40-ies metų kūrybinės veiklos retrospektyva. Prisimenami ir apžvelgiami esminiai kūrybinio kelio aspektai, aprašomi kertiniai momentai, kurie vienaip ar kitaip darė įtaką kūrybinei veiklai, lėmė jos pokyčius.
Pasirodžiusios pirmos mano karikatūrų publikacijos žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 7 ir Nr. 9) pradžioje nuteikė gana optimistiškai, tačiau po to sekęs beveik metus besitęsiantis visiškas štilis, kiek prigesino jaunatvišką perteklinį optimizmą.
Antra atspausdinta karikatūra žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 9).
// Trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdintos tik sekančiais, 1985 metais (Nr. 3, vasario mėn.). //
Jaunam siekis nuversti kalnus
atrodo lengvai įgyvendinamas, tačiau kai atsitrenki į realybės sieną, tuomet arba
pasiduodi, arba ieškai išeities iš nepalankios situacijos.
Dabar tai tik šypseną kelia, bet anuo
metu tai ne linksmumai galvoje sukosi.
Įsivaizduokime situaciją: tarkim savo kūrinį jūs nunešate publikuoti vienur, o jis, be jūsų žinios ir be jūsų palaiminimo, atsiduria visai kitur. Keista, ar ne? Na taip. Bet anuo metu (1984 m.) tai buvo tiesiog žanro klasika — panašių atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją karikatūros atsidurdavo (atspausdinamos) visai kituose leidiniuose, buvo ne vienas ir ne du. Tad, veikiausiai, nesunku įsivaizduoti būseną, kai atsisėdama ir maloniai įsitaisius atsiverčiama pasiskaityti „Vakarinės naujienos“ laikraštį (gražus 1984 m. birželio 30 d. šeštadienis), o iš netikėtumo pradžioje net sunkoka patikėti tuo, ką pamatai — laikraštyje randi savo atspausdintą karikatūrą. Staigiai makaulėje subėgioję atminties bloko sraigteliai išrėkia: „Bet aš nenešiau į šio laikraščio redakciją jokios savo karikatūros!? Tai kaip ji čia atsidūrė?!“
> – Gal bent jis privers mano žmoną išsimaudyti? < „At least maybe he will force my wife go bathing?“ // „Vakarinės naujienos“ (1984 m., Nr. 150 (birželio 30 d.). //
// „Vakarinės naujienos“ — vakarinis laikraštis, buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, kuris vienu metu buvo labai populiarus vilniečių skaitytojų tarpe. Jo tiražas (liet. k.) nuo 43500 egz. 1981 m. išaugo iki 112500 egz. 1989 m. Leidinio naujas numeris spaudos kioskuose pasirodydavo antroje dienos pusėje. Laikraštis informavo apie sostinės ir visos respublikos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį ir sportinį gyvenimą, rašė kitais skaitytojus dominančiais klausimais. //
„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis (fragmentas), logotipas. 1984 m., Nr. 150, birželio 30 d.
Ir šluotraižiui aišku, kad kažkas iš „Šluota“ redakcijos (veikiausiai kažkuris iš trijų ten dirbusių karikatūristų) savavališkai perleido karikatūrą spausdinti kitam leidiniui. Taip pat ir vėliau, dar ne vieną kartą teko patirti panašaus savivaliavimo atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją mano karikatūros atsidurdavo velniai žino kur, apie tai net neinformavus autorių.
Štai tokiu būdu ir debiutavau per
prievartą dar viename (trečiame) respublikiniame leidinyje.
Pamenu, kad tada labiau glumino ne
pats faktas (matyti savo atspausdintą karikatūrą nėra blogai), o vyresniųjų
kolegų elgsena. Iki to laiko dar nebuvau „gyvai“ susidūręs su neadekvatais iš
meno pasaulio, o ir mano rato aplinka buvo tokia, kur panašūs poelgiai nieku
gyvu nebūtų galimi. Tačiau vėliau, jau perpratus, koks redakcijoje „Šluota“ anuomet
vyravo bardakas, ir kad toje parapijoje jovalas jovale buvo norma — logikos net
neverta buvo ieškoti. Ir vargu ar ten kas blaivas apskritai ištverdavo dieną,
ar kelias. Tokios jau buvo to meto „Šluota“ realijos… (Suprantama, kad ne visi
redakcijoje buvo tokie, tačiau….)
Gaila, bet anuo metu nebuvo kitų lygiaverčių alternatyvų žurnalo „Šluota“ klanui — o šios redakcijos darbuotojai ką norėjo, tą ir darė.
