Rožės pumpuras ir dygliai

#091 Parabolė: Rožės pumpuras ir dygliai

Kartą žmogelis pasodino rožių krūmą, uoliai jį prižiūrėjo, laistė vandeniu. Dar prieš išsiskleidžiant žiedams, jis įdėmiai apžiūrėjo krūmą. Jis pastebėjo pumpurą, kuris turėjo netrukus prasiskleisti, o taip pat ir dyglius ant stiebo. Žmogelis pagalvojo: „Kaip iš tokio augalo, turinčio tiek daug aštrių dyglių gali išaugti graži gėlė?“ Nusiminęs jis nustojo laistyti rožę, tad gėlelė nugaišo net nespėjusi sužydėti.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Meškos paslauga

#090 Parabolė: Meškos paslauga

Eidami gatve senolis su anūku pamatė berniuką, kuriam jo tėvas buvo paliepęs sutaisyti tvorą, o tik po to eiti žaisti. Plaktukas berniukui vis slydo iš rankų, o lentą niekaip nesisekė įtaisyti į vietą. Netyčia pataikęs sau į pirštą, berniukas įniršęs metė šalin plaktuką ir ilgesingai žiūrėjo į žaidžiančius savo draugus. Senolio anūkui pagailo berniuko, — jis ėmė ir prikalė lentą tvoroje. Bet senolis priėjo ir vėl atplėšė prikaltą lentą.
— Kaip gi taip, seneli? Tu visada mokei mane būti jautriu, o dabar neleidi padėti…
— Aš mokiau tave gerumo, bet ne veidmainystės. Padaręs už berniuką jo darbą, tu ne vien tik atimi iš jo gerą progą išmokti taisyti tvorą. Jis taip pat neišmoks būti kantrus ir neįsisavins, kad pirmiausia reikia atlikti darbą. Savo „geru“ poelgiu tu galėjai sugadinti jam gyvenimą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Vinis bate

#089 Parabolė: Vinis bate

Paauglys vakare grįžo namo prastai nusiteikęs — kad ir ką jam sakai, viskas jam blogai. Grubių žodžių tiradą išvertė močiutei, o kalbėdamas telefonu iškoneveikė geriausią savo draugą. Močiutė, slėpdama nuoskaudą ir ašaras, tylėdama nusisuko. Draugas, nepelnytai įžeistas, neapsikentęs metė ragelį.

— Kas nutiko, sūnau? — švelniai paklausė mama. — Nemalonumai mokykloje? Gal susikivirčijai su kuo nors?
Jos akyse buvo tiek daug atjautos, kad grubūs žodžiai, nespėję išsprūsti, tiesiog sustingę užšąlo sūnaus liežuvyje.
— Mokykloje viskas gerai, — sumurmėjo paauglys. — Ir su niekuo aš nesusikivirčijau. Tiesiog išlindusi bate vinis nutrynė iki kraujo pėdą.
— Ir ši mažytė vinis, kuri nutrynė tau pėdą, sužeidė dviejų žmonių širdis — tavo močiutės ir tavo draugo! — susikrimtusi tarė mama.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Noras

#088 Parabolė: Noras

Kartą pas išminčių atėjo vyriškis ir paprašė išmokyti jį, kaip pasiekti sėkmės gyvenime. Išminčius liepė jam įlipti į vandens statinę ir pasinerti visa galva į vandenį. Tada jis iš visų jėgų prispaudęs laikė vyriškio galvą taip, kad šis negalėtų iškilti. Galiausiai, labai stengiantis, vyriškiui pavyko įveikti mokytojo pasipriešinimą —išniręs jis atsistojo ir giliai įkvėpė oro.
— Koks buvo tavo noras, kai bandei įveikti mano pasipriešinimą? — paklausė Išminčius.
— Kvėpuoti, — atsakė vyriškis.
— O koks dar?
— Daugiau nieko.
— Tai ir yra koncentruoto noro galia. Jei įstengsi lygiai taip pat norėti sėkmės gyvenime, tai tu ją ir pasieksi.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Savitarpio pagalba

#087 Parabolė: Savitarpio pagalba

Keliavo iš turgaus asilas ir arklys. Taip jau nutiko, kad asilas ant savo kupros tempė didžiulį, sunkų krovinį, o neapkrautas arklys nerūpestingai bindzeno šalia. Taip jie ėjo, ėjo, kol pasiekė pusiaukelę — asilas pavargo, dūsauja, vos kvėpuoja.
— Būk draugas, — paprašė jis arklio, — padėk man! Paimk dalį mano krovinio!
Bet arklys net ausimis nekrustelėjo. Po kiek laiko asilas jau maldavo:
— Aš jau nepajėgiu! Padėk man! Bet arklys tik ausimis pakraipė.
Kelias kilo į kalną. Asilas jaučia, kad tuoj tuoj neteks jėgų ir nukris, tad trečią kartą paprašo arklio:
— Padėk!
— Na gerai, — pagaliau sutiko arklys, — aš tau šiek tiek pagelbėsiu: tu nešk krovinį, o aš, tiek jau to, — aš už tave padejuosiu ir padūsausiu.
Asilas tepajėgė nukėblinti vos keliolika žingsnių, o po to leisgyvis drėbėsi ant žemės.
— Kelkis, kelkis, mielasis! — maldavo šeimininkas, bet asilas nepajėgė atsikelti.

Kitos išeities neliko: šeimininkas perkrovė visą krovinį nuo asilo ant arklio. Dabar jau asilas lengvai bindzeno, o arklys dūsavo ir stenėjo už du…

 

* * *

Šarūnas Facebook

Gerumas ir mandagumas

#086 Parabolė: Gerumas ir mandagumas

Kartą pas Mokytoją atvyko jaunuolis ir pasiprašė būti jo mokiniu.
— Kam tau to reikia? — paklausė meistras.
— Noriu tapti stiprus ir nenugalimas.
— Tada tapk juo! Būk visiems malonus, mandagus ir dėmesingas. Gerumu ir mandagumu užsitarnausi kitų pagarbą. Tavo dvasia taps tyra ir maloni, todėl ir stipri. Atidumas padės pastebėti subtiliausius pokyčius, ir tai leis išvengti susidūrimų bei laimėti kovą net nestojant į ją. Jeigu tu išmoksi užkirsti kelią susidūrimams, tai būsi nenugalimas.
— Kaipgi?
— Nes nebus su kuo kovoti.
Jaunuolis išvyko, bet po kelerių metų grįžo pas Mokytoją.
— Kokie vėjai atpūtė dabar? — paklausė senyvas meistras.
— Atvykau pasidomėti Jūsų sveikata ir išsiaiškinti, ar Jums nereikia pagalbos…
Ir tada Mokytojas priėmė jį savo mokiniu.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Išminčius ir anekdotas

#085 Parabolė: Tikrasis turtas

Vienas išminčius, kalbėdamas prieš auditoriją, papasakojo jiems anekdotą. Visa auditorija sudrebėjo iš juoko. Po kelių minučių jis vėl papasakojo klausytojams tą patį anekdotą. Šį kartą tik keli žmonės nusišypsojo.

Išminčius tą patį anekdotą pakartojo ir trečią kartą, bet niekas jau nesijuokė.

Senolis išminčius nusišypsojęs tarė:

— Jūs negalite nuolat juoktis iš vieno ir to paties pokšto… Tai kodėl jūs nuolat verkiate dėl vieno ir to paties?

 

* * *

Šarūnas Facebook

Tikrasis turtas

#084 Parabolė: Tikrasis turtas

Kartą diduomenės atstovas paklausė išminčiaus:
— Pasakyk man, gerbiamasis, jeigu tu jau toks protingas, tai kodėl gi tu nesi turtingas?

Išminčius, kreipdamasis į jo auksu išsiuvinėtą prabangų kaftaną, atsakė:
— Supranti, mielasis kaftanai, visi mano turtai yra manyje, o ne išorėje. Juk kai tavo šeimininkas užmiega, jis juk nepasiima su savimi nei tavęs, nei savo tarnų, nei aukso, nei ko nors kito. Ir jei jis susapnuotų tigrą, šuoliuojantį paskui jį, tai jam tektų kaip įmanoma greičiau skuosti nuo tigro, o nesišaukti į pagalbą tarnų. Ir sapne išgelbės jį nuo tigro tik sugebėjimas greitai bėgti. Arba jeigu jis susapnuotų, kad šąla klaikiame šaltyje, tai jis tiesiog drebėtų nuo šalčio, bet negalėtų tavimi apsisiausti — šiltu kaftanu. Jį išgelbėtų tik sugebėjimas užsikurti ugnį. Tikrasis turtas — tai mūsų sugebėjimai. Jie yra mūsų viduje, o išorėje stebime tik jų apraiškas.

Turtuolis, pritrenktas, kad išminčius kalba ne su juo, o su jo kaftanu, net šūktelėjo:
— Tai kad tu pakvaišėlis! Kaip galima kalbėti su mano kaftanu ir nematyti manęs – jo šeimininko!

Nusišypsojęs išminčius tarė:
– Panašiai dauguma žmonių ir elgiasi. Jie kalbasi su kūnais, bet nemato tikrųjų jų šeimininkų.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pusiausvyra ir rimtis

#083 Parabolė: Pusiausvyra ir rimtis

Viename pasaulio krašte gyveno išminčius, kuriam kuo puikiausiai viskas ėjosi kaip iš pypkės: jis visada viską spėdavo padaryti laiku, buvo pastoviai ramus ir laimingas. Jo mokiniai siekė pažinti jo paslaptį, sėmėsi iš jo žinių, tačiau niekaip negalėjo pasiekti jo tobulumo.

Kartą grupė mokinių paklausė išminčiaus: „Kaip tu tai sugebi? Tu niekada nebūni nusiminęs ir tau viskas sklandžiai sekasi?“

Išminčius ramiai atsakė: „Jeigu aš stoviu, tai stoviu. Jeigu aš einu, tai einu. O jeigu aš bėgu, tai bėgu.“

Mokiniai buvo labai nustebę, nes jie elgėsi lygiai taip pat.

Tačiau išminčius nusišypsojęs tarė: „Greičiausiai priežastis yra ta, kad kai jūs stovite, jūs jau einate. Kai jūs einate, jūs jau bėgate, o kai jūs bėgate, jūs jau pasiekėte tikslą.“

 

* * *

Šarūnas Facebook

Kibiras obuolių

#082 Parabolė: Kibiras obuolių

Žmogelis nusipirko naują namą – didelį, gražų – ir sodą su vaismedžiais šalia namo. O netoliese, senutėliame name, gyveno pavydus kaimynas, kuris nuolat stengdavosi jam apkartinti nuotaiką: tai šiukšles prie vartų išpils, tai dar kokią niekšybę iškrės.

Kartą prabudo žmogelis geros nuotaikos, išėjo į prieangį, o ten – kibiras pamazgų riogso. Žmogelis paėmė kibirą, pamazgas išpylė, kibirą nušveitė iki blizgesio, surinko ir įdėjo į jį didžiausius, labiausiai prinokusius bei skaniausius obuolius ir nuėjo pas kaimyną. Kaimynas, išgirdęs beldimą į duris, piktdžiugiškai pagalvojo: „Pagaliau aš jį pričiupau!“ Duris atidarė tikėdamasis sulaukti barnio, tačiau sutriko, kai žmogelis, įteikdamas jam kibirą obuolių, pasakė:

– Kas kuo turtingas, tas tuo ir dalijasi!

 

* * *

Šarūnas Facebook