliausi, kad kas
nors atspausdins šį darbą. Tačiau, lyg tyčia, neatsirado norinčių jį spausdinti
(perpieštą karikatūrą atmetė ir laikraštis „Respublika“).
Susigrąžinta iš laikraščio redakcijos karikatūra ilgam atgulė į stalčių (nuo 1990 spalio mėn. iki 1998 m. rudens).
Pastaruoju metu stebimas Ramūno (Vaitkus) keistas
klinikinis sindromas — šaržų metro išskirtinio dėmesio ir traukos objektas — A.
Dulkys.
// Veikiausiai šaržų metrui išsiveržė į laisvę karantininis pūlinys — gal tai tiesiog elementari reakcija neapsikentus stebėti prasilenkiančią su logika žemiečio veiksmų seką. //
Nežinia, kas taip imponuoja Ramūnui šio politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo veiksmuose, bet gal jis jam patinka (juk nesugaudysi kiekvieno personažo pavasarinės karantininės chemijos). Na, abu juk po Raseinius (nors ir skyrium) lakstė, abu ten mokslus graužė, veikiausiai tame pačiame upelyje kojas pakaitomis pamirkydavo — tik vienas matė ir svajojo apie srovę, o kitas srovės iškreiptus atvaizdus fiksavo ir tebefiksuoja. Žodžiu — nuskilo abiems žemaitiečiams.
Nu taigis, taigis vien aš mačiau
gal kokius tris ar keturis Ramūno nupieštus dabartinio pasodinto į katapultą ministro
šaržus-karikatūras, o kiek jų dar prištampavęs ir po pagalve pasikišęs miega Ramūnas
— kaži kas ten jį, žemaičių mūrą, sugaudys.
Kai pamačiau eilinį Ramūno slaptos
meilės išraiškos apsireiškimą, panūdo ir man įsipaišyti pasiunčiant toli ir dar
toliau politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.
Ramūnui padėjau nusiūti skafandro skiriamuosius ženklus (na, o drugelis tuo tarpu dar palauks) ir abu išvien, bet skyrium, kosmonautikos dienos proga pasiuntėme į Visatos platybes (ne)eilinį veikėją perėjūną, bet su meile!
// Sugrįžk, kol nevėlu, kol dar
tavęs ilgiuos… //
Sufleris dėl antsiuvo – Kurto Voneguto (Kurt Vonnegut Jr.) knyga „Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!“ (1973 m.).
Karikatūrų parodai-konkursui „Juvelyrinis Covid-19“ iš viso nupiešiau 7 darbus.
Pradžioje, kol konkursui atsiųsti darbus terminas tebuvo vos 2 savaitės laiko, nupiešiau 5 karikatūras, o pratęsus terminą mėnesiui laiko, nupiešiau dar 2 darbus.
Kūrėjui visada yra kur kas komfortiškiau, kai pakanka laiko įgyvendinti visas sugalvotas ir atrinktas piešti idėjas. Tačiau dažnai pasitaiko taip, kad tenka „lėkte lėkti“, kad kažką dora ne tik sugalvoti, bet dar ir nupiešti.
Pirminis „Juvelyrinis Covid-19“ konkursui skirtas terminas
buvo „švelniai tariant“ stipriai trumpas, tačiau pavyko mobilizuoti kūrybines
gijas ir per nepilnas 2 savaites konkursui pateikiau 5 darbus. Štai šiame pirmame
pluošte ir buvo „prizinės“ karikatūros.
Konkurso „Juvelyrinis Covid-19“ darbai buvo paskelbti „Baltijos juvelyrikos meno galerijos“ tinklapyje. Lankytojai galėjo balsuoti už jiems patikusius darbus.
Susumavę lankytojų balsavimo rezultatus, konkurso organizatoriai UAB „Amber Trip“ paskelbė nugalėtojus: I vieta — Jakštas Šarūnas („Should I Stay or Should I Go? “); II vieta — Dobrovolskis Jurijus („Vorele“); III vieta — Žilinskas Adomas („Victoria corono“).
„Publikos
simpatijos“ prizas — Jakštas Šarūnas (už karikatūrą „Should I Stay or Should I
Go?“).
I vieta. Jakštas Šarūnas („Should I Stay or Should I Go?“) + Prizas „Publikos simpatijos“
Kardinalių pokyčių kupina ir
veržli gyvenimo tėkmė dažnai savaip perpina ne tik asmenines, bet ir kūrybines vėžias,
tad nenuostabu, kad politinių ir ekonominių pokyčių lavina 1990–1991 metais kiek
netikėtai nutiesė kūrybines gijas naujais kanalais.
Ano meto kupiną permainų gyvenimo
periodą galima nesunkiai pailiustruoti karikatūra apie aštrius pojūčius: kažkas
pernelyg sotus, kažkas ironiškai juokauja, kažkam į duris staiga ima belstis
paskutinioji, kažkas džiaugiasi, kažkas tirta iš baimės, o kažkas intensyviai darbuojasi
peiliu.
> – Dar vakar skundėsi, kad trūksta aštrių pojūčių… < > Pig: „Just Yesterday she complained on lack of her sharp feelings…“ < „Šluota“ (1990 m., Nr. 22)
Respublikinėje spaudoje 1990
metais daugiausia buvo spausdinamos mano ankstesniais metais nupieštos
karikatūros. Didžioji dauguma tais metais atspausdintų darbų — karikatūros apie
kiaules.
Matyt tai tiesiog grynas sutapimas,
kadangi visose grandyse siautėjantis kiauliškumas
veikiausiai ir galėjo būti tas kamertonas, kuris labiausiai atspindėjo ore
tvyrančias ir besikeičiančias visuomenės nuotaikas.
Kaip jau buvo minėta ankstesnėse RETROSPEKTYVA publikacijose (#38), dėl įtempto animacijos darbų grafiko (animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“) ir kaleidoskopiškai kintančios gyvenimo tėkmės, naujas karikatūras vėl sėdau piešti tik įsibėgėjus 1990 metų rudeniui.
Žemuogių pievelė
Po ilgesnės pertraukos rinkdamas medžiagą naujoms karikatūroms prisiminiau ir kelias anksčiau nupieštas karikatūras bei dar iki tol nerealizuotas idėjas. Viena iš „potencialių kandidačių“ buvo 1987 m. nupiešta karikatūra „Žemuogių pievelė“.
Žemuogių pievelė / Strawberry Field > – Tai čia ir yra tavo žadėtoji Žemuogių pievelė?!? < > And this is your promised Strawberry Field for ever?!? < // Nepublikuota (1987 m.) //
Tuo metu jau buvo praėję keleri metai darbuojantis animacijos industrijoje; už pečių jau buvo didelė piešimo praktika, studijuota ir įsisavinti animacijos pagrindai, o prieš tai dar lankytos privačios piešimo pamokos, tad į karikatūras, piešinius žvelgiau kur kas objektyviau, kritiškiau.
Tačiau kartais taip nutinka, kad
nekokybiškas piešinio atlikimas aukojamas vardan karikatūros minties, idėjos.
Taip nutiko ir tą kartą: nors akį rėžė perdėm prastas atskirų detalių atlikimas
(lova), tačiau mano galva idėja buvo svarbiau nei pati piešinio atlikimo technika,
todėl piešinį nusprendžiau siūlyti spausdinimui.
Amūras ir kirvis
Kita naujo pluošto karikatūra buvo „Amūras ir kirvis“. Žvelgiant iš laiko perspektyvos dabar galima būtų teigti, kad veikiausiai kaipsyk tada ir galutinai susiformavo ta stilistika, kuria piešiu ir dabar. Suprantama, kad laikui bėgant atsirado įvairių niuansų, tačiau esminis (juodai baltų kontūrinių) piešinių stilistikos karkasas išlikęs iki šių dienų.
Na, abu piešiniai „Šluota“ redakcijos eilinį kartą buvo atmesti, bet tai jau neturėjo principinės svarbos kūrybinei saviraiškos sklaidai, kadangi tuo metu dygo daug naujų leidinių, kuriuose taip pat galima buvo spausdinti karikatūras. Jau buvo praėję uzurpatorių laikai, kai vos keli leidiniai spausdina karikatūras ir juose dirbantys kaliošai reguliuoja bei sprendžia, ką galima spausdinti, o ko ne.
Tolimesnė kūrybinė gija taip susiklostė, kad kiti (1991) metai ženklino naujo kūrybinio etapo pradžią (apie tai kitose RETROSPEKTYVA publikacijose).
2021 m. sausio 10 d. aktyvuota paskyra Sarunas ART socialiniame tinkle „Facebook“.
Per 40 kūrybos metų kūriau ne vien tik karikatūras ir animacijos produkciją. Teko piešti ir iliustracijas, ir fonus (2D ir 3D) animacijai, kurti dvimačius bei trimačius personažus, įvairius objektus animacijai, multimedijai. Maketavau knygas, lankstinukus, skrajutes, piešiau knygų viršelius bei knygų iliustracijas.
Tad daugel dalykų yra likę tarsi „už kadro“. Kad užpildyti šią spragą ir buvo aktyvuota keletas naujų paskyrų socialiniuose tinkluose bendru pavadinimu „Sarunas ART“.
Pasaulinė koronaviruso pandemija šiemet žmonijai sujaukė ne vieną puoselėtą planą, tačiau gyvenimas tęsiasi, ir niekas nepajėgus sustabdyti sukakčių versmės ar ypatingų datų savieigos.
► Rikošetas 2020 buvo planuota organizuoti 2020 m. pavasarį, tačiau teko planus atidėti (ir ne tik dėl pandemijos). Kadangi tų pačių metų gruodžio 26 d. buvo mano 40-ies kūrybinių metų sukaktis (1980 m. pabaigoje sostinės savaitraštyje „Kalba Vilnius“ buvo atspausdinta pirmoji mano karikatūra respublikinėje spaudoje >>> skaityti čia), tai kelios temos įsitaisė po vienu stogu.
Parodos tema „Aš sutikau Naujus metus neužsidėjęs kaukės.“ gimė savaime, tačiau net neįtariau, kad ji bus tokia aktuali metams besibaigiant (Lietuvoje 2020 m. lapkričio mėn. paskelbtas karantinas pandemijai pažaboti).
Iš patirties žinau, kad metuose yra keli laikotarpiai, kai karikatūrų parodų organizavimas yra savotiška loterija (kai kolegos dailininkai paprasčiausiai neturi laiko piešti karikatūras), todėl užtikrinti kokybišką parodą šiais trapiais laikotarpiais yra gana sudėtinga užduotis.
Nuo gruodžio 28 d. iki 2021 m. sausio 6 d. dalis parodos ► Rikošetas – 2020 karikatūrų buvo publikuojama caricatura.lt FB >> https://www.facebook.com/caricatura.lt .
Karikatūrose, animacijoje, kaip ir apskritai mene, dažnai naudojamos įvairios meninės raiškos priemonės (alegorija, hiperbole, metafora, ironija ir pan.).
Sunku suprasti už Atlanto sėdinčių vertinimo komisijų video vaizdų nagrinėjimo principus: gal perteklinis apsidraudimas, gal elementarus nesuvokimas skirtumų tarp realybės ir meninės raiškos priemonėmis sukurtų kūrinių, gal steriliame pasaulyje augta? Kas ten juos visus sugaudys…
Pateikus apeliaciją YouTube kanalo video priežiūros komisijai (dėl amžiaus cenzo savavališko pakeitimo) sulaukta žalios šviesos: videoklipą „saldainiai Toffo“ vėl įmanoma matyti vaikams ir paaugliams.
Galima būtų
pasidžiaugti, bet ne…. — kitą dieną pakeitė amžiaus cenzą videoklipui
„Respublika“.
Laikraščio „Respublika“ animacinė reklama (1998 m.).
Ir vėl
nepaaiškintos priežastys, kodėl taip padaryta. Panašia logika vadovaujantis,
praktiškai visus video galima pažymėti +18 ir lai kanalų savininkai aiškina,
teisinasi, kad jie ne žirafos…
Ir vėl teko rašyti apeliaciją. Ir vėl po dienos atstatė amžiaus cenzą. Ir vėl bereikalingai sugaištas laikas…
Veikiausiai vis tik bus teisus vienas Anapilin jau išėjęs gan žinomas rusakalbis humoristas, dažnai kartodavęs sparnuotą frazę: „Tupyje amerikancy (Nu tupyje!)“.
// Kvaili (buki) amerikiečiai (Na ir kvaili!) //
Na, kaip kam patinka: pritarčiau šiai frazei su tam tikra išlyga — skirčiau ją ne visai tautai, o tik atskiriems jos elementams/atstovams.
Savo video kanale Sarunas ART palyginti neseniai pradėjau
publikuoti animacinius video filmukus. Dauguma jų buvo transliuojami šalies TV
eteryje.
Ir štai neseniai (vakar) sulaukiau pranešimo, kad vienam
filmukui vienašališkai įvedamas/keičiamas amžiaus cenzas (+6 pakeistas į +18).
Pasirodo, kad kažkoks nukvakėlis veikėjas pareiškė susirūpinimą dėl „neetiško“ video (pagal tik jam vienam suprantamą etikos ir moralės normų klasifikaciją), o video įrašų talpinimo svetainės etikos priežiūros komanda, įdėmiai peržiūrėjusi šį video, priėmė sprendimą: Toffo video užkalti lentomis — suspenduoti prieigą vaikams.
Na, galima būtų smagiai pasijuokti, jei ne vienas „tačiau“: saldainių Toffo animacinis klipas buvo sukurtas/skirtas būtent kad vaikų ir paauglių auditorijai!
// Suspenduojama peržiūra vaikams ir paaugliams iki 18 m… (dažnai 16-17 m. žmogėnai jau būna vedę ir net sulaukę atžalų, o video apie karvutę su tešmenimis jiems žiūrėti negalima… //
Na, ar ne tupyje amerikancy (atskiri tautos elementai)?
Video: ant saldaininio ledo stovi maža mergaitė apsirengusi
taškuota suknele; užsimojus ritmuša (ledo ritulio lazda) ji smagiai muša
ritę-saldainį, kurį gracingai pagauna karvutė „vartuose“ (virpstai — saldainių
pakeliai).
Na, kažkoks nukvakėlis šiame video įžiūrėjo „Dangus griūva!“ Na, visokių prietrankų apstu, tad galima nurašyti šitai atskirų elementų silpnaprotystei. Bet tai ne, jis nėra vienišius! Dar atsiranda palaikančių silpnaprotystes — kompetentinga video įrašų talpinimo svetainės vertinimo komanda…
// Animaciniai herojai Tomas ir Džeris filmukuose vienas kitą muša, daužo, skandina, karia, šaudo — ir tai youtubistams yra norma (šių herojų video filmukų youtubinėje erdvėje pilni kalnai), o piešta animacinė karvutė (su tešmenimis), gaudanti ritę-saldainį — Mama mia!.. //
1989–1990 metai. Tai kardinalių
ekonominių ir politinių pokyčių kupinas gyvenimo metas, kai viskas aplink
intensyviai keitėsi. Metas, kai sovietinio sukirpimo nusistovėjusi gyvenimo gija
nuosekliai byrėjo ir vis labiau dygo visai kito pobūdžio terpė. Tai buvo
intensyvus ir neišpasakytai sraunus įvairiausių įvykių metas, kai gyvenimas
virte virė ir permainos kasdien vis labiau svaigino. Viską vainikavo 1990 m.
kovo 11 d. paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.
1990 m. politinis-ekonominis
peizažas: paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo; 75
dienas trukusi Lietuvos ekonominė blokada; TSRS vadovybės pastovus spaudimas Lietuvai,
kad būtų atšauktas Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas; pirmieji
jėgos demonstravimo bandymai (sovietų desantininkų bandymas užgrobti Spaudos
rūmus Vilniuje); o kiek dar visokio plauko TSRS ultimatumų bei grasinimų. Politinė-ekonominė
priešprieša nuosekliai kaito.
Kadaise Lietuvoje
Anų įvykių fone (1990 m. kovo mėnuo) kaipsyk buvo kuriamas Z.Šteinio animacinis filmukas „Kadaise Lietuvoje“. Šiame filmuke dirbau režisieriaus (Zenono) asistentu. Kadangi filmuko kūrimo metu darbo animacijoje buvo daugiau nei iki kaklo, todėl nieko keista, kad karikatūros „nuėjo“ į antrą planą: naujų karikatūrų spaudai tuo metu nepiešiau ir net nedalyvavau 1990 metų balandžio 1 d. respublikinėje karikatūrų parodoje. Tačiau retsykiais šelmiškai pašėliodavau ant popieriaus: nupiešdavau vieną kitą darbelį savo malonumui (humoristines karikatūras-piešinius, bet ne spaudai, kurias, dėl Marijos žemės etikos normų, vargu ar kas būtų išdrįsęs anuomet spausdinti).
Baigus kurti „Kadaise Lietuvoje“, vėl atslinko
eilinė prastova animacijoje ir ateities peizažas rožėmis kloto kelio jau nežadėjo:
iš inercijos dar traukinys riedėjo, bet perspektyva darėsi vis labiau nenuspėjama.
Reikėjo kažkaip suktis iš susidariusios
padėties. Jeigu neklystu, tai anuomet ir atsirado pirmosios užuomazgos
animacinei produkcijai kine ir televizijoje. Pradžioje tai buvo animaciniai
intarpai įvairiems dokumentiniams filmams, o kiek vėliau pasidarė aktualu ir sparčiai
plėtojosi poreikis įvairiai animacijos produkcijai televizijoje (TV vinjetės,
užsklandos, reklamos, laidų ir žaidimų intarpai). Vis labiau augantis
animacijos poreikis televizijai ir buvo kertinis akstinas įkurti nepriklausomą
animacinių filmų studiją, bet apie tai kitose Retrospektyva publikacijose.
„Kuo blogiau – tuo geriau“
Lietuvos politinė ir ekonominė aplinka
1990-1991 metais kasdien vis labiau slėgė: senos grandys byrėjo, o naujos dar
tik skleidė pirmuosius daigus, tad štai šiame linksmame šalies permainų laikotarpyje reikėjo kažkaip išsilaikyti.
Dabar, kai prabėgo solidi laiko tėkmė, galima
tvirtinti, kad būtent tada ir susiformavo naujos veiklos starto linija. Tačiau
anuomet tas politinis-ekonominis peizažas (kai viskas aplink byra) neatrodė
džiuginantis. Situacija, kai kišenėse ima švilpauti vėjai, o reikia ne tik
savimi pasirūpinti, bet dar ir šeimą išlaikyti, spaudimas tarsi patrigubėja.
> Pataikūnas / Sycophant < „Respublika“ (1990 m., Nr. 231)
Nauja kūrybinio aktyvumo fazė prasidėjo 1990 m. spalio mėn. Pradžioje spaudos leidiniams nešiau anksčiau pieštas karikatūras (kiaulės, avys), o netrukus vėl sėdau piešti ir naujus darbus. Tuo metu šalies leidiniai mieliau spausdino politines ir ekonomines karikatūras. Tad jeigu mano karikatūros kažkiek pataikydavo į tą teminį vektorių, jas atspausdindavo. Kaip jau buvo minėta ankstesnėse Retrospektyva publikacijose, šalia žiniasklaidos senbuvių atsirado daug naujų leidinių, kurie taip pat noriai spausdino ir karikatūras. Taigi, publikavimo niša tarsi ir prasiplėtė, tačiau teminis karikatūrų ratas (akcentas politikai ir ekonomikai) vis gi susiaurino (bent jau man tai tikrai) publikavimo galimybes.
Anuomet karikatūros būdavo paleidžiamos karuselės
principu: vienur „nepraėjusias“ karikatūras galima buvo siūlyti kitur. Tad ir klajojo
mano darbai iš vienų redakcijų į kitas. Vienoms iš jų pasisekė geriau, kitoms
prasčiau.
// Pvz., karikatūrą „Pataikūnas“ žurnalas
„Šluota“ nespausdino, tačiau ją atspausdino dienraštis „Respublika“, o karikatūrą
„Baudų metimai“ dienraštis „Respublika“ nespausdino, bet ją atspausdino
„Kuntaplis“. //
> Baudų metimai / Free throws < // „Kuntaplis“ (1991 m., Nr. 3). //
Kaip kad šalies ekonominis ir politinis gyvenimas 1991 metais pasiekė lūžio tašką, analogiškai ir mano tolimesnė kūrybinio kelio tėkmė susidėliojo būtent 1991 metais. Didžiąją dalį permainų nulėmė tam tikra virtinė susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, o dalis jų nulemta didelės gausos technologinių pokyčių. Visa tai, be ko neįsivaizduojamas šiuolaikinis gyvenimas, 1991 m. dar net nebuvo arba dar tik žengė pirmuosius žingsnius (mobilieji telefonai, kompiuteriai, skeneriai, spausdintuvai, skaitmeninė filmavimo technika…)
Ant slenksčio jau lūkuriavo technologinis perversmas: per 2-4 m. technologijos (animacijos kūrimo) pasikeitė neatpažįstamai. Ir kaip čia neprisiminti ne pirmos jaunystės anekdotą:
„Gerbkit savo tėvus ir senelius, — Jie baigė mokyklą be Google ir Vikipedijos“.
