#015 Originalai ir kopijos (Į sveikatą!)

Šiais laikais įrenginių, kurie skenuoja, kopijuoja, daugina, spausdina — nors vežimu vežk. Sparti technologijų pažanga tiesiog iš esmės pakeitė žaidimo taisykles. Dabar net elementariausiu išmaniuoju telefonu galima be vargo pasidaryti aukštos raiškos kokybišką skaitmeninę kopiją. Tuo tarpu prieš 30-35 metus apie šiuolaikines kopijavimo ir dauginimo galimybes galima buvo tik pasvajoti arba nebent susapnuoti.

Kseroksai

Nors devintąjame praeito amžiaus dešimtmetyje taip vadinami kserokso aparatai jau daugelyje įstaigų buvo, bet pasidaryti pogrindines kopijas būdavo kiek problematiška. Kopijavimo aparatais negalėjo laisvai naudotis bet kuris, vos tik panorėjęs. Kopijavimo įrenginiai paprastai buvo laikomi nuošalesnėse ir uždarose patalpose, prižiūrimi darbuotojų, kurie privalėjo vesti kopijavimo darbų apskaitą bei kontrolę.

// Teigiama (teko skaityti), kad kiekvienas kopijavimo ir dauginimo aparatas buvo užregistruotas KGB, tad saugumiečiai sekė ir gal net daugeliu atvejų žinojo kur, kas ir ką kopijuoja. Gal ir tiesa, o gal tik pusiau tiesa, kas ten dabar sugaudys. //

Visgi šioks toks kopijavimo lapų inspektavimas lyg ir egzistavo. Suprantama, kad laikui bėgant kontrolė pamažu silpnėjo, bet anuomet, norint neoficialiai pasidaryti kopiją, tekdavo tarsi slapukauti, kadangi kopijavimo aparato operatoriai nenorėdavo beatodairiškai rizikuoti.

Teko ir man pabandymui pasidaryti kelias savo piešinių kopijas, tačiau rezultatai manęs nesužavėjo, veikiau gal nepateisino lūkesčių. Na, kopijavimo aparatų paskirtis vis tik buvo (o daugeliu atvejų yra ir dabar) dokumentų kopijavimas, o ne piešinių, o juolab dar ir spalvotų. Tad anuomet padarytos piešinių kopijos niekaip neprilygo originalams: net juodai baltų kontūrinių piešinių kopijų kokybė buvo tik pusėtina.

> Vobla / Vobla (Salt-dried fish) <
// Karikatūrų rinkinys „Į sveikatą“ (1987 m.). //

Betgi egzistavo ir pakankamai nebloga alternatyva — fotografavimas. Keletas mano darbų šios alternatyvos dėka ir išliko, nes jie, prieš kur nors išsiunčiant, buvo prieš tai nufotografuoti.

Originalai ir kopijos

Iki 1998 m. rudens praktiškai visos mano karikatūros buvo vien tik originalai. Pradėjus intensyviau naudoti skaitmenines piešimo programas, dažnas darbas jau buvo mišrių technikų kombinacija. Piešiniai pirminėje stadijoje, kaip ir anksčiau, pradžioje buvo nupiešiami ant popieriaus, o nuskenavus, vėliau apdorojami skaitmeniniais pieštukais ir teptukais. Skaitmeninėmis piešimo programomis užbaigtas darbas akivaizdu, kad ant popieriaus galėjo būti atspausdinamas jau tik kaip kopija — kito pasirinkimo tiesiog fiziškai negalėjo būti. Tad nuo 1998 m. rudens praktiškai visi darbai yra mišrių technikų ir kompiuterinių piešimo programų samplaika.

> Abstinentas / Abstinent <
// Karikatūrų rinkinys „Į sveikatą“ (1987 m.). //
Kita šio piešinio versija >>>

Suprantama, kad jokia kopija neatstos nupiešto originalo, tačiau kopijavimo kokybės lygmuo per daugel metų labai ištobulėjo. Kopijos neabejotinai labai praverčia, kadangi tai taupo ir laiko resursus. Pavyzdžiui, kai vieną ir tą patį piešinį reikia siųsti į skirtingas vietas: karikatūrų parodas, laikraščių ir žurnalų redakcijas, leidyklas. Anuomet tokiais atvejais kiekvieną kartą tekdavo tuos pačius piešinius perpiešti (pakartoti) iš naujo. Taip ilgainiui ir atsirasdavo vieno ir to paties piešinio (karikatūros) skirtingos atlikimo variacijos.

Karikatūrų knygelei apie sveikatą „Į sveikatą“ perpiešiau porą savo anksčiau nupieštų darbų (kurie buvo atspausdinti žurnale „Šluota“).

> Abstinentas / Abstinent <
// Karikatūrų rinkinys „Į sveikatą“ (1987 m.). //
Kita šio piešinio versija >>>
Trečia šio piešinio versija >>>

Šiais laikais daugelis autorių jau nesibodi ir drąsiai štampuoja savo darbų kopijas: į parodas vietoj originalų siunčia vien tik kopijas. Faktas: pastaruoju metu karikatūrų parodose darbų originalus faktiškai jau baigia išstumti kokybiškai padarytos kopijos. Na taip, dabar kopijų kokybė pasiekusi tokias aukštumas, kad reikia gerai pasukti galvą ir įdėmiai įsižiūrėti, kad atskirti kopiją nuo originalo. O, palyginus, dar visai neseniai buvo laikai, kai vien tik originalai (100%) kabodavo ekspozicijų salėse.

* * *

Šarūnas Facebook

#014 Retrospektyva: XIII karikatūrų paroda Vilniuje

Taikinyje — parodos

Veikiausiai kiekvieno pradedančio karikatūristo pagrindinė ir bene didžiausia svajonė bei troškimas tuometinėje Lietuvoje — išvysti savo karikatūrų publikacijas satyros ir humoro žurnale „Šluota“.

Kitas gana svarbus ir reikšmingas kiekvieno pradedančiojo karikatūristo kūrybinio kelio laiptelis — dalyvauti kasmetinėje respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje, o taip pat ir užsienio šalių parodose.

Tad šiek tiek apšilus (prabėgus beveik dviems metams nuo pirmos publikacijos žurnale „Šluota“), subrendo mintis žengti sekantį kūrybinės karjeros laiptelį — siųsti savo darbus į karikatūrų parodas.

Taip jau susiklostė, kad pirmieji du darbai 1985 m. lapkričio pabaigoje buvo sukurti karikatūrų parodai užsienyje — parodai-konkurui Lenkijoje.

// Tačiau ar darbai buvo eksponuojami parodoje — nežinia, kadangi tuo metu žinias iš užsienio (net ir iš soc. lagerio šalių) gaudavome dozuotai, todėl dažnai buvo net neįmanoma elementarią informaciją sugraibyti. //

Panašiu metu nupiešti 3 darbai karikatūrų parodai marinistine tema. Ir tik po to imta ruoštis XIII karikatūrų parodai Vilniuje. Todėl veikiausiai pirmasis debiutas karikatūrų parodose įvyko anksčiau nei kad respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje.

XIII. Pasiruošimo startui protokolas

Sovietmečiu išskirtinis pasiruošimo karikatūrų parodoms bruožas buvo tai, kad egzistavo du darbų pateikimo etapai: vienas pateikimo terminas karikatūroms, kurios bus spausdinamos parodos kataloge, o kitas — autentiškų darbų pristatymo terminas parodos ekspozicijai. Šiuos du etapus vieną nuo kito paprastai skirdavo 4–5 mėn. laiko intervalas.

Karikatūrų katalogui reikėdavo nupiešti piešinius, atsižvelgiant į gan specifines darbų pateikimo sąlygas: maksimalus piešinio dydis — 9×9 cm., piešiniai privalėjo būti tik kontūriniai (tik juodai balti, ne spalvoti), popieriaus lapas — baltas vatmanas.

Visa tai labai ribojo meninių išraiškos priemonių įvairovės panaudojimą. Bet ne tai buvo didžiausia bėda. Kadangi autoriai piešinius parodos katalogui turėdavo pateikti gerokai iš anksto (prieš ~4–5 mėn. iki parodos atidarymo), o pačius darbus — ne vėliau kaip prieš pora savaičių iki parodos vernisažo, taigi natūralu, kad gana dažnai per tokį ištįsusį laiko tarpą tie darbai, kurie būdavo pateikti karikatūrų katalogui, autoriams po kiek laiko „sumenkdavo“, tarsi ir „pasendavo“, todėl kad atsirasdavo santykinai „geresnių“ siužetinių idėjų, minčių, tad atitinkamai ir kildavo noras juos pakeisti kitais darbais.

Kaip tik būtent šitai ir atsitiko man: mano debiutą respublikinėje XIII karikatūrų parodoje Vilniuje ženklino savotiškas darbų sukeitimo kazusas.

Skirtingi darbai

Debiutinis dalyvavimas karikatūrų parodoje, kur mirga marga profesionalių karikatūristų meistrų ir karikatūros meno korifėjų, savamoksliui mėgėjui visada yra ganėtinai didelis iššūkis. Nors begaliniai nuogąstavimai ir abejonės visada sėja nerimo grūdą, tačiau galop didžiulis noras kurti ir dalyvauti įveikia visas kliūtis — galiausiai tampa įsimintina patirtimi.

1985 m. lapkričio mėn. atspausdinti karikatūrų parodos kataloge nupiešiau keturias karikatūras — „Priklijuotas stikliukas“, „Lazdelė-kumštis“, „Trys juostelės“ ir „Taiklus šūvis“. Tuo tarpu sekančių metų pavasarį parodai nupiešiau visiškai kitus 4 darbus — „Raguotas šalmas“, „Šachas!..“, „Fontanas-vobla“, „Cirko artistas“ (ir plius dar vieną katalogui nupieštą darbą). Taigi — iš katalogui pateiktų darbų perpiešta tik viena vienintelė viso pluošto karikatūra — „Priklijuotas stikliukas“.

> Taiklus šūvis / Precise Shot <
// XIII karikatūrų paroda (katalogas, 1986 m.). //

XIII karikatūrų parodos vertintojai ekspozicijai atrinko tik 3 mano darbus — „Raguotas šalmas“, „Priklijuotas stikliukas ir „Fontanas-vobla“. Taigi — nors vieni darbai atspausdinti parodos kataloge, tačiau visiškai kiti (išskyrus vieną karikatūrą) buvo eksponuojami karikatūrų parodoje Vilniuje.

Darbų atrankos ir vertinimo meistrai

Akivaizdu, jog nei vienam menininkui nėra malonu, kad kažkas už jį ima ir nusprendžia, kurie jo darbai verti patekti į parodą, o kurie — ne (juolab gerai žinant aplinkybes, kad dažnai darbų atrankoje ir vertinime dalyvaudavo pašaliečiai — karikatūrų meno diletantai, tačiau kurių sprendimai įtakodavo, kas tinkama parodoms, o kas ne). Nors 1986 m. jau buvo savotiškų permainų pirmieji spinduliai (antrieji Perestroika metai), tačiau sovietinis funkcionieriškas mentalitetas ir inercija dar darė tai, ką mokėjo geriausiai — stabdė.

Dabar sunku atkasti, o spėlioti nėra prasmės ir net neverta, kodėl viena iš parodai pateiktų darbų, karikatūra „Šachas!..“ nebuvo atrinkta parodos ekspozicijai, bet faktas lieka faktu — anuomet ji buvo „vertintojų“ atmesta.

Kaip ne vieną kartą kūrybinio kelio vingiuose yra man pasitaikę — keletas atmestų ir nepublikuotų karikatūrų vėliau tapo kertinėmis — taip ir debiutiniam pasirodymui (XIII karikatūrų parodai Vilniuje) nupiešta karikatūra „Šachas!..“ nenugrimzdo į užmaršties liūną, o kantriai palūkėjusi sulaukė savo pasirodymo valandos.

Šachas!.. dar ir dar kartą šachas!..

Nuo mano debiuto XIII respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje prabėgo penkeri metai. 1990 m. pabaigoje karikatūrą „Šachas!..“ perpiešiau iš pagrindų: pakoregavau piešinio kompoziciją, naujai buvo nupiešta juodųjų figūrų karalienė, šachmatų lenta, atskiros detalės.

// Karikatūrą „Šachas!..“ atspausdino leidinys „Šachmatų pasaulis“ (1991 m. Nr. 1). //

> Šachas! / Check! <
// „Šachmatų pasaulis“ (1991 m., Nr. 1). //

Negana to, praslinkus gerai dešimčiai metų, ir vėl, dar kartą „tobulinau“ karikatūrą „Šachas!..“: tąkart vėl koreguota šachmatų lenta, o taip pat padarytas bene radikaliausias  pakeitimas — juodai baltas piešinys pavirto spalvotu (karikatūra nuspalvinta skaitmeniniais teptukais).

> Šachas! / Check! <

* * *
1990 metais šalyje pūtė jau visai kiti vėjai, todėl nurodymų „iš viršaus“ — ką galima ir ką reikia piešti, bei visokio pobūdžio draudimų ir cenzūravimo „pagal kurpalių“ (sąrašą) — praktiškai nebeliko. Dienos šviesą jau galėjo išvysti net ir kontroversiški darbai. Praktiškai nebeliko jokių tabu. Tačiau klaidinga galvoti, kad cenzūra ėmė ir pradingo, ne — tiesiog ji nusimetė savo seną skūrą, transformavosi ir atsinaujinusi išniro visiškai nauju pavidalu.

Bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook

#013 Retrospektyva

Karikatūrų kūrimas (piešimas, sąlygos) sovietmečiu ir dabar skiriasi kaip dangus ir žemė. Sovietmečiu galiojo tvarka, ypač sezoninėms karikatūroms (metų laikai, įvairios šventės, sukaktys, jubiliejinės datos), pagal kurią reikėdavo nuolat sekti kalendorių, kad suspėti laiku pristatyti darbus iki nustatyto termino, datos.

Pvz., jeigu piešiamos karikatūros apie žiemą ar Naujuosius metus, darbus reikalinga būdavo pateikti gerokai iš anksto — prieš 2–3 mėn. (spalio ar lapkričio mėn.). Dabar laikai kardinaliai pasikeitę: būna, kad darbą galima vos ne tą pačią dieną pateikti (ypač jeigu darbas skirtas internetiniam leidiniui).

Naujametinių darbų paketą (tris karikatūras) į „Šluota“ redakciją nunešiau 1985 m. lapkričio 4 d. (pirmadienis). Du darbus atmetė, o viena karikatūra („Eglutė“) atspausdinta 1986 m. sausio mėn. numeryje.

> Eglutė / Christmas tree <
// „Šluota“ (1986 m., Nr. 1). //

„Eglutė“ — šis darbas tarsi žymi takoskyrą tarp to, kaip piešiau (piešinio stilistika) 1980–1985 metais, ir kaip pasikeitė piešimo stilius po to: juodai baltų piešinių arsenalą vis dažniau papildydavo spalvoti piešiniai. Nors tuo metu bei vėliau nupiešiau dar daug ir juodai baltų karikatūrų, bet spalvotų piešinių kiekis bendroje piešinių stirtoje nuosekliai didėjo.

Kaip ir anksčiau, 1986 metais taip pat reguliariai piešiau ir vis nešiau į „Šluota“ redakciją savo naujas karikatūras, kurios buvo nupieštos ankstyvąja (senąja) piešimo stilistika. Deja, bet tais metais tik šis vienintelis darbas tebuvo atspausdintas (kuris, beje, buvo nupieštas dar 1985 m. spalio mėn.).

Tad ir vėl sekė ilgalaikis štilis, nes kita karikatūra žurnale „Šluota“ atspausdinta tik po vienerių metų pertraukos.

Nors metus laiko (nuo 1986 m. sausio iki 1987 m. sausio) „Šluota“ nespausdino nei vienos mano karikatūros, bet tais metais buvo „pajudėta“ kitomis svarbiomis kryptimis: nusiųsti darbai į tarptautines parodas, pirmą kartą dalyvavau respublikinėje karikatūrų parodoje Vilniuje (XIII), atspausdinti piešiniai karikatūrų leidinyje „Į sveikatą“.

Metai atkaklaus darbo nenuėjo veltui: daug piešiant įvairiapusiškai (piešiniai parodoms, katalogams, įvairiems leidiniams), nuolat „treniruojant“ ranką, tobulinant ir šlifuojant savitą piešimo stilistiką, netrukus davė savo vaisių.

Nenumaldomai artėjo 1987-ieji: metas, kai pagaliau pasimatė ilgai laukta šviesa tunelio gale.

Kardinalūs pokyčiai darbo srityje ir kūryboje nulėmė tai, kad 1987 metais pajudėjau visiškai kitais bėgiais. Detaliau apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook

#012 Retrospektyva

Piešiant karikatūras, autoriai dažnai į pagalbą pasitelkia įvairias menines raiškos priemones, konkrečias piešimo technikas, savitus atlikimo būdus.

Meninio vaizdo (kūrinio) esmės perteikimui naudojamos įvairios meninės raiškos priemonės, stiliai, įvairialypiai pagalbiniai elementai, kurie padeda geriau išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų pobūdį, charakterius, jų poelgių motyvaciją, ryškiau perteikia personažų jausmus ir mintis, veiksmo aplinkybes, sukuria tam tikrą nuotaiką ir atmosferą.

Veikiausiai, kad per daugelį metų esu panaudojęs kone visas dailei būdingas meninės raiškos priemones. Tačiau labiausiai patiko ir savo kūryboje dažniausiai naudojau personifikaciją, kadangi ji, mano vertinimu, geriausiai tiko mano karikatūrų idėjoms ir mintims išreikšti.

// personifikãcija [lot. persona — asmuo + facio — darau], įasmeninimas, sužmoginimas — žmogui būdingų savybių suteikimas negyvosios gamtos reiškiniams, gyvūnams ar abstrakčioms sąvokoms. //

Šią meninę raiškos priemonę į savo piešimo arsenalą įtraukiau praktiškai nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios.

Pirmos atspausdintos karikatūros, kuriose personifikuoti personažai — karikatūrų ciklas apie žvejybą.

Vienas kertinių to meto personifikuotų darbų — karikatūra „Špaga“.

> Špaga / Leasher <
// „Šluota“ (1985 m., Nr. 23). //

„Špaga“ — pirmoji atspausdinta respublikinėje spaudoje karikatūra, kurioje dominuojantis personažas — personifikuota kiaulė. Vėlesniais metais piešiau gana daug karikatūrų, kurių siužetuose pagrindiniais smuikais groja kiaulės. Tad ši karikatūra, yra tarsi tramplinas į kiaulemaniją — nemažos virtinės sukurtų piešinių, kuriuose pagrindiniai personažai — kiaulės ir jas supantis „kiauliškas“ pasaulis.

Karikatūrą „Špaga“ 1989 m. perpiešiau: ruošiau Lietuvos televizijai karikatūrų ciklą apie kiaules, tad ji labai tiko į bendrą gardą. Betgi piešimo braižas per eilę metų jau buvo pakitęs, todėl šią karikatūrą reikalinga buvo naujai nupiešti, kad piešinio stilius „neiškristų“ iš bendros visumos ir harmoningai derėtų su kitomis karikatūromis.

Lietuvos televizija 1988–1989 m. intarpuose tarp laidų rodė šalies karikatūristų darbų mini benefisus „Dailininkai šypsosi“ — TV intarpo metu demonstruojamos (kaip besikeičiančios skaidrės) kokio nors vieno autoriaus karikatūrų vėrinys.

Karikatūra „Špaga“, kaip ir visos kitos ciklo apie kiaules karikatūros, kaipsyk ir buvo specialiai nupiešta LTV projektui „Dailininkai šypsosi“.

Špaga / Rapier
LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m.

Anuomet Lietuvos televizijai nupiešiau 3 karikatūrų ciklus: 1988 m. — „Šunys“ („Šuo — geriausias žmogaus draugas“ — 19 karikatūrų), o 1989 m. — „Kiaulės“ (20 karikatūrų) ir „Avys“ (16 karikatūrų).

Šie trys karikatūrų ciklai 1989 metų pirmoje pusėje buvo parodyti Lietuvos televizijos eteryje.

Per laikotarpį nuo 1988 m. spalio mėn. iki 1989 m. kovo mėn. trims ciklams nupiešiau 55 karikatūras: vėliau tokios gausos darbų per palyginti neilgą laiko tarpą daugiau nesu pakartojęs.

Nuo pat 1988 m. pradžios jau dirbau animacijoje. Tarpuose tarp animacinių filmukų buvo taip vadinamos priverstinės „prastovos“ (pabaigus darbus prie vieno filmuko, dažnai reikalinga būdavo palaukti, kol prasidės kito filmuko gamybos darbai). Prastovų metu atsirasdavo daug laisvo laiko, todėl karikatūras piešti galima būdavo nuo ryto iki vakaro.

// Padirbėjus metus animacijoje karikatūrų piešimas labiau jau panašėjo į poilsį, nei į kokią priverstinio darbo prievolę, kadangi „pairklavus“ animacijos galerose atsiranda supratimas, kas yra piešti, o kas yra super daug piešti — visai kita patirtis, kiti piešimo krūviai, kitas supratimo lygmuo. //

* * *

Šarūnas Facebook

#010 Retrospektyva

[„Aukso žuvelės belaukiant!..“ — taip šį piešinių ciklą pavadino Šarūnas Jakštas]

Karikatūrų ciklas: „ Aukso žuvelės belaukiant!..“
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

Patarlė byloja: „Kalk geležį, kol karšta“, todėl netempdamas „į naktį“, po nedidelės pertraukėlės nuo pirmos publikacijos žurnale „Švyturys“, nupiešiau ir nunešiau į redakciją naują karikatūrų pluoštą — šį kartą 5 karikatūras apie žvejybą.

Trys naujo ciklo karikatūros buvo atspausdintos 17-ame žurnalo „Švyturys“ numeryje (rugsėjo mėnuo).

Nors ciklo pavadinimo autorystė priskiriama man, tačiau, tiek pirmas karikatūrų ciklo pavadinimas (apie krepšinį), tiek ir šis (apie žvejybą) buvo redakcijos darbuotojų sugalvotas, o ne mano.

Regis, kad pirmo ciklo pavadinimas buvo labiau taiklus. Tuo tarpu šis, mano galva, kiek šabloniškas ir banalokas pavadinimas neatspindėjo atspausdintų karikatūrų siužetų. Tačiau tai nebuvo esminė bėda.

Kur kas labiau trikdė tai, kad karikatūras atspausdintos neįvertinant piešinių lygiagretumo (horizonto linijos perkreiptos), o taip pat nuvylė ir spaudos kokybė – atskiesto juodo tušo potėpiai pavirto juodomis dėmėmis (kleckais)… Tačiau ir tai dar ne visas „smagumas“: po viena iš trijų karikatūrų turėjo būti atspausdintas tekstas (tačiau karikatūra atspausdinta be teksto).

Karikatūra, kurioje šamas apkabinęs moteriškę, mažas berniukas sako: „Aš ir sakau, kad užkibo!..“

> Vaikas: „Aš ir sakau, kad užkibo!..“ <
> Kid: „So I’m telling you – hooked!..“<
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

> Žūklė / Fishing <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

> Rankas aukštyn! / Hands up! <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 17). //

1985 metų pradžioje atspausdintos trečia ir ketvirta karikatūros „Šluotoje“, o taip pat ir dvi, viena po kitos pasirodžiusios publikacijos „Švyturyje“, nuteikė optimistiškiau.

* * *

Šarūnas Facebook

#008 Retrospektyva

Satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ buvo įvaizdus leidinys, kur spausdinti savo karikatūras troško kiekvienas karikatūristas, tačiau linksmosios grafikos darbus taip pat spausdino ir kiti populiarūs to meto leidiniai: „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Nemunas“ ir dar keletas kitų.

Kadangi „Šluota“ beveik ištisus 1984 metus su pavydėtinai užsispyrusiu stropumu atmetinėjo visus mano darbus ir nespausdino jų (trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdinta tik po 9 mėn. pertraukos), pamažėle ėmiau galvoti apie alternatyvius variantus. Sumečiau, kad reikia pabandyti laimę ir pasiūlyti savo karikatūras publikuoti kitiems respublikiniams leidiniams.

Šitai ir sąlygojo atsirasti 1985 m. kelioms publikacijoms žurnale „Švyturys“ (2 karikatūrų ciklai: 4 karikatūros apie krepšinį ir 3 karikatūros apie žvejybą).

„Nuo kamuolio krenta vyrai Šarūno Jakšto piešiniuose“

> Ginčas / Jump ball <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4). //

Krepšinis nebuvo ta sporto šaka, kuri mane labai jau domino. Tačiau legendiniai Kauno „Žalgirio“ ir tarybinės armijos klubo Maskvos CSKA tarpusavio mūšiai krepšinio aikštelėje (ypač nuo 1981 m., kai į komandą įsiliejo A. Sabonis), tiesiog burte užbūrė. Apskritai 1980–1987 m. krepšinio batalijos „Aukso karštligė“ tarp „Žalgirio“ ir CSKA komandų buvo nuostabūs sporto spektakliai, kuriuos žiūrėjo praktiškai visa Lietuva.

> Padavėjas / Waiter <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4). //

Kopiant link išsvajoto aukso, du metus paeiliui kauniečiai pralaimėjo finalo serijas (1983 ir 1984 m.).

1984–1985 m. čempionate „Žalgiris“ jau triuškino maskviečiams. Tarpusavio rungtynėse CSKA nepasiekė nė vienos pergalės. Tris kartus žalgiriečiai buvo stipresni per pirmąjį ir antrąjį etapus, o dar du kartus — finale.

Auksiniai 1985 m., — po ilgokos pertraukos Kauno „Žalgiris“ pagaliau pasidabino Tarybų Sąjungos čempionato aukso medaliais (o po to dar pakartota 1986 m. ir 1987 m.).

Šiame batalijų dėl aukso medalių fone ir prisirpo karikatūrų ciklas apie krepšinį.

Kiek pamenu net vieną piešinį (netiesiogiai) a la inspiravo aukštaūgis krepšininkas Arvydas Sabonis, kurio žaidimas teikė didelį džiaugsmą ir kurio atrakcijas be galo buvo smagu stebėti.

Centras / Center <
// „Švyturys“ (1985 m. Nr. 4). //

1985 m. sausio mėn. pradžioje nunešiau 9 karikatūras apie krepšinį į žurnalo „Švyturys“ redakciją.

Publikacija „Nuo kamuolio krenta vyrai Šarūno Jakšto piešiniuose“ pasirodė 4-ame žurnalo numeryje (Vasario 27 d.), kuriame buvo atspausdintos 4 karikatūros.

// Po šios karikatūrų publikacijos, nepraėjus net dviems savaitėms, 1985 m. kovo 10 d. Kauno „Žalgirio“ krepšininkai įveikė Maskvos CSKA ir po 34 metų pertraukos tapo TSRS čempionais. //

> Metimas / Shooting <
// „Švyturys“ (1985 m. Nr. 4). //

// „Švyturys“ — dvisavaitinis visuomeninis-politinis, kultūros ir literatūros iliustruotas žurnalas. Tiražas: 1981 m. — 133 200 egz., 1989 m. — 182 500 egz.). //

* * *

Šarūnas Facebook

#007 Retrospektyva

Daugiakartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“
I Dalis

Ech. 1984 metų pavasaris ir vasara! Tai buvo kardinalių pasikeitimų kaleidoskopas, kuris, tarsi koks tornadas išrovė ir nunešė užmarštin nerūpestingus jaunatvės metus. Tai periodas, kai kūrybinio kelio proveržis sutapo su kardinalių pasikeitimų mano gyvenime pakopa: baigti mokslai Vilniaus universitete, už nugaros paliko valstybinių baigiamųjų egzaminų karuselė, suderinti visi formalumai dėl įsidarbinimo: tad iki savanoriškų pavalkų sau ant sprando buvo likęs mažutis vasaros tarpsnis. Paskutinis nerūpestingos vasaros tarpsnis — 1984 m. liepos mėnuo.

Tai buvo mano pati pirmoji „parduotų vasarų“ įžanginė dalis (tų metų rugpjūčio 1 d. valstybinio darbo pavalkai jau mėgavosi būtimi ant mano sprando). Tai laikmetis, kada aiškiai buvo suvokta, kad katino dienos baigėsi negrįžtamai — laukė kasdieniškas monotoniškai nuobodus irklavimas nuo ryto iki vakaro valstybinėje galeroje — štai tau suolas, štai tau svarmenys susiturėti, štai tau irklas, nagi, pirmyn! irkluok! — nuo čia iki 6-os valandos vakaro.

Nelinksmą pavalkų perspektyvą gebėjo atsverti tik atsivėrusi galimybė realizuoti kūrybinius užmanymus (publikuoti savo karikatūras respublikinėje spaudoje). Fanatiškas ir neblėstantis domėjimasis karikatūros menu dar nuo vaikystės laikų buvo išugdęs savotišką imunitetą: nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti. O su kiekviena diena stiprėjantis saviraiškos potraukis vis labiau ir labiau masino. Kūrybinio proceso nenuginčijamas privalumas — nors ir laikinas, bet visiškas atsiribojimas nuo supančio pasaulio problemų ir negandų. Tuo metu, kai pieši, tiesiog viskas nematomai išnyksta ir lieki vienu du su minčių realizavimo tėkme: prapuola laiko ir erdvės suvokimas, ir lieka tik teikiami kūrybinio proceso džiaugsmai.

Pasinerti į piešimo verpetus man buvo smagu jau daugel metų, tad piešti karikatūras, o juolab dar galimybė jas publikuoti spaudoje! buvo dvigubas smagumas. Fanatiškas domėjimasis karikatūromis (ir animacija) per ilgus metus pamažu transformavosi į didelį norą kurti pačiam. Praktiškai piešdavau (peckeliodavau) visur, visada, ir net kur papuola. Atkaklus bei nuolatinis piešimas, tarsi kokia sporto treniruotė — lavino ranką, tobulino piešimo įgūdžius. Buvo net smagu kaskart matyti (suprasti), kaip palengva linijos darosi plastiškesnės, piešiniai „laisvėja“, tampa mažiau „sukaustyti“, ir visa tai teikė vilčių, kad vis vien kažkada, pagaliau, ateis ta diena, kada bus pasiekta kažkokia bent jau pusėtina „sportinė forma“.

Tačiau ir šiame fronte pradžioje irtis sekėsi sunkiai.

Trečią pluoštą karikatūrų į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau būtent liepos mėn. (1984 m. liepos mėn. 5 d. (ketvirtadienis)). Tai buvo šviežiai nupieštos 3 naujos karikatūros. Tačiau ir šiam pluoštui darbų buvo „parodytos durys“ (visi trys darbai atmesti).

Po pirmų debiutinių publikacijų žurnale „Šluota“, savaime suprantama, kad išdygę sparnai stimuliavo skraidyti, o ir subujojo didelis noras, kad kuo daugiau karikatūrų būtų spausdinama, tačiau leidinio redakcija buvo visai kitos nuomonės.

Pirmos mano karikatūros, siūlomos satyros ir humoro žurnalui, negali sakyti, kad buvo kažkokios išskirtinės, ar nepriekaištingo meninio lygio. Apie tai net neverta diskutuoti. Gal ir kitų autorių darbai su užsispyrusiu nuoseklumu, lygiai taip pat, buvo reguliariai mėtomos lauk (atmetamos). Negali žinoti, — gal taip, o gal ne.

(Iš pateiktų 1984 m. 15-os karikatūrų tais metais atspausdinta tik 2+1 (dvi žurnale „Šluota“ ir viena laikraštyje „Vakarinės naujienos“)).

Nors nieko jau nebepakeisi, tačiau anuomet man buvo ypač gaila vienos atmestos karikatūros (iš nunešto trečio pluošto karikatūrų). Būtent ši karikatūra (nupieštas kitas jos variantas) vėliau tapo bene svarbiausia mano kūrybiniame kelyje. Tai — kertinė karikatūra, kuri ženklino tolimesnio kūrybinio kelio permainas. Šis piešinys — kardinali takoskyra, tarp to ką kūriau iki jos ir ką kūriau vėliau (ne minties prasme, bet darbo atlikimo (piešimo technika) prasme).

Tai — karikatūra „Skanaus!..“ (žuvis-oficiantas lankytojui pateikia patiekalą lėkštėje: slieką kabantį ant kabliuko).

> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1984 m.) – juodas tušas. //

Šios karikatūros atsiradimo aplinkybės detaliau bus aprašytos kituose #Retrospektyva ciklo publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook