#081 Parabolė: Bitė ir musė

Jeigu paklausti musės, ar apylinkėse yra gėlių, tai ši atsakys: „Nežinau. O štai mėšlo, srutų ir nuotekų ana tame griovyje yra kimšte prikimšta“. Ir musė puls paeiliui detaliai vardinti visus jos aplankytus sąvartynus.
O jeigu paklausti bitės: „Ar netoliese matei kokių nors teršalų?“, — tai ji atsakys: „Teršalai? Ne, niekur nemačiau. Aplink yra tiek daug kvapnių gėlių!“
Musė net gausiai nuklotoje žydinčių gėlių pievoje ras apšniurkštą vietą ir nutūps ant jos, o bitė labiausiai prašvinkusioje pelkėje atras lotoso žiedą ir iš jo pasisems nektaro.

* * *

Šarūnas Facebook

#080 Parabolė: Stiklas

– Mokytojau, aš nesuprantu: ateini pas varguolį – jis ir draugiškas, ir padeda, kuo gali. Ateini pas turtuolį – jis nieko nemato. Nejaugi visa tai tik dėl pinigų?
– Pažvelk pro langą. Ką tu matai?
– Moterį su vaiku, vežimą, riedantį į turgų…
– Gerai. Dabar pažvelk į veidrodį. Ką tu ten matai?
– Na, ką aš galiu ten pamatyti? Vien tik save patį.
– Taigi: stiklinis langas ir stiklinis veidrodis. Tereikia pridėti šiek tiek sidabro – ir tematai vien tik save.

* * *

Šarūnas Facebook

#079 Parabolė: Trys keliautojai

Kartą vakaro sutemoje, prie savo varganų namų slenksčio sėdėjo pagyvenęs valstietis, kuris mėgavosi atslinkusia vėsuma. Šalia vingiavo kelias, bėgantis į kaimą. Keliu ėjo vyras, kuris, pamatęs senuką, pagalvojo: „Šis žmogus tingus, jis nedirba ir tik visą dieną kiurkso prie savo namo slenksčio“.

Kiek vėliau pro šalį ėjo dar vienas keliautojas. Tas pagalvojo: „Šis žmogus yra Don Žuanas. Sėdi čia, kad galėtų stebėti pro šalį einančias merginas ir, galbūt, jas kirkina“.

Galiausiai, vienas girininkas, pėdinantis į kaimą, pagalvojo: „Šis žmogus – tikras darbštuolis. Jis visą dieną sunkiai dirbo ir dabar pagrįstai mėgaujasi poilsiu.“

Tiesą sakant, mes nedaug ką galime pasakyti apie valstietį, kuris sėdi prie savo namo slenksčio. Priešingai, mes galime nemažai pasakyti apie tris keliautojus, kurie ėjo pro šalį į kaimą: pirmasis buvo tinginys, antrasis – mergišius, o trečias – darbo bitutė.

Viskas, ką sakai, – kalba apie tave patį; ypač, kai tu kalbi apie kitą asmenį.
Projekcija – gynybinis mechanizmas, kurio metu žmogus išoriniam pasauliui priskiria tai, kas priklauso jo paties vidiniam pasauliui.

* * *

Šarūnas Facebook

#078 Parabolė: Vėjas ir Saulė

Kartą Saulė ir pikčiurna Vėjas šiaurys susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Jie ilgai ginčijosi kol pagaliau nusprendė išsiaiškinti, kuris vis tik galingesnis, pasirinkdami taikiniu keliautoją, kuris tuo metu jojo ant arklio didkeliu.     

– Stebėk, – tarė Vėjas, – kaip aš jį vikriai suvystysiu: akimirksniu nuplėšiu nuo jo apsiaustą.

Tai taręs jis ėmė pūsti iš visų jėgų. Bet kuo labiau Vėjas stengėsi, tuo stipriau keliautojas įsisukdavo į savo apsiaustą: jis keiksnojo pabjurusį orą, bet nesustodamas jojo toliau. Vėjas pyko, siuto, taršė vargšą keliautoją lietumi ir sniegu. Keiksnodamas vėją, keliautojas apsivilko apsiaustą ir perrišo diržu. Tuomet Vėjas suprato, kad nuplėšti apsiausto jam jau nepavyks.

Saulė, matydama savo varžovo bejėgiškumą, šyptelėjo, išniro iš už debesų, sušildė, nusausino žemę, o tuo pačiu ir varganą, pusiau sušalusį keliautoją. Pajutęs saulės spindulių šilumą, jis pralinksmėjo, palaimino Saulę, nusivilko apsiaustą, suvyniojo ir pririšo jį prie balno.