Tuo metu išmesti iš barščių burnojantį neapsiplunksnavusį viščiuką jiems buvo juokų darbas. Tad prieš vėją nepapūsi. Tiesiog kartais gyvenime taip būna — negali pasirinkti, nes kitų variantų tiesiog nėra.
Karikatūras (kiek „rimtesnius“ humoristinius piešinius) pradėjau piešti dar trindamas mokyklos suolą. Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, vadovėliai, o ką jau kalbėti apie sugertukus!* Savotišku savo kūrybiniu debiutu veikiausiai galėčiau įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje. Dabar gerai jau nepamenu, kuriais tai metais buvo (~1976–1977 m.), bet tikrai gerai prisimenu, kad tai buvo kažkurių Naujųjų metų išvakarėse. Mokykloje man buvo pasiūlyta „apiforminti“ Naujųjų metų šventei skirtą sienlaikraštį (o tiksliau būtų — mokyklos skelbimų lentą, kuri kabojo pastato viduje, prie pat įėjimo į mokyklą durų, kad ir ji atspindėtų šventinę nuotaiką). Renginiui nupieštų piešinių beveik neprisimenu, tik išlikę atskirų vaizdų pabirusios nuotrupos — Senis Šaltis ir raudoni spalviniai potėpiai (naujametinių humoristinių piešinių-karikatūrų ciklas). Taip jau susiklostė, kad Naujieji metai tapo savotišku kūrybiniu talismanu: pirmoji atspausdinta karikatūra respublikiniame leidinyje — taip pat skirta Naujųjų metų šventei.
Pirmas pluoštas karikatūrų, kurias nupiešęs nunešiau į žurnalo „Šluota“ redakciją (1984 m. vasario mėn. 15 d.), buvo juodai baltos — juodas tušo kontūras baltame popieriaus (vatmano) lape.
Dabar tai gali skambėti keistai ir kai kam net kelti nuostabą, tačiau daugelis to meto laikraščių ir žurnalų spausdindavo tik juodai baltas karikatūras, kadangi ne visi leidiniai buvo spalvoti, o ir to meto spaudos kokybė buvo gana prasto lygio. Žurnalą „Šluota“ spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė („Tiesos“ g. 1/9, Vilnius, dabartinis gatvės pavadinimas: Maironio g.). Leidinio spaudos kokybė, žvelgiant iš to laikmečio taško, nebuvo prasta, kadangi visa virtinė leidinių apskritai kur kas prasčiau atrodydavo. Ir nors žurnalo „Šluota“ spaudos kokybė buvo pusėtina, tačiau labai dažnai į neviltį varydavo atspausdintų spalvotų piešinių „išsibarsčiusios“ spalvos: keturios spalvos (žydra, purpurinė, geltona ir juoda) tiksliai nebūdavo sutapdinamos, todėl gana dažnai spalvoti piešiniai atrodydavo klaikiai: aiškiai matomi atskirų spalvų nuokrypiai (atskiri atspaudai) juodos spalvos atžvilgiu.
Rimo Gedgaudo karikatūra („Poledinė žūklė alaus bokale“) gerai iliustruoja sovietinio meto spalvų sutapdinimo nuokrypius.
Pradžioje ofsetinės spaudos spalvų nuokrypiai mano karikatūroms negrėsė, kadangi tuo metu dažniau piešiau juodai baltus piešinius. Mane apskritai labiau imponavo juodų linijų žaismas, štrichas nei kad spalvoti piešiniai. Be to, neturėjau pakankamai praktinių įgūdžių spalvinti, tonuoti, lieti spalvas. 1984–1985 metais visos atspausdintos respublikiniuose leidiniuose mano karikatūros buvo juodai baltos. Nors spalvinti piešinius pradėjau dar besimokydamas mokykloje, tačiau pirmieji spalvinimai nebuvo įmantrūs — dažniausiai guašu tik sudėliodavau kelių spalvų akcentus (pvz., Senio Šalčio vienspalviai raudoni drabužiai ir viskas). Tik labai retais atvejais nuspalvindavau visą piešinio plotą. Pradžioje piešinius spalvindavau vien tik „mokykliniu“ guašu. Tačiau guašo spalvinimo technika mažiems karikatūros plotams užlieti, ypač miniatiūriniams, nelabai tiko ir apskritai — man guašas nelabai patiko (jo kvapas priminė mokyklos laikmetį ir jo „tvaiką“). Todėl, bandydamas išsirinkti karikatūroms tinkamą spalvinimo techniką, vieną po kito išbandžiau kelias skirtingas piešimo technikas: spalvoti pieštukai, pastelė, akrilas, akvarelė. Būtent akvarelės piešimo technika labiausiai man patiko, tačiau akvarelę „įvaldyti“ reikėjo laiko ir praktinių įgūdžių, tad pirmieji spalvinimai akvarele buvo gan mėgėjiški. Kiek vėliau, artimiau susipažinęs su piešiančiais karikatūristais, išgirdau vertingų patarimų, kolegos bičiuliai pasidalino įvairiomis piešimo gudrybėmis, tad neilgai trukus „atradau“ sau sausą akvarelės atlikimo techniką, o taip pat ir atskiestą vandeniu juodo tušo (apskritai tušo skiedimą vandeniu) techniką. Šias dvi piešimo technikas ilgą laiką (iki 1998 m., kai ėmiau spalvinti vien tik skaitmeninėmis piešimo programomis) ir naudojau spalvindamas karikatūras. Kur kas dažniau naudodavau sausos akvarelės piešimo techniką.
Antrą pluoštą nupieštų karikatūrų (5 karikatūras) į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau po trijų mėnesių (1984 m. gegužės mėn).
Tarp jų buvo ir karikatūra „Košė“ — pirmasis nedrąsus pabandymas šiek tiek paspalvinti darbą. Piešinys buvo nukontūruotas juodu tušu ir šiek tiek nuspalvintas akvarele (per 40 metų baltas vatmano lapas pageltonavo, tad atrodo, kad visas piešinys nuspalvintas, tačiau siena ir grafiko stendas buvo nespalvinti (baltos spalvos)).
> Vadovas: „Kuriam dar košės?“ < > Chief: „Who wants more porridge?“ < // Atmesta, nepublikuota / Unpublished cartoon //
Kitas iš to pačio pluošto darbų — „Du girtuokliai“. Pirminis variantas buvo juodai balta karikatūra. Vėliau, kai darbus atmetė ir aš juos atsiėmiau, galėjau drąsiai paeksperimentuoti ir, nebijodamas sugadinti darbą, kaip mokėjau, taip ir paspalvinau: akvarele bei flomasteriais (ir (galbūt) keliais spalvotais pieštukais).
> Senolis: „Mane guodžia tik tai, kad nebespėsiu pasidaryti alkoholiku…“ < > Old men: „I’m just comforted by not being able to become an alcoholic…“ < // „Du girtuokliai“. Pirminis variantas. Juodas tušas. //
> Senolis: „Mane guodžia tik tai, kad nebespėsiu pasidaryti alkoholiku…“ < > Old men: „I’m just comforted by not being able to become an alcoholic…“ < // Atmesta (nepublikuota) karikatūra / Unpublished cartoon. // // juodas tušas, akvarelė, flomasteriai. //
Antro apsilankymo žurnalo „Šluota“ redakcijoje metu manęs laukė siurprizas — bene pirmą kartą teko susidurti su tuo, ką praktiškai patiria kiekvienas menininkas savo kūrybiniame kelyje — susikrimtimą dėl atmestų darbų: visos penkios karikatūros buvo „atmestos“, kaip netinkančios (dvi grąžino iš karto, o likusias tris — vėlėliau).
Šios dvi karikatūros („Du alkoholikai“ ir „Kuriam dar košės?“) buvo iš to nunešto į „Šluotos“ redakciją antro karikatūrų pluošto darbai, kurias atmetė ir nespausdino (jos niekur anksčiau nepublikuotos).
Kitas tris karikatūras, kurias nunešiau į „Šluota“ redakciją 1984 m. liepos mėnesį, taip pat atmetė. Bet apie tai detaliau — kitoje #Retrospektyva publikacijoje.
Laikas bėga nenumaldomai greitai. Nespėji apsisukti, o jau žiūrėk — ne už kalnų ir 40 metų sukaktis (mano kūrybinės veiklos 40-metis).
2020 metų gruodžio mėn. sukaks 40 metų, kai buvo atspausdinta mano pirmoji karikatūra respublikiniame leidinyje ( Pirmoji karikatūra ). Nors ši jubiliejinė sukaktis dar tik po pusantrų metų, tačiau laiko tėkmė srauni ir šis laikotarpis pralėks nepastebimai greitai. Juolab, kad ir lietuvių liaudies išmintis pataria: „Ruošk žiemai roges vasarą“.
Nuo šių metų (2019 m.) vasaros vidurio iki