#007 Parabolė: 1000 rutuliukų
Prieš kelias savaites ryte išsiviriau sau kavos ir paėmęs laikraštį įsitaisiau prie radijo imtuvo. Atsainiai sukinėjau stočių paieškos rankenėlę, kai staiga suklusau: iš radijo imtuvo sklido malonus aksominis senolio balsas. Jis kažką pasakojo apie 1000 rutuliukų. Aš susidomėjau, šiek tiek pagarsinau radijo imtuvą ir patogiai atsilošiau krėsle.
— Taigi, — dėstė senolis, — galiu lažintis, kad jūs esate nepaprastai užimti darbe. Vakar, šiandien, rytoj. Ir net jei jums už darbą daug sumokama, tačiau už šiuos pinigus mainais jie nuperka jūsų gyvenimą.
Įsidėmėkite, jūs visą tą laiką nesimatote su savo artimais ir mylimais žmonėmis. Nė už ką nepatikėsiu, kad tiek daug laiko jums reikia dirbti vien tik tam, kad suvestumėte galą su galu. Jūs dirbate, nes norite patenkinti savo troškimus. Bet atminkite, jog tai apgaulingas uždaras ratas — kuo daugiau uždirbate, tuo daugiau norisi ir tuo daugiau jūs vėl dirbate, kad gautumėte dar daugiau. Kažkuriuo momentu reikia prisiversti stabtelėti ir paklausti savęs: „Na, ar tikrai man reikalinga dar vienas rūbas ar mašina?“. Negi dėl to jūs pasiruošę nepamatyti pirmąjį savo dukters šokių vaidinimą arba praleisti sūnaus sporto varžybas? Norėčiau jums kai ką atskleisti, kas išties padėjo išsaugoti ir suprasti tai, kas yra svarbiausia mano gyvenime.
— Vadinasi taip, vieną gražią dieną aš atsisėdau prie stalo ir paskaičiavau. Tarkim, kad vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus. Taip, aš žinau, kad vieni gyvena trumpiau, kiti ilgiau… Na, bet sakykim, kad apytiksliai žmogus gyvena apie 75 metus. Taigi, 75 padauginam iš 52 (sekmadienių skaičius per metus), gauname 3900 — bendras sekmadienių skaičius per visą jūsų gyvenimą. Kai aš apie tai mąsčiau, man tuo metu buvo penkiasdešimt penkeri metai. Išeitų, kad prabėgo, suapvalinus, jau 2900 sekmadienių. Tad man liko tik 1000. Nedelsiant aš nuėjau į žaislų parduotuvę, kur nusipirkau 1000 nedidelių plastmasinių rutuliukų ir subėriau visus juos į permatomą stiklinį indą. Nuo tada, kiekvieną sekmadienį, aš ištraukdavau iš stiklainio po vieną rutuliuką…
Laikui bėgant pastebėjau, kad kaskart, kai išimdavau rutuliuką ir matydamas jų nuolatinį skaičiaus mažėjimą, aš ėmiau kur kas labiau vertinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Nėra įtikinamesnės priemonės, kaip kad stebėti mažėjantį tau skirtų dienų skaičių!
Užbaigdamas laidą, prieš man apkabinant savo mylimą žmoną su kuria netrukus eisime pasivaikščioti, noriu jums pasakyti dar kai ką.
Šįryt aš išėmiau paskutinį rutuliuką iš savo indo… Nuo šiandien kiekviena nauja diena, man yra, tarsi dovana. Aš esu dėkingas nes galiu suteikti savo mylimiems ir artimiesiems žmonėms šilumą bei džiaugsmą. Žinote, esu įsitikinęs, kad tai yra vienintelis prideramas būdas gyventi. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pabendrauti, bet jau turiu skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi iki kito susitikimo!
1000 rutuliukų // www.sarunas.com/blog
* * *
Šarūnas Facebook