– Supraski, – tada tarė maloningoji Saulė pikčiurnai Vėjui, – gerumu ir meile galima pasiekti kur kas daugiau, nei pykčiu.

* * *

Šarūnas Facebook

#077 Parabolė: Deimantas

„Kol nesi susipažinę su dzen mokymu, kalnai yra kalnai, upės yra upės; kai tu pasineri į dzen pažinimą, kalnai nustoja būti kalnais, o upės – upėmis; bet kai pasiekiamas dvasinis nušvitimas, kalnai vėl yra kalnai, o upės – vėl upės.“

Mokytojas pasakojo, kaip dar būdamas vaikas pamatė deimantą ir pagalvojo:

„Koks gražus akmenukas“.

Paauglystėje jis sužinojo, kad deimantas yra brangakmenis. Būdamas jaunuoliu išsiaiškino, kad deimanto sudėtis beveik identiška grafitui, kuris naudojamas pieštukuose kaip šerdis. Taip pat jis sužinojo, kokią kristalo gardelę brangakmenis turi, ir kad jis yra pats kiečiausias natūralus mineralas. Kai Mokytojas pasisėmė išminties, deimantas ir vėl jam tapo tik paprastu akmeniu.

Kiekvieną kartą, kai prasiplėsdavo jo pažinimo skliautas, deimantas jam pasisukdavo vis nauju kampu, atskleisdamas jam iki tol nežinomą savo pusę.

– Nejaugi vaikas ir išminčius yra tapatūs? O jeigu taip, tai kam vargti, ieškoti išminties ir pažinti ją? – paklausė mokinys, išklausęs Mokytojo gyvenimo istoriją.

– Vaikas ir išminčius nėra tapatūs. Vaikas nevertina deimanto, kadangi dar nežino jo vertės, o išminčius nevertina būtent todėl, kad gerai žino jo vertę. Taip pat jis žino, kad už jį neįmanoma nusipirkti nei laimės, nei meilės, nei išminties ar džiaugsmo, o be to ir į kitą pasaulį su savimi jo nenusineši.

* * *

Šarūnas Facebook

#076 Parabolė: Problemos

Turėjo vienas žmogelis arklį, ant kurio lengvai užsiropšdavo.
Prabėgo metų virtinė. Žmogelis paseno, o kartu su senatve atsirado ir problema: jis jau negalėjo užlipti ant aukšto arklio. Daug negalvojęs, vyras pardavė arklį ir nusipirko asilą. Tačiau vietoj ankstesnės problemos jis įsigijo naują. Asilas pasirodė esąs labai kaprizingas ir užsispyręs. Nei įtikinėjimai, nei plakimai buvo nevaisingi — asilo taip ir nepavyko pajudinti iš vietos.

Štai taip kartais nutinka: spręsdami vieną problemą, mes patys sukuriame kitą, galbūt net dar labiau komplikuotą.

* * *

Šarūnas Facebook

#075 Parabolė: Pavydas ir citrinos

Kartą nuėjau nusipirkti į parduotuvę citrinų. Norėjosi nupirkti didelių, gražių ir prinokusių citrinvaisių. Na, parduotuvėje priėjau prie vitrinoje esančios dėžutės su citrinomis, ėmiau rinktis. Visos jos man atrodė kreivos, apipuvusios, storomis žievėmis.

Staiga akies krašteliu pastebiu: dešinėje yra dar vienas padėklas, kuriame, stovintis šalia manęs vyriškis, taip pat rankioja citrinas. O toje dėžutėje esančios citrinos stambios, prinokusios, apetitiškos. Na, galvoju, kai tik tas vyras nueis — dešinėje dėžutėje akimirksniu prisirinksiu puikių citrinų.

Taigi, tik dėl vaizdo rankioju savo dėžutėje vaisius, o pats žvairuoju dešinėn ir įdėmiai stebiu vyriškio ranką — laukiu, kada  jis pagaliau pasiims tai, ko jam reikia, ir pasišalins. O jis, susna, vis čiupinėja jas ir perrinkinėja. Laukiau penkias minutes — vis netinka jam citrinos, nors jos visos atrodo, tarsi specialiai pagal užsakymą atrinktos. Na, neapsikenčiau ir jau pasisukau į jį, kad pasakyti jam viską, ką aš apie jį galvoju, bet dešinėje… veidrodis.

* * *

Šarūnas Facebook

#074 Parabolė: Kavos puodeliai

Grupė prestižinio universiteto absolventų, klestinčių, sėkmingai užkopusių karjeros laiptais, apsilankė pas savo seną profesorių. Vizito metu pokalbis pakrypo apie darbą: buvę studentai skundėsi sunkumais, kurių gausa juos kamuoja ir nuolatinėmis gyvenimo problemomis.

Pasiūlęs savo svečiams kavos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo atgal nešinas padėklą su kavinuku bei įvairių rūšių puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais. Vieni puodukai buvo paprasti ir pigūs, kiti – puošnūs ir brangūs.
Kai absolventai išsirinko sau po puodelį, profesorius tarė:

– Atkreipkite dėmesį, kad visi gražesni puodeliai buvo paimti, o neišvaizdūs ir pigesni liko nepaliesti. Ir nors tai yra visiškai normalu jums, kadangi noras gauti visa, kas geriausia, natūralus, tačiau būtent tai ir yra visų jūsų problemų bei streso šaltinis. Supraskite, puodelis juk nepagerina kavos kokybės. Dažniausiai jis būna tiesiog tik brangesnis, o kartais jis net ir paslepia tai, ką geriame. Tiesą sakant, viskas, ko jūs norėjote ir troškote, buvo tik kava, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote geriausius puodelius, o tada ėmėte apžiūrinėti, kuris kokį puodelį gavo.
O dabar pagalvokite: gyvenimas tai – kava, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Ir šitai viso labo yra tik gyvenimo palaikymo ir priežiūros instrumentai. Nesvarbu, kokį puodelį mes turime, kadangi tai niekaip neįtakoja ir nekeičia mūsų gyvenimo kokybės. Kartais, sutelkdami dėmesį vien tik į patį puodelį, pamirštame pasimėgauti pačios kavos skoniu.
Kur kas laimingesni žmonės yra ne tie, kurie turi viską, kas yra geriausia, bet tie, kurie išspaudžia viską, kas yra geriausia iš to, ką jie turi.

* * *

Šarūnas Facebook

#073 Parabolė: Dvasinis nušvitimas

Vienas jaunuolis atėjęs pas Dvasinį Mokytoją paklausė jo:
— Kiek laiko užtruks, kol pasieksiu dvasinį nušvitimą?
— Dešimt metų, — atsakė Mokytojas.
Vaikinas buvo šokiruotas.
— Taip ilgai? — perklausė jis, netikėdamas tuo, ką išgirdo.
— Atsiprašau, aš suklydau, — atsakė Mokytojas, — tau prireiks dvidešimties metų, kad pasiekti nušvitimo būseną.
— Kodėl padvigubinote laiką? — paklausė atvykėlis.
— O tu pabandyki nuspėti pats. Tavo atveju greičiausiai kad prireiks trisdešimties metų.

* * *

Šarūnas Facebook

#072 Parabolė: Pėdsakai smėlyje

Kartą žmogus sapnavo sapną: jis eina smėlėtu pajūrio krantu, o šalia jo — Viešpats. Danguje, tarsi dideliame ekrane, šmėžavo jo gyvenimo vaizdai ir kiekviename iš jų jis matė smėlyje paliktą dviejų pėdsakų taką: vienas paliktas jo kojų, kitas — Viešpaties.

Kai prabėgo paskutinė jo gyvenimo akimirka, jis atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktus pėdsakus. Ir pamatė, kad dažnai jo gyvenimo kelyje driekėsi tik viena pėdsakų juosta. Dar jis taip pat pastebėjo, kad tai buvo sunkiausi ir nelaimingiausi jo gyvenime metai.
Susikrimtęs jis ėmė klausinėti Viešpaties:
— Ar ne tu man kalbėjai: jeigu eisiu tavo keliu, tu manęs nepaliksi. Bet aš pastebėjau, kad sunkiausiais mano gyvenimo metais smėlyje driekiasi tik vienų pėdsakų juosta. Kodėl tu mane palikdavai, kai man tavęs labiausiai reikėjo?
Viešpats tarė:
— Mano mielas ir brangus vaike. Aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Kai tavo gyvenimo kelyje buvo sielvarto ir išbandymų metas, palei kelią matyti palikti tik dviejų kojų pėdsakai — nes tuo metu aš nešiau tave ant rankų.

* * *

Šarūnas Facebook