#043 Retrospektyva: Gauriukas ir Mauriukas. Pradžia

„Genys“
Laukiant gandrų vizito ėmiau vis dažniau domėtis vaikų auditorijai skirtais leidiniais, tyrinėti juos. Suprantama, kad bene geriausiai man buvo žinomas ir nuo mažų dienų arčiausiai širdies šliejosi mėnesinis žurnalas mažiesiems skaitytojams „Genys“.

// „Genys“. 1940–1941 m. buvo leidžiamas Kaune kaip dvisavaitinis vaikams skirtas žurnalas. 1954–1988 m. ėjo Vilniuje kaip mėnesinis žurnalas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Nuo 1989 m. Nr. 11 iki 1996 m. – literatūrinis-meninis žurnalas mažiesiems.
Anuomet tai buvo labai populiarus ir didelį skaitytojų ratą turintis žurnalas.
Pvz., leidinio tiražas 1987 m. – 172 000 egz. //

1990–1991 m. žurnalo puslapiuose galima buvo rasti daug įvairiausių komiksų, tad sumečiau, kad gal būtų verta ir man pabandyti kokį vieną kitą komiksą sukurti, juolab, kad iki to laiko šioje mano kūrybos nišoje žiojėjo gili praraja.

Pirma Gauriuko ir Mauriuko istorija
Pirmą pieštinę istoriją apie šuniukų Gauriuko ir Mauriuko nuotykius (darbinis komikso pavadinimas buvo „Bimas ir Bumis“) nupiešiau ir nunešiau į „Genio“ redakciją 1991 m. gegužės 15 d. (penktadienis).

Pirmame komikse piešiniai porina apie tai, kaip du šuniukai iškylaudami prieina ežerą, prisipučia guminę valtį, o tada apsižiūrėję susizgrimba, kad nepasiėmė irklų. Tuomet Mauriukas atsiveda dvi varlytes, kurios, irkluodamos kojomis (plaukmenimis), pagelbėja šuniukams plaukti valtimi per ežerą.

#001 Gauriukas ir Mauriukas iškylauja: žiūrėti >>>

Grįžęs iš žurnalo redakcijos, per savaitgalį sparčiai sukūriau antrą istoriją ir jau pirmadienį (1991-05-20) nunešiau „Genio“ darbuotojams naują komiksą – kaip Gauriukas ir Mauriukas grybauja.

#002 Gauriukas ir Mauriukas grybauja: žiūrėti >>>

Pirmi penki komiksai buvo atspausdinti žurnale „Genys“ 1991 metų rugpjūčio–gruodžio mėn. numeriuose. Po to komiksų publikavimas nutrūko – pertrauka tęsėsi iki 1992 metų rudens, kuomet rugsėjo mėn. numeryje (Nr. 9) buvo atspausdintas naujas, šeštas šuniukų nuotykių komiksas. Rugsėjo mėn. istorija pasakoja apie tai, kaip du šuniukai žvejojo.

Mauriuko personažo korekcija
Dviejuose paskutiniuose komiksuose buvo padarytas esminis, kardinalus Mauriuko personažo išvaizdos (galvos) pakeitimas — jo tamsiai rudos ilgo plauko ausys (a la spanielis) pakeistos į trumpo plauko šviesiaspalves (kūno spalvos) ausis (a la Labradoro retriveris).

Gauriukas ir Mauriukas.
Komikso personažai prieš korekciją (1991 m.) ir po jos (1992 m.).

// Žurnalas spausdino komiksus ne ta eilės tvarka, kuria jie buvo nupiešti, todėl aštuntoje istorijoje (1992 m. lapkričio mėn. numeris (Nr. 11)) matomas seno stiliaus Mauriuko personažas, nors prieš tai atspausdintame komikse (1992 m. spalio mėn. numeris (Nr. 10)) šis personažas jau nupieštas su korekcijomis. //

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ komiksai – žiūrėti >>>

#042 Retrospektyva: Gauriukas ir Mauriukas

Karlsonas ir Mažylis

Šuniukas, katytė, ežiukas, papūgėlė, pelytė, vėžliukas, kiškutis… — kiekvienas vaikis trokšta turėti širdžiai mielą augintinį, kol jis jam nenusibosta…

Vaikystėje tarsi nieko ir netrūko, bet daug metų svajojau apie šalimais dūzgiantį augintinį — labai jau norėjosi turėti besipainiojantį po kojomis šuniuką greta (na, kaip ir Mažyliui iš populiaraus animacinio filmuko „Karlsonas ir Mažylis“).

Ir pagaliau išaušo džiugesiu trykštanti diena — namų slenkstį pagaliau peržengė šuniukas! Na, tai nebuvo vos ką tik išsiritęs ir pirmas savo gyvenimo dienas skaičiuojantis mažas ir meilus pūkuotas kudlius. Buvusi šeimininkė paporino, kad šuniukui jau buvo stuktelėję metukai su trupučiu.

Gerai pamenu tą įspūdžių kupiną momentą, kai pirmą kartą pamačiau šunėką: ką tik atvestą naujakurį draugiškai apstojome ratu ir tyrinėjome tą stebuklą, o jis — mus. Šunelis atrodė kiek įtarus ir nervingas, bei pasiruošęs gintis nuo neprietelių. Ilgi pilki, o tarpais juodai balti nušiurę jo plaukai karojo susivėlę stambiais didžiuliais kutais — net ir metalinėmis šukomis jų iššukuoti nebuvo jokių šansų. Keturkojo nepatiklus, įtarus bei į šalis padrikai bėgiojantis akių žvilgsnis buvo vos matomas, bet veriančiai skvarbus — šunėko veizolus pilnai uždengė tokios pat tankios ir vešlios kudloto kailio sruogos. Visa tai akivaizdžiai liudijo, kad šunelis regėjo saulę pro debesis — nebuvo lepinamas meile ir šiluma: kartais sunku suvokti žmones, kurie įsigyja augintinius, bet jais rūpinasi, tarsi per prievartą, o dažnai net palieka likimo valiai mažus ir bejėgius padarėlius.

Atsargūs bandymai šunelį paglostyti atrodė tarsi koks iššūkis — urzgztelėjimai, dantų šiepimas ar net pavienis amstelėjimas kaip mat nuvydavo norą tai padaryti. Tik ta nenaudėlė uodega išdavikė bylojo, kad jis nebuvo taip jau beviltiškai priešiškai nusistatęs prieš naujus šeimininkus — nepabrukta, o kartkaltėlėmis net ir į šalis pavizginama, ji transliavo pozityvumo ženklus.

Praslinko šmotas dienų kol keturkojis hipis apsiprato su naujos aplinkos būtimi, kitais šeimininkais. Laikas palengva ištirpdė jo nepasitikėjimo bei priešiškumo dyglius, o kai visi įtarimų ledai ištirpo, tada atsirado galimybė visapusiškai jį apžiūrėti ir suteikti jam progą atsikratyti praeities naštos bei ankstesnio gyvenimo rūbo — iš beveik pilno kibiro nukirptų kudlų veikiausiai galima buvo net ir vaikišką megztinį numegzti.

Gauriukas ir Mauriukas

Karikatūrose, kuriose pagal siužetą reikalinga būdavo įkomponuoti šunį ar šunų grupę, visada stengdavausi nupiešti savo augintinio grafinį analogą — simpatišką beveislį mišrūną terjerą, kuris ilgus metus neabejotinai buvo pilnateisis šeimos narys.

Nebuvo atsitiktinumas ir tai, kad viena iš pirmojo pluošto karikatūrų tarpo, kurias patį pirmą kartą nunešiau į „Šluota“ redakciją, buvo ir karikatūra, kurioje atvaizdavau savo mielą kudlių. Ir nors minima karikatūra su šunėku buvo iš tos pirmos partijos karikatūrų pluošto, tačiau ją žurnalas „Šluota“ atspausdino tik prabėgus vieneriems metams nuo jos pateikimo dienos.

Nuo 1984 m. iki 1991 m. karikatūrose daug kartų piešiau savo kudliaus abrozėlį, kol galiausiai (1991 m.) jį pasirinkau vieno personažo prototipu, kurdamas vaikams skirtą komiksų ciklą „Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ (mano kudlius Gauriuko (melsvos spalvos šuniukas) prototipas).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Titulinis komiksų ciklo piešinys

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“ komiksų ciklas apie dviejų draugų šuniukų nuotykius buvo spausdinamas 1991–1992 metais vaikams ir paaugliams skirtame žurnale „Genys“. Per tą laikotarpį žurnale iš viso buvo atspausdintos devynios šuniukų pieštinės istorijos.

„Kaip Gauriukas ir Mauriukas žvejojo“ („Genys“, 1991, Nr. 11) Žiūrėti >>>

Pirmas komiksas apie dviejų šuniukų nuotykius žurnale „Genys“ atspausdintas 1991 m. rugpjūčio mėn. numeryje (Nr. 8).

„Gauriuko ir Mauriuko nuotykiai“
Iškylautojai / „Genys“ (1991 m., Nr.8).
(Restauruotas komiksas)

#041 Retrospektyva: Atsiperkamumas, finansavimasis

Kartu su laisvės dvelksmu atsirado daug naujų leidinių, kurių puslapiuose šmėžavo ir linksmosios grafikos darbai.

1991 metai Lietuvai prasidėjo kruvinąja gaida (1991 m. sausio mėnesio įvykiai), tačiau, kaip žinia, net ir gaudžiant patrankų salvėms niekas negali sustabdyti meno tėkmės.

Nors nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet po sausio mėn. įvykių Vilniuje ir aš nupiešiau kelias politines karikatūras.

// Mano galva politika yra pernelyg sureikšmintas ir perdėm nuodingas užsiėmimas, kuris daugelį ten įpuolusių negrįžtamai įtraukia, įklampina. Ne tik sujaukia, sudrasko jų dvasinę bei fizinę pusiausvyrą, bet ir nepataisomai išnarina smegenines (patologija). Kažkas genetiškai turi būti taip sujaukta jų galvose, kad savo gyvenimus ištaškyti kažkokiems pseudo užsiėmimams (pasaulio gelbėtojų pilnos psichiatrinės ligoninės). Gal todėl man taip atgrasu piešti karikatūras apie politiką.
Tik didžiausi naivuoliai vis dar šventai gali tikėti, kad egzistuoja a la padori politika…
Grėbliakočių smūgiais nusėtos galvos guzais, o daugel žmonių vis vien psalmes gieda politikieriams… //

„Švarios“ politikos pavyzdžių toli eiti nereikia…

1990 m. politiniai lyderiai Fransua Miteranas, Margaret Tečer ir Helmutas Kolis buvo M. Gorbačiovo fanai. Jiems Lietuvos siekis atkurti nepriklausomą valstybę prilygo „dangus griūva“. Tarsi koks Belikovas iš Čechovo apsakymo „Žmogus futliare“  —  „kad tik kas nors neatsitiktų“ jie, kiek įstengdami, kišo galvas į tam tikrą skylę.

Istorija gan greitai pasimiršta, o juk tas nenuilstantis Fransua Miteranas anuomet praleido progą patylėti ir „stūmė“ idėją, kad Lietuvai pakaktų ir autonomijos…

Vokietija ir Prancūzija 1990 metais paragino Lietuvą „suspenduoti“ Nepriklausomybės deklaraciją ir kuo greičiau susitarti su M. Gorbačiovu. Prancūzijos prezidentas F. Miteranas netgi tėškė: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas – diktatūra. Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“

Vokietijos kancleris H. Kolis postringavo: „Esu už daugelio mažų žingsnelių taktiką. Lietuviams reikia pasakyti, kad vykdydami politiką „viskas arba nieko“ jie ant kortos stato visą perestrojką ir savo galimybę tapti nepriklausomais.“ //

Taigi. Šitai ir inspiravo atsirasti karikatūrai Gorby-Kolis.

> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //

Laiko tėkmė emocijas apramina. Pavasarėjant grįžau į sau įprastą karikatūrų piešimo tematikos vagą.
Per nepilnus 1991 metus mano karikatūras atspausdino geras šūsnis šalies leidinių (didžioji dauguma jų – nauji leidiniai):
„Šachmatų pasaulis“, „Permainos“, „Kuntaplis“, „Šeimos kalendorius“, „Jonukas“, „Pasaulio lietuvis“, „Moteris (Pagrandukas)“, „Vėl Jonis“.
Tačiau leidinių gausa nebuvo pastovus ir tvirtas inkubatorius karikatūrų menui.
Šalies leidiniai kaleidoskopiškai keitėsi: vieni atsirasdavo, sušmėžuodavo ir dingdavo, kiti gi, pakeitę šeimininkus arba pakeitę leidinio pavadinimą transformuodavosi į naujus leidinius.

Monolitiniam ir sočiam leidinių centralizuotam finansavimui iš valstybės biudžeto lėšų nuosekliai artėjo galas (sovietijoje praktiškai visi respublikos leidiniai buvo LKP CK „organai“, kuriuos spausdino LKP CK leidykla).

// LKP CK leidykla 1960–1991 m. leido visus respublikinius laikraščius, didžiausią tiražą turinčius žurnalus, knygas, brošiūras ir spausdino visus respublikinius laikraščius, beveik visus žurnalus ir kitus leidinius. //

Tad ir į Marijos žemę pasibeldė laukinis kapitalizmas, kur kovoje dėl būvio išgyvena tik stipriausieji.

Eteryje guviai pasklido daugybė anksčiau mažai kam girdėtų žodžių junginių:
finansavimasis (savifinansavimasis), atsiperkamumas, savivalda, amortizacija, dividendai, akcijos….

// Nuo 1987 m. SSSR buvo aktyvuota ir nuosekliai vykdoma įmonių perėjimo nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, tai yra prie įmonių ūkinio ir finansinio savarankiškumo. //

Nors iš inercijos piniginiai redakcijų palaikymo smagračiai kurį laiką dar vis sukosi, bet finansinės bambagyslės pamažu, bet stabiliai buvo nukirpinėjamos.

Tuo tarpu žurnalas „Šluota“ netruko pavirsti į a la agitacinį propagandinį sienlaikraštį, tad man (nepiešiančiam politinių karikatūrų) santykinai sumažėjo erdvės savo karikatūrų publikacijoms.

Šitai iš dalies ir lėmė, kad teko tiesiog prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų — paraleliai ieškoti naujų nišų savo kūrybinės veiklos sklaidai.

#040 Retrospektyva
Daugkartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“ II dalis

Kartais būdavo sunkoka suprasti, kodėl vienos karikatūros (sąlyginai prastesnės idėjine temos prasme) gana lengvai prasiskindavo kelią publikacijų link, o kitoms tekdavo ilgai trintis ant atsarginių suolelio.

Viena iš tokių užsisėdėjusių rekordininkių —  karikatūra „Skanaus!..“

Kaip jau buvo minėta anksčiau (Retrospektyva #007), ši karikatūra nepraėjo „Šluota“ redakcijos atrankos 1984 metais.

// Juodai baltą kontūrinį piešinį vėliau nuspalvinau akvarele. //

1990 m. prisėdau ir nupiešiau visai naujus karikatūros „Skanaus!..“ personažų (dviejų žuvų ir stalo) eskizus ir kontūrinį juodai baltą variantą. Tačiau naujai iškeptam blynui buvo lemta prapulti (aš ją tiesiog per neapsižiūrėjimą pamečiau (ir akurat tą dieną, kai pirmą kartą ją parodžiau Rimui Gedgaudui)).

Kankino šiokia tokia savigrauža, kad pamečiau mano supratimu potencialiai „gerą“ darbą (karikatūra „Skanaus!..“), tačiau mane guodė tai, kad buvo išlikęs šio piešinio finalinis eskizas, todėl nesunkiai galėjau atkurti pamestą karikatūrą (nupiešti ją iš naujo).

> Skanaus!.. / Žuvies-kliento eskizas. <

> Skanaus!.. / Žuvies-padavėjo eskizas. <

1990 m. spalio mėn. eskizus pieštuku švariai perpiešiau ant balto vatmano lapo ir nukontūravau ją juodu tušu. Tuo metu jau bėgo treti darbo animacijoje metai, už pečių buvo didelė piešimo praktika, išmokti animacijos pagrindai, prieš tai dar lankytos privačios piešimo pamokos, tad naujai perpieštas piešinys atrodė kur kas kokybiškiau: linijos įgavo plastiškumo ir grakštumo.

Anuomet vis dar vyliausi, kad kas nors atspausdins šį darbą. Tačiau, lyg tyčia, neatsirado norinčių jį spausdinti (perpieštą karikatūrą atmetė ir laikraštis „Respublika“).

Susigrąžinta iš laikraščio redakcijos karikatūra ilgam atgulė į stalčių (nuo 1990 spalio mėn. iki 1998 m. rudens).

> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1990 m.) – juodas tušas. //

Tęsinys kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook

#039 Retrospektyva: Aštrūs pojūčiai

Kardinalių pokyčių kupina ir veržli gyvenimo tėkmė dažnai savaip perpina ne tik asmenines, bet ir kūrybines vėžias, tad nenuostabu, kad politinių ir ekonominių pokyčių lavina 1990–1991 metais kiek netikėtai nutiesė kūrybines gijas naujais kanalais.

Ano meto kupiną permainų gyvenimo periodą galima nesunkiai pailiustruoti karikatūra apie aštrius pojūčius: kažkas pernelyg sotus, kažkas ironiškai juokauja, kažkam į duris staiga ima belstis paskutinioji, kažkas džiaugiasi, kažkas tirta iš baimės, o kažkas intensyviai darbuojasi peiliu.

> – Dar vakar skundėsi, kad trūksta aštrių pojūčių… <
> Pig: „Just Yesterday she complained on lack of her sharp feelings…“ <
„Šluota“ (1990 m., Nr. 22)

Respublikinėje spaudoje 1990 metais daugiausia buvo spausdinamos mano ankstesniais metais nupieštos karikatūros. Didžioji dauguma tais metais atspausdintų darbų — karikatūros apie kiaules.

Matyt tai tiesiog grynas sutapimas, kadangi visose grandyse siautėjantis kiauliškumas veikiausiai ir galėjo būti tas kamertonas, kuris labiausiai atspindėjo ore tvyrančias ir besikeičiančias visuomenės nuotaikas.

Kaip jau buvo minėta ankstesnėse RETROSPEKTYVA publikacijose (#38), dėl įtempto animacijos darbų grafiko (animacinis filmas „Kadaise Lietuvoje“) ir kaleidoskopiškai kintančios gyvenimo tėkmės, naujas karikatūras vėl sėdau piešti tik įsibėgėjus 1990 metų rudeniui.

Žemuogių pievelė

Po ilgesnės pertraukos rinkdamas medžiagą naujoms karikatūroms prisiminiau ir kelias anksčiau nupieštas karikatūras bei dar iki tol nerealizuotas idėjas. Viena iš „potencialių kandidačių“ buvo 1987 m. nupiešta karikatūra „Žemuogių pievelė“.

Žemuogių pievelė / Strawberry Field
> – Tai čia ir yra tavo žadėtoji Žemuogių pievelė?!? <
> And this is your promised Strawberry Field for ever?!? <
// Nepublikuota (1987 m.) //

Tuo metu jau buvo praėję keleri metai darbuojantis animacijos industrijoje; už pečių jau buvo didelė piešimo praktika, studijuota ir įsisavinti animacijos pagrindai, o prieš tai dar lankytos privačios piešimo pamokos, tad į karikatūras, piešinius žvelgiau kur kas objektyviau, kritiškiau.

Tačiau kartais taip nutinka, kad nekokybiškas piešinio atlikimas aukojamas vardan karikatūros minties, idėjos. Taip nutiko ir tą kartą: nors akį rėžė perdėm prastas atskirų detalių atlikimas (lova), tačiau mano galva idėja buvo svarbiau nei pati piešinio atlikimo technika, todėl piešinį nusprendžiau siūlyti spausdinimui.

Amūras ir kirvis

Kita naujo pluošto karikatūra buvo „Amūras ir kirvis“. Žvelgiant iš laiko perspektyvos dabar galima būtų teigti, kad veikiausiai kaipsyk tada ir galutinai susiformavo ta stilistika, kuria piešiu ir dabar. Suprantama, kad laikui bėgant atsirado įvairių niuansų, tačiau esminis (juodai baltų kontūrinių) piešinių stilistikos karkasas išlikęs iki šių dienų.

Na, abu piešiniai „Šluota“ redakcijos eilinį kartą buvo atmesti, bet tai jau neturėjo principinės svarbos kūrybinei saviraiškos sklaidai, kadangi tuo metu dygo daug naujų leidinių, kuriuose taip pat galima buvo spausdinti karikatūras. Jau buvo praėję uzurpatorių laikai, kai vos keli leidiniai spausdina karikatūras ir juose dirbantys kaliošai reguliuoja bei sprendžia, ką galima spausdinti, o ko ne.

Tolimesnė kūrybinė gija taip susiklostė, kad kiti (1991) metai ženklino naujo kūrybinio etapo pradžią (apie tai kitose RETROSPEKTYVA publikacijose).

#038 Retrospektyva: 1990 m.

Nepriklausomybė

1989–1990 metai. Tai kardinalių ekonominių ir politinių pokyčių kupinas gyvenimo metas, kai viskas aplink intensyviai keitėsi. Metas, kai sovietinio sukirpimo nusistovėjusi gyvenimo gija nuosekliai byrėjo ir vis labiau dygo visai kito pobūdžio terpė. Tai buvo intensyvus ir neišpasakytai sraunus įvairiausių įvykių metas, kai gyvenimas virte virė ir permainos kasdien vis labiau svaigino. Viską vainikavo 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

1990 m. politinis-ekonominis peizažas: paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo; 75 dienas trukusi Lietuvos ekonominė blokada; TSRS vadovybės pastovus spaudimas Lietuvai, kad būtų atšauktas Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas; pirmieji jėgos demonstravimo bandymai (sovietų desantininkų bandymas užgrobti Spaudos rūmus Vilniuje); o kiek dar visokio plauko TSRS ultimatumų bei grasinimų. Politinė-ekonominė priešprieša nuosekliai kaito.

Kadaise Lietuvoje

Anų įvykių fone (1990 m. kovo mėnuo) kaipsyk buvo kuriamas Z.Šteinio animacinis filmukas „Kadaise Lietuvoje“. Šiame filmuke dirbau režisieriaus (Zenono) asistentu. Kadangi filmuko kūrimo metu darbo animacijoje buvo daugiau nei iki kaklo, todėl nieko keista, kad karikatūros „nuėjo“ į antrą planą: naujų karikatūrų spaudai tuo metu nepiešiau ir net nedalyvavau 1990 metų balandžio 1 d. respublikinėje karikatūrų parodoje. Tačiau retsykiais šelmiškai pašėliodavau ant popieriaus: nupiešdavau vieną kitą darbelį savo malonumui (humoristines karikatūras-piešinius, bet ne spaudai, kurias, dėl Marijos žemės etikos normų, vargu ar kas būtų išdrįsęs anuomet spausdinti).

Baigus kurti „Kadaise Lietuvoje“, vėl atslinko eilinė prastova animacijoje ir ateities peizažas rožėmis kloto kelio jau nežadėjo: iš inercijos dar traukinys riedėjo, bet perspektyva darėsi vis labiau nenuspėjama.

Reikėjo kažkaip suktis iš susidariusios padėties. Jeigu neklystu, tai anuomet ir atsirado pirmosios užuomazgos animacinei produkcijai kine ir televizijoje. Pradžioje tai buvo animaciniai intarpai įvairiems dokumentiniams filmams, o kiek vėliau pasidarė aktualu ir sparčiai plėtojosi poreikis įvairiai animacijos produkcijai televizijoje (TV vinjetės, užsklandos, reklamos, laidų ir žaidimų intarpai). Vis labiau augantis animacijos poreikis televizijai ir buvo kertinis akstinas įkurti nepriklausomą animacinių filmų studiją, bet apie tai kitose Retrospektyva publikacijose.

„Kuo blogiau – tuo geriau“

Lietuvos politinė ir ekonominė aplinka 1990-1991 metais kasdien vis labiau slėgė: senos grandys byrėjo, o naujos dar tik skleidė pirmuosius daigus, tad štai šiame linksmame šalies permainų laikotarpyje reikėjo kažkaip išsilaikyti.

Dabar, kai prabėgo solidi laiko tėkmė, galima tvirtinti, kad būtent tada ir susiformavo naujos veiklos starto linija. Tačiau anuomet tas politinis-ekonominis peizažas (kai viskas aplink byra) neatrodė džiuginantis. Situacija, kai kišenėse ima švilpauti vėjai, o reikia ne tik savimi pasirūpinti, bet dar ir šeimą išlaikyti, spaudimas tarsi patrigubėja.

> Pataikūnas / Sycophant <
„Respublika“ (1990 m., Nr. 231)

Nauja kūrybinio aktyvumo fazė prasidėjo 1990 m. spalio mėn.
Pradžioje spaudos leidiniams nešiau anksčiau pieštas karikatūras (kiaulės, avys), o netrukus vėl sėdau piešti ir naujus darbus.
Tuo metu šalies leidiniai mieliau spausdino politines ir ekonomines karikatūras. Tad jeigu mano karikatūros kažkiek pataikydavo į tą teminį vektorių, jas atspausdindavo.
Kaip jau buvo minėta ankstesnėse Retrospektyva publikacijose, šalia žiniasklaidos senbuvių atsirado daug naujų leidinių, kurie taip pat noriai spausdino ir karikatūras. Taigi, publikavimo niša tarsi ir prasiplėtė, tačiau teminis karikatūrų ratas (akcentas politikai ir ekonomikai) vis gi susiaurino (bent jau man tai tikrai) publikavimo galimybes.

Anuomet karikatūros būdavo paleidžiamos karuselės principu: vienur „nepraėjusias“ karikatūras galima buvo siūlyti kitur. Tad ir klajojo mano darbai iš vienų redakcijų į kitas. Vienoms iš jų pasisekė geriau, kitoms prasčiau.

// Pvz., karikatūrą „Pataikūnas“ žurnalas „Šluota“ nespausdino, tačiau ją atspausdino dienraštis „Respublika“, o karikatūrą „Baudų metimai“ dienraštis „Respublika“ nespausdino, bet ją atspausdino „Kuntaplis“. //

> Baudų metimai / Free throws <
// „Kuntaplis“ (1991 m., Nr. 3). //

Kaip kad šalies ekonominis ir politinis gyvenimas 1991 metais pasiekė lūžio tašką, analogiškai ir mano tolimesnė kūrybinio kelio tėkmė susidėliojo būtent 1991 metais. Didžiąją dalį permainų nulėmė tam tikra virtinė susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, o dalis jų nulemta didelės gausos technologinių pokyčių. Visa tai, be ko neįsivaizduojamas šiuolaikinis gyvenimas, 1991 m. dar net nebuvo arba dar tik žengė pirmuosius žingsnius (mobilieji telefonai, kompiuteriai, skeneriai, spausdintuvai, skaitmeninė filmavimo technika…)

Ant slenksčio jau lūkuriavo technologinis perversmas: per 2-4 m. technologijos (animacijos kūrimo) pasikeitė neatpažįstamai.
Ir kaip čia neprisiminti ne pirmos jaunystės anekdotą:

„Gerbkit savo tėvus ir senelius, — Jie baigė mokyklą be Google ir Vikipedijos“.