#054 Retrospektyva: Cenzūra. II dalis

Intro

„Leidėjas uždėjo veto publikacijai“.
Ne, tai ne apie sovietijos cenzorių trelines dainas.
Kiek daug kartų visa tai girdėta ir matyta jau po Nepriklausomybės atkūrimo, ir net savo kailiu patirta…
Dažniausiai leidėjų bei valdžiažmogių žodis būna kategoriškas, o tuo pačiu ir visa lemiantis, tačiau ar tikrai jis teisingas ir objektyvus?

Periferinis mąstymas

Užsisklendus tarp keturių sienų, vykstant uždarai oro cirkuliacijai, erdvė prasmilksta pačiakvapiu. Ilgainiui įtikima, kad tik šis parfumas yra vertingiausia, kas gali būti, o visa, kas už perimetro – klaiki taršalynė.

Tik kad štai per tokius ir panašius į juos veikėjus nenustojama likti periferija, kur sustabarėjęs kelmas gali diktuoti (ką sėkmingai ir daro) savo pseudo tiesų sakymą, pseudo požiūrį ir pseudo mintis, kurios mąstančiam piliečiui tegali sukelti šypseną, o dažnai net ir užuojautą.

Tik nereikia apsigauti, kad panašių kelmų era pasibaigė. Elementarus natūralios atrankos principas daugeliui suvaro savisaugos injekciją — kad išgyventi, reikia prisitaikyti prie aplinkos (arba būsi išmestas lauk, lyg musė iš barščių – akimirksniu atsilaisvinusią vietą užims kitas, sugebantis nepriekaištingai tarnauti ir pataikūniškai meiliai laižyti).

Betgi, tai tik leidėjas, nuo kurio veiksmų veikiausiai mažai kas priklauso valstybiniu lygmeniu, kuris kryptingai ir tendencingai formuoja tam tikrą masių (žurnalo skaitytojų) nuomonę.

Egzistuoja kur kas didesnė blogybė: panašūs į juos ufonautai sėdi įvairaus lygmens valstybinėse įstaigose bei organizacijose ir, dėl šventos ramybės bei rimties, užsiiminėja visokio plauko kvailystėmis ir manipuliacijomis.

Manipuliacijos ir smegenų formatavimas

Ar kada teko susimąstyti, kaip uoliai armija nukvakėlių funkcionierių rikiuoja nuomones reikalingomis kryptimis?

Smarkiai klysta tie, kurie galvoja, kad nebeliko terpės, kur vis dar klaidžiojama pasenusių idėjų užkampiuose, kur veši inercinė atsilikėlių ir tamsuolių mąstysena.

Taip, nors tokie veikėjai tegali sulaukti nebent gailesčio ir net užuojautos, tačiau, jei manote, kad tai tik papokštavimai… Nieko panašaus, — linksmumai dar tik prieš akis…

Po nepriklausomybės atkūrimo (maždaug 1996-1997 m.) sunku net buvo įtarti, kad dar išlikę archaiškai mąstančių veikėjų, kurie paskendę stereotipiniame mąstyme ir konservatizme – savotiški žmogėnai futliaruose.

► Veido veidas

Panaikintos cenzūros sąlygomis iš kur galėjo atsirasti nauji draudimų aruodai? Tuomet kur slypi skirtumas tarp šių dienų draudimų ir sovietmečio ideologijos bei cenzūros laikų, kai už nekaltą piešinėlį galima buvo susilaukti aršaus puolimo, ar net pašalinimo iš a la komsomolo?

Ir anksčiau, ir dabar pastebima tam tikra, atskirų veikėjų savita (ir tik jiems patiems suprantama) logika bei pozicija…

► Žvaigždė. Stereoskopinis variantas

Besidauginantys futliarai

Tiesa, niekas nenuneigs, kad leidėjų valia daryti tai, kas jiems šauna į galvą, nes tik jie atsako (tiesiogiai ir netiesiogiai) už leidinio sėkmę, neša finansinę atsakomybę. Tikėtina, kad savininkai dažniausiai formuoja leidinio veidą. Tačiau, kaip taisyklė, tas formavimas tėra arba pataikavimas masių skoniui, arba tarnavimas tam tikroms suinteresuotoms socialinėms ir finansinėms grupėms, verslo organizacijoms.

Todėl vis dažniau prisidengus morale, dorove, etika, netgi ir visuomenės gerovės vardu sukami savi draudimų malūnai, tačiau labai dažnai tai tėra tik savotiškas pretekstas apsisaugoti nuo „kad tik kas nors neatsitiktų“.

// A. Čechovo apysakos „Žmogus futliare“ pagrindinis personažas — konservatyvus, perdėtai atsargus, nemėgstantis naujovių žmogėnas, kurio gyvenimo kredo — „kad tik kas nors neatsitiktų“. //

O ši gija labai gaji šiuolaikiniame visuomenės raidos etape, kur apsidraudėliškumas bei komfortabilumas kyla į naujas aukštumas.

Lūkesčiai, kad ilgainiui konservatizmo apraiškų mažės, o futliariškumai dings — vis labiau tirpsta. Nūnai žiniasklaidos cenzūra įgavusi visai kitokį atspalvį — dabar kinkos dreba ne vien tik dėl šiltos vietos, ar viršininkijos (savininkų) rūstybės, bet prisidėjo dar ir įvairiausio plauko visuomenių organizacijų per prievartą brukami nuomonių formavimo volai, — ką grupelė žmonių pagalvos, ką visokie marginalai pasakys, koks bus jų nepasitenkinimo lygmuo.

O jeigu kalbėti be užuolankų – visa tai tėra iškreiptas mažumos grupių nuomonių diktatas siekiant paveikti ir įtakoti sau palankius sprendimus, primetant kitiems savo „tiesos sakymą“, neatsižvelgiant į susiklosčiusias tradicijas, papročius, kultūrą, gyvenimo būdą.

// Pvz., komentarų išjungimas arba selekcija ir šalinimas po nuomonės formavimo straipsniais ar po publikacijomis visuomenei jautriais klausimais (kad tik kas nors neatsitiktų, – dėl šventos ramybės atjungsime komentarus…) //

> Savicenzūra / Self-censorship <

Kiekvienas žmogus turi savo nematomą futliarą, t. y. rėmus, į kuriuos jis pats save įspraudžia. Skirtingi žmonės, skirtingi ir rėmai. Futliaras — tai gaubtas, kuris saugo žmogų nuo tariamai kvailų poelgių, tai tarsi kažkoks apsauginis šydas, savotiška savicenzūros forma. Tačiau skiriasi šios gaubto vaidmuo: tai, ką vienas žmogus, nusimetęs gaubtą, padarytų nė nepagalvojęs apie pasekmes, kitas gi lindėtų jame įsispraudęs kiek galima giliau. A. Čechovo apsakyme „Žmogus futliare“ aprašomas tipelis, kuris yra suvaržytas įvairiausių taisyklių, draudimų, pareigų ir slegiamas didelės atsakomybės jausmo. Iš tiesų tai apgailėtinas tipažas, kuris neturi savo minčių, o tik prisitaikėliškai gyvena pagal kitų žmonių sugalvotus draudimus. Žmogus futliare savo elgsena panašus į senų davatkų klubo personas, suvaržytas įvairių religinių saitų, kurios nei pačios ramiai gyventi sugeba, nei kitiems laisvai kvėpuoti duoda.

#053 Retrospektyva: Cenzūra. I dalis

Cenzūra žodžio reikšmė

cenzūrà [lot. censeo — vertinu]:
1. spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir teorijos;
2. įstaiga, kontroliuojanti spaudą, kino filmus, radijo ir televizijos laidas;
3. nuobaudos, skiriamos parlamento deputatams už vidaus tvarkos reglamento pažeidimą;
4. kanonų teisėje — bendras bažn. bausmių pavadinimas;
5. psichoanalizėje — visuomeninių normų sistema, nesąmoningais mechanizmais kontroliuojanti žmogaus potraukius, motyvus, ribojanti jų realizaciją;
6. cenzoriaus pareigos.

Cenzūros tipai:

• Moralinė cenzūra, kuomet kontroliuojama moralinių normų neatitinkanti medžiaga (pornografija, keiksmažodžiai, smurto scenos, vulgari kalba, kiti tabu).
• Karinė cenzūra, kuomet kontroliuojama informacija apie taktines, žvalgybines paslaptis.
• Politinė cenzūra, kuomet kontroliuojama neigiama informacija apie valdžią, neleidžiama reikšti opozicinės nuomonės.
• Religinė cenzūra, kuomet kontroliuojama informacija, neatitinkanti religijos dogmų,prieštaraujanti, kitaip interpretuojanti ar neigianti religiją.
• Korporacinė cenzūra, kuomet kontroliuojama informacija apie prekybines paslaptis, korporacijų neigiamus ekonominius rodiklius.

Prieš vėją nepapūsi

Karikatūrų piešimas (o tiksliau – jų publikavimas) sovietmečio draudimų labirintuose (cenzūra) turėjo visą paketą specifinių bruožų: galiojo nemažas skaičius nerašytų draudimų, uždraustų temų karikatūroms, įvairių kitų cenzūravimo niuansų. Žvelgiant iš šalies, jei pats asmeniškai nesusidurtum, tai net neįtartum, kad tokia specifinė sijojimo sistema apskritai egzistavo.

Publikacijas taip pat stipriai įtakodavo pirmaeilio pralaidumo darbai: temų spektras, kurioms buvo teikiama pirmenybė publikuoti, o taip pat ir redakcijai arčiau kūno esančių „teisingų“ autorių sąrašas.

Suprantama, kad kiekvienas, kuris gyveno tuo metu sovietijoje, puikiai suvokė, kad egzistuoja valstybinė cenzūra ir kad „prieš vėją nepapūsi“.

Tačiau menininkai su draudimais susidurdavo betarpiškai, todėl ir jų atmintyje anuomet išlikusi patirtis nugludindavo visai kitus potyrius, kito lygmens jausmus.

Satyros ir humoro žurnale „Šluota“, kaip ir visuose kituose to meto leidiniuose, taip pat bujojo cenzūra:

a) galiojo neafišuojamas sąrašas temų, kurioms pirmoje eilėje įsižiebdavo žalia šviesoforo spalva. Pvz., jeigu piešiniuose plieksi JAV (US) ir NATO — visos durys akimirksniu atsiverdavo ir ypač plačiai.

Tačiau aš tokių karikatūrų nepiešiau.

b) Jeigu paišysi gamybine tematika — pijokai darbe, gamybos problematika, socialistinio darbo spartuolių kovos su veltėdžiais; siuvėjos, mezgėjos, tekintojos, šlifuotojos ir visas kitas panašaus pobūdžio asortimentas — taip pat durys atsiverdavo plačiai.

Bet aš tokių karikatūrų nepiešiau.

c) Jeigu piešiniais koneveiksi tarpukario Lietuvos santvarką (aštriu satyros ginklu kovoje su vadinamąja buržuazine ideologija) — taip pat durys atviros.

Bet aš tokių karikatūrų nepiešiau.

d) Jeigu paišysi apie neūkiškumą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, apie rubuilių melžėjų aimanas, girtus traktorininkus ir kombainininkus, derliaus ir soc. turto grobstymą, neišsipagiriojančius girininkus, degradavusius kolūkiečius — taip pat žalias takelis šviečia.

Bet aš tokių karikatūrų nepiešiau.

Tačiau būtent tokios karikatūros, šokančios į taktą sovietinei ideologijai, nepaliaujamai buvo tiražuojamos praktiškai kiekviename žurnalo „Šluota“ numeryje. Ir tokios pakraipos karikatūrų sovietmečio metais pilnos pakampės mėžte primėžtos. O ir piešiantis kolektyvas stengėsi iš peties. Kiek daug atvirai nykaus šlamšto tuo metu karikatūristai prištampavo — dabar sunku būtų net patikėti, kad kažkam labai knietėjo patapti soc. ideologijos padlaižūnais. Tačiau šios veiklos atspaudai palikti – jie nebyliai liudija apie Marijos žemės karikatūristų liokajų savanorišką išverstakailiškumą.

Juk jų su botagais prie sienos niekas nevarė sušaudyti, badu nemarino ir kankinimais nevertė, kad tarnautų!..
Ech, tas saldus žodis – rublis…

Perprasti visą povandeninių srovių tėkmę karikatūristui naujokui buvo ne taip paprasta. Konkurencija anuomet buvo didelė: piešiančių karikatūristų gausa veržėsi per kraštus, o kiek tame tarpe profesionalių dailininkų būta! Tad norint prasibrauti į karikatūristų bendruomenės ratą, reikėjo labai stipriai pasistengti.

Kadangi dailės studijų nekramčiau, bei nepiešiau į taktą sovietinei ideologijai, mano šansai „kilti kūrybinės karjeros laiptais“ buvo stipriai suvaržyti.

Kad ir kaip kas dabar nečiulbėtų, bet publikacijų pirmenybė vis vien buvo teikiama tituluotiems autoriams, o taip pat ir tiems, kurie nesibodėdami peckeliojo politinės, buitinės, socialinės tematikos karikatūras. Pavarčius to meto žurnalų puslapius, akis rėžte rėžia karikatūrų gausa visokiomis gamybinėmis, kolūkinėmis, antiimperialistinėmis temomis.

Na, betgi buvo ir malonių išimčių! Išskirtinio talento autorius, kurio net politines, gamybines, kolūkines ar buitines karikatūras man buvo visada malonu išvysti — dailininkas Fridrikas Samukas! Ir net nesvarbu, kokia tema jis būdavo nupiešia piešinį, kad ir ką jis pavaizduotų – mane visada žavėjo jo nepriekaištinga piešinio atlikimo kultūra, savitas ir įsimintinas braižas, architektūriškai preciziškai sudėliota kompozicija, lakoniškas ir subtilus humoras.

Tiesa, sovietijos pučiamai dūdai piešiniais talkino dar keletas gabių autorių, kurių piešimo stilius buvo malonus mano akiai… Manęs tai nedžiugino, bet tai buvo jų pasirinkimas…

Karikatūrų Galerija-H (2007–2010)

Spalio 30 d. atidaryta nauja RETROSPEKTYVA karikatūrų galerija – Galerija-H.
Šioje galerijoje publikuojami 2007–2010 m. laikotarpiu sukurti darbai.

Galerija–H >>>

2007–2010 metų laikotarpiu sukurtos pirmos 2D+3D karikatūros:

2D+3D skaityti >>>

Šiuo laikotarpiu taip pat sukurta ir pirmoji 3D karikatūra „Trys Kryžiai“ (naudojant vien tik 3D kompiuterinės grafikos įrankius):

3D skaityti >>>

#047 Retrospektyva: Veidas

Animacijos turbinų verpetų sūkuriai savo naguose mane laikė tvirtai ir nepaleido beveik iki pat naujo tūkstantmečio. Anuomet darbo laiko liūto dalis tekdavo vien animacijai. Artėjant tūkstantmečiui animacijos užsakymų apimtys tolydžio mažėjo, tad radosi daugiau laisvo laiko, kurį galima buvo skirti ir savo kūrybai.
// Nuo 1992 m. rudens iki 1997 m. pavasario sugebėjau nupiešti tik tris karikatūras.
Viena iš jų buvo atspausdina leidinyje „Naujasis kapitalas“. //

> Viktorija / Victory <
> Žurnalas „Naujasis kapitalas“ (1997 m.) <

Atsiradęs noras vėl grįžti prie karikatūrų piešimo realizavosi 1997 m. pavasarį — Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau dvi karikatūras: „Išmalda“ ir „Musmirinis baravykas“. Abi karikatūros buvo eksponuojamos parodos galerijoje.

Malonus širdžiai grįžimas išsirutuliojo į sumanymą pristatinėti Lietuvos karikatūristus ir jų darbus kuriame nors didesnį tiražą turinčiame šalies populiariame žurnale-savaitraštyje.

Žurnalo „Šluota“ jau nebuvo, tad erdvės, kur galima būtų gausiai publikuoti karikatūras praktiškai nebeliko.

> Išmalda / Alms <
> 1997 m. Karikatūrų paroda. <

Tuo metu populiarus ir pastovią skaitytojų auditoriją turėjo savaitraštinis žurnalas „Veidas“, kuris buvo vienas iš nedaugelio, kuriame tvyrojo tinkama erdvė pristatinėti Lietuvos karikatūristus. 1997 m. balandžio mėn. apsilankiau žurnalo „Veidas“ redakcijoje.

► Veido veidas

Buvo praėję keleri metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Pagalvotumei, kad tai laikas, kada galima buvo jau laisvai kvėpuoti ir atvirai, nevaržomai kurti bei tikėti, jog marazmatikai ir kvailybių karuselės išnyko ir nebesugrįš…
1997 m. — tai metas, kai karikatūros sėkmingai buvo išstumtos iš leidinių (jau buvo uždaryta daugelis anksčiau gyvavusių laikraščių ir žurnalų, kurie publikuodavo linksmosios grafikos darbus, o išlikę leidiniai beveik nespausdino (meninių) karikatūrų).
Karikatūrų sklaidos nišos paieška atvedė mane pas tuometinę „Veidas“ leidinio vyr. redaktorę Rossetą Vingevičiūtę (Wilbur). Su ja buvo sutarta, kad kiekvieną savaitę žurnalo puslapiuose bus pristatomi Lietuvos karikatūristai ir jų kūryba.
Karikatūristų bendruomenė palankiai sutiko šią žinią: geranoriškai bei gausiai menininkai paruošė ir siuntė medžiagą apie save būsimoms publikacijoms. Palengva projektas įsivažiavo ir netrukus jau tekėjo įprasta, nusistovėjusia vaga. Tuo metu net sunku buvo įtarti, kad vieną dieną, tarsi griaustinis iš giedro dangaus, ims ir viskas sugrius.
Tai kas gi atsitiko?
Tarsi ir nieko itin ypatingo ar keisto: nei redakcija sudegė, nei pasaulis apsivertė, nei sukauptas žinių bagažas kuom nors ypatingu ir netikėtu pasipildė.
Paprasta, eilinė ir, kaip daugelis pasakytų — banali istorija. Viename iš žurnalo „Veidas“ numerių buvo pristatytas karikatūristas Arturas Bukauskas bei atspausdintas pluoštas jo naujausių karikatūrų. Praėjus vos kelioms dienoms po naujo žurnalo numerio pasirodymo prekyboje, žurnalo redaktorė perdavė leidėjo verdiktą — tolimesnis bendradarbiavimas nutraukiamas. Priimtas sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas

Po šio kazuso ir pati leidinio redaktorė netrukus buvo pakeista nauju darbuotoju (gal „begėdiškų“ karikatūrų publikacija tik paskatino, arba tapo pretekstu, o gal tai — tik viso labo nelemtas sutapimas, tačiau netrukus ji paliko „Veidas“ redakciją).
Gan greitai po „begėdiškos“ publikacijos žurnalo redaktorę pakeitė naujas vadovas, kuris paporino, kad jis atsirinko vieną „tinkamą“ leidiniui autorių (jiems patikusio autoriaus piešimo stilių). Tačiau ir šis pokytis buvo laikinas — greitai ir naujas formatas buvo „užrauktas“.
Anuomet dar bandžiau išsiaiškinti, kodėl nutraukiama gana sėkmingo bendradarbiavimo gija, tačiau man taip ir nepavyko atraizgyti, kadangi suprantamos ir aiškios motyvacijos, loginio paaiškinimo taip ir nebuvo pateikta. Tiesiog iš pokalbio konteksto galima buvo suprasti: „Arturo karikatūros neatitinka „Veido“ veido…“
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos anuometinis leidėjo sprendimas dėl Arturo karikatūrų (leidėjo pasipiktinimas „begėdiškomis“ karikatūromis) ir tuo metu, ir dabar atrodo visiškai kvailas, nelogiškas ir net tamsuoliškai trumparegiškas, kuris tegali sukelti užuojautos šypseną arba sarkastišką pašaipą visagaliam bukumui.

pieš. Arturas Bukauskas

Pamenu, kad tuo metu tai buvo tikrai netikėtas, keistas ir visiškai nesuprantamas leidėjo žingsnis. Mums, karikatūristams, kurie matėme daugybę įvairiausio lygio pasaulio karikatūrų, šie Arturo „nekalti“ satyriniai piešinėliai tebuvo „nuotaikingos“ karikatūros, gal kiek ir „drąstiškesnės“ (atsižvelgiant į bendrą atspausdintų karikatūrų visumą tuo metu), tačiau esmės tai nekeitė — viso labo tai buvo „normalios“, kokybiškos, gero satyrinio kalibro karikatūros.
Tačiau leidėjas atspausdintose karikatūrose  įžiūrėjo „Dangus griūva!“… — ką jau čia ir bepadarysi, jeigu smegeninė tik tiek tesugebėjo identifikuoti.

1997 m. pavasarį, po 6 metų pertraukos grįžau į karikatūrų piešimo vagą: Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau pora karikatūrų. Ir nors tai buvo vos du darbai, tačiau sugrįžimas į linksmosios grafikos trasą buvo malonus širdžiai jausmas.

Treji intensyvūs darbo metai animacijoje per kuriuos įsisavinti skaitmeninio piešinių apdorojimo pagrindai, bei sukaupta didelė praktinių įgūdžių patirtis nesąmoningai paruošė dirvą žengti naujos formos — skaitmeninio piešimo (2D) keliu.

* * *

Bus daugiau: ► Retrospektyva #048
// 1998 m. Pirmoji spalvota karikatūra sukurta skaitmeniniais piešimo įrankiais. //