Category Archives: Mintys Posakiai Aforizmai

Prasmingos mintys, posakiai, citatos aforizmai.

Praeities našta

Posted in 3D kompiuterinė grafika, Mintys Posakiai Aforizmai on by

#012 Parabolė: Praeities našta

Gyveno laisvas kaip vėjas paukštis. Sklandė padebesimis, prasimaitinimui gaudė museles, maudėsi vasarinio lietaus čiurkšlėse, mėgavosi ir džiaugėsi gyvenimu. Ir apskritai, paukštis tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų savo gentainių. Bet jis turėjo savitą įprotį: kiekvieną kartą, kai jo gyvenime atsitikdavo koks nors reikšmingas įvykis, geras ar blogas, paukštis atminčiai pasiimdavo sau nuo žemės po akmenėlį. Ir kiekvieną dieną jis žiūrinėjo akmenėlius, o tuo pačiu narstė savo prisiminimus: linksmai šypsojosi prisimindamas džiaugsmingas akimirkas ir verkdavo, kai iš atminties išnirdavo liūdesio akimirkos. Paukštis akmenėlius visada turėjo su savimi — ar skraidė danguje, ar vaikštinėdavo žeme, ir niekada jų nepamiršdavo.

Slinko metai, akmenukų kiekis pamažu kaupėsi, tačiau vis vien paukštis kiekvieną dieną nuolat žiūrinėjo juos, prisimindamas praeities akimirkas. Palaipsniui paukščiui skraidyti darėsi kaskart vis sunkiau ir sunkiau, kol vieną gražia dieną, jis jau nesugebėjo pakilti į orą. Netrukus paukštis net ir vaikščioti žeme negalėjo, kadangi nepajėgė iš vietos pajudinti akmenėlių krūvos. Jis negalėjo daugiau gaudyti net ir muselių prasimaitinimui, ir tik retas lietutis išsekusiam paukščiui dar šiek palaikė gyvybę. Bet vis vien paukštis drąsiai kentė visus vargus, akylai saugodamas savo brangius prisiminimus.

Neilgai trukus paukštis nugaišo iš bado ir troškulio. Ir tik bevertė akmenukų krūva dar kurį laiką priminė apie jį.

Kelionė. // www.sarunas.com/blog // Stones to Heaven.

* * *

Šarūnas Facebook

Apie nuoskaudas

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on by

#011 Parabolė: Apie nuoskaudas

Mokinys kreipėsi į Mokytoją su prašymu:

— Esi visų gerbiamas išminčius. Tu visada geros nuotaikos, niekada dėl nieko nepyksti. Išmokyk ir mane tapti tokiu kaip tu.

Mokytojas mielai sutiko padėti, — paprašė mokinio atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

— Kai tik tu ant ko nors supyksi arba dėl ko nors įsižeisi, — tarė mokytojas, — tuomet paimk bulvę, užrašyk ant jos to žmogaus, su kuriuo kilo konfliktas, vardą ir įdėk tą bulvę į maišelį.

— Ir tai viskas? Suglumęs paklausė mokinys.

— Ne, — atsakė mokytojas. — Tu privalėsi tą maišelį visada nešiotis su savimi. Ir kaskart, kai tik ant ko nors įsižeisi, į maišelį turėsi įdėti po bulvę.

Mokinys padarė taip, kaip jam buvo liepta. Slinko dienos. Mokinio maišelis netruko prisipildyti bulvėmis ir pasidarė gana sunkus. Nuolat jį nešiotis su savimi tapo nepakeliama našta. Be to, bulvės, kurias jis įdėjo pačioje pradžioje, pradėjo pūti. Jos apsitraukė slidžiai bjauria danga, kai kurios iš jų išleido daigus, kai kurios ėmė žydėti ir nuo jų ėmė sklisti nemaloniai aštrus dvokas.

Susikrimtęs mokinys atėjo pas mokytoją ir pasiguodė:

— Šito jau neįmanoma nešioti su savimi. Visų pirma tai pakuotė pasidarė pernelyg sunki, o antra, tai bulvės supuvo. Patark man ką nors kita.

Tuomet mokytojas jam paaiškino:

— Įsidėmėki, kad lygiai tas pats vyksta ir su tavimi. Tiesiog tu šito iš pradžių nepastebi. Elgsena palaipsniui tampa įpročiais, įpročiai — būdo bruožais, o šie savo ruožtu veisia prašvinkusias ydas. Aš tiesiog suteikiau tau galimybę stebėti šį procesą iš šalies. Todėl kiekvieną kartą, kai tik tu bandysi dėl ko nors įsižeisti arba, priešingai, sumanysi pats įžeisti ką nors, prieš tai gerai pagalvok, ar tau reikalinga tokia našta.

* * *

Šarūnas Facebook

Turėti širdį

Posted in 3D kompiuterinė grafika, Mintys Posakiai Aforizmai on by

#010 Parabolė: Turėki širdį

Po ilgų asketizmo ir vienatvės metų atsiskyrėlis sugrįžta iš savanoriškos izoliacijos nešdamas žinią, kurią keliaudamas kiekvienam sutiktajam skelbia:
— Turėki širdį.
Kai jo paklausdavo, kodėl jis nekalba apie gailestingumą, kantrumą, ištikimybę, meilę ir visus kitus esminius gerumo klodus, jis atsakydavo:
— Svarbiausia, kad tik neatimtų širdies, o visa kita atsiras savaime.

Širdies šviesa // www.sarunas.com/blog // Heartlight.

* * *

Šarūnas Facebook

Problemos sprendimo raktas

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on by

#009 Parabolė: Problemos sprendimo raktas

— Kiekvienas žmogus Žemėje yra kažkieno problemos sprendimo raktas, — kartą pasakė mano išmintinga močiutė.

Aš buvau labai nustebęs išgirdęs šiuos jos žodžius.

— Ir tu taip pat esi kažkieno problemos sprendimas, — pakartojo ji.

Ir paaiškino:

— Gebėjimas, kurį tu turi, gali būti visiškai nereikalingas visiems, tačiau be abejo jis kažkam tikrai yra labai reikalingas ir svarbus — tavo šypsena, tavo meilė, tavo stiprybė.

* * *

Šarūnas Facebook

Gyvenimo vinys

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on by

#008 Parabolė: Gyvenimo vinys

Gyveno kartą karštakošis, labai greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Vieną dieną tėvas padavė jam maišelį vinių ir liepė, kaskart, kai tik šis nesuvaldys pykčio protrūkio, įkalti po vieną vinį į tvoros stulpą.

Pačią pirmą dieną į tvoros stulpą buvo įkalta kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jis pramoko valdytis, ir su kiekviena sekančia diena į stulpą įkalamų vinių skaičius ėmė mažėti. Jaunuolis įsisavino, kad lengviau valdyti savo temperamentą, nei kaskart kalti vinis.

Pagaliau atėjo diena, kai jis nė karto neprarado savitvardos. Jis papasakojo apie tai savo tėvui, o šis jam pasakė, kad kaskart, kai tik sūnui pavyks sutramdyti savo pyktį, jis nuo šiol gali iš stulpo ištraukti po vieną įkaltą vinį.

Bėgo dienos, ir pagaliau atėjo ta akimirka, kai jis galėjo savo tėvui pasigirti, kad stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas paėmė sūnų už rankos ir nuvedė jį prie tvoros:

— Tau puikiai pavyko susitvarkyti, bet ar tu matai, kiek daug stulpe žiojėjančių skylių? Šis stulpas jau niekada nebebus toks pats, kaip anksčiau. Kuomet pasakoma žmogui kažkas pikta, jame įsirėžia ir palieka toks pats randas, kaip kad šios skylės. Ir tuomet jau nebesvarbu, kiek kartų po to tu atsiprašysi — randas išliks.

* * *

Šarūnas Facebook

1000 rutuliukų

Posted in 3D kompiuterinė grafika, Mintys Posakiai Aforizmai on by

#007 Parabolė: 1000 rutuliukų

Prieš kelias savaites ryte išsiviriau sau kavos ir paėmęs laikraštį įsitaisiau prie radijo imtuvo. Atsainiai sukinėjau stočių paieškos rankenėlę, kai staiga suklusau: iš radijo imtuvo sklido malonus aksominis senolio balsas. Jis kažką pasakojo apie 1000 rutuliukų. Aš susidomėjau, šiek tiek pagarsinau radijo imtuvą ir patogiai atsilošiau krėsle.

— Taigi, — dėstė senolis, — galiu lažintis, kad jūs esate nepaprastai užimti darbe. Vakar, šiandien, rytoj. Ir net jei jums už darbą daug sumokama, tačiau už šiuos pinigus mainais jie nuperka jūsų gyvenimą.

Įsidėmėkite, jūs visą tą laiką nesimatote su savo artimais ir mylimais žmonėmis. Nė už ką nepatikėsiu, kad tiek daug laiko jums reikia dirbti vien tik tam, kad suvestumėte galą su galu. Jūs dirbate, nes norite patenkinti savo troškimus. Bet atminkite, jog tai apgaulingas uždaras ratas — kuo daugiau uždirbate, tuo daugiau norisi ir tuo daugiau jūs vėl dirbate, kad gautumėte dar daugiau. Kažkuriuo momentu reikia prisiversti stabtelėti ir paklausti savęs: „Na, ar tikrai man reikalinga dar vienas rūbas ar mašina?“. Negi dėl to jūs pasiruošę nepamatyti pirmąjį savo dukters šokių vaidinimą arba praleisti sūnaus sporto varžybas? Norėčiau jums kai ką atskleisti, kas išties padėjo išsaugoti ir suprasti tai, kas yra svarbiausia mano gyvenime.

— Vadinasi taip, vieną gražią dieną aš atsisėdau prie stalo ir paskaičiavau. Tarkim, kad vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus. Taip, aš žinau, kad vieni gyvena trumpiau, kiti ilgiau… Na, bet sakykim, kad apytiksliai žmogus gyvena apie 75 metus. Taigi, 75 padauginam iš 52 (sekmadienių skaičius per metus), gauname 3900 — bendras sekmadienių skaičius per visą jūsų gyvenimą. Kai aš apie tai mąsčiau, man tuo metu buvo penkiasdešimt penkeri metai. Išeitų, kad prabėgo, suapvalinus, jau 2900 sekmadienių. Tad man liko tik 1000. Nedelsiant aš nuėjau į žaislų parduotuvę, kur nusipirkau 1000 nedidelių plastmasinių rutuliukų ir subėriau visus juos į permatomą stiklinį indą. Nuo tada, kiekvieną sekmadienį, aš ištraukdavau iš stiklainio po vieną rutuliuką…

Laikui bėgant pastebėjau, kad kaskart, kai išimdavau rutuliuką ir matydamas jų nuolatinį skaičiaus mažėjimą, aš ėmiau kur kas labiau vertinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Nėra įtikinamesnės priemonės, kaip kad stebėti mažėjantį tau skirtų dienų skaičių!

Užbaigdamas laidą, prieš man apkabinant savo mylimą žmoną su kuria netrukus eisime pasivaikščioti, noriu jums pasakyti dar kai ką.

Šįryt aš išėmiau paskutinį rutuliuką iš savo indo… Nuo šiandien kiekviena nauja diena, man yra, tarsi dovana. Aš esu dėkingas nes galiu suteikti savo mylimiems ir artimiesiems žmonėms šilumą bei džiaugsmą. Žinote, esu įsitikinęs, kad tai yra vienintelis prideramas būdas gyventi. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pabendrauti, bet jau turiu skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi iki kito susitikimo!

1000 rutuliukų // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

Kiek sveria snaigė?

Posted in 3D kompiuterinė grafika, Mintys Posakiai Aforizmai on by

#006 Kiek sveria snaigė?

— Pasakyk, kaip manai, kiek sveria snaigė? — paklausė zylė balandžio.

— Beveik nieko, — atsakė balandis.

Tada zylė papasakojo jam štai tokią istoriją:

— Vieną kartą aš tupėjau ant pušies šakelės, kai staiga pradėjo snigti. Tai nebuvo stiprus snigimas, ne, tiesiog elegantiškai sukosi ir leidosi snaigės, lengvutės, tarsi sapnas. Kadangi neturėjau ką veikti, aš ėmiau skaičiuoti snaiges, kurios krito ir kaupėsi ant mano šakelės. Tai štai, nukrito 3 751 952 snaigės. O kai švelniai ir tyliai ant šakelės nukrito 3 751 953-oji snaigė, kuri „beveik nieko“, kaip kad pats tvirtini, — šakelė ėmė ir nulūžo…

Baigusi pasakojimą zylutė nuskrido. Balandis, taikos simbolis dar nuo Nojaus laikų, susimąstė, o po to ištarė:

— Turbūt reikalingas viso labo tik vienas žmogus, kad pasaulyje įsiviešpatautų taika?

Pagalvok, o gal trūksta būtent tavęs?

// www.sarunas.com/blog (3D kompiuterinė grafika) //


* * *

Šarūnas Facebook

Gėris ir blogis

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on by

Gėris ir blogis

Kai filipiniečio valstiečio paklausė, kas yra GĖRIS, o kas yra BLOGIS, šis atsakė:
— BLOGIS yra tai, jei iš manęs būtų paviliota mano žmona ir mano kaimenė, o GĖRIS — tai jeigu aš pasisavinčiau svetimą žmoną ir svetimą bandą.

In ir Jang // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

In ir Jang

Parabolė apie Meilę

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on by

#005 Parabolė apie Meilę

Kadaise, seniai, labai seniai Žemėje buvo sala, kurioje kartu gyveno visos dvasinės vertybės. Tačiau kartą jos pastebėjo, kad sala pamažu ima skęsti. Visos vertybės sušoko į savo laivus ir išplaukė kas sau. Saloje pasiliko tik Meilė.

Ji laikėsi kiek įstengė, tačiau kai pasilikti tapo nesaugu, ji taip pat susiruošė palikti salą.

Tuomet ji kreipėsi į Turtą ir paprašė priimti ją į savo laivą, bet Turtas atšovė: „Mano laivas perkrautas brangenybėmis ir auksu, tau nėra čia vietos“.

Kai pro šalį plaukė Liūdesys, ji pasiprašė į jo laivą, bet jis paaiškino: „Atleisk, Meile, aš esu toks liūdnas, kad visada turiu būti vienišas“.

Tada Meilė pamatė Pasididžiavimo laivą ir paprašė jo pagalbos, tačiau jis atsakė, kad Meilė sužlugdytų harmoniją tvyrančią jo laive.

Pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis buvo taip įsitraukęs į linksmybes, kad net negirdėjo pagalbos šauksmo.

Meilė visiškai neteko vilties.

Bet staiga ji išgirdo balsą už nugaros: „Eime, Meile, aš pasiimsiu tave kartu“.

Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė ją į sausumą, o kai senolis pasišalinęs nuplaukė, Meilė susigriebė, kad ji pamiršo pasiteirauti, kuo jis vardu. Tada ji paklausė Pažinimo:

— Pažinime, pasakyk, kas mane išgelbėjo? Kas buvo tas senolis?

Pažinimas pažvelgė į Meilę:

— Tai buvo Laikas.

— Laikas? — perklausė Meilė. — O kodėl jis mane išgelbėjo?

Pažinimas dar kartą pažvelgė į Meilę, o po to į tolį, kur nuplaukė senolis:

— Nes tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime Meilė…

Meilės krantas // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

Vyšnių kauliukai

Posted in Mintys Posakiai Aforizmai on by

#004 Vyšnių kauliukai

— Tu žinai… Mes juk nuolat riejamės… Mes veikiausiai negalime būti kartu, ar ne taip?

— Ar tau patinka vyšnios?

— Taip.

— Ar tu išspjauni kauliukus, kai valgai jas?

— Na, taip.

— Taip ir gyvenime… Ugdyki savyje gebėjimą išspjauti kauliukus ir tuo pat metu mylėti vyšnias.

Vyšnių kauliukai // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook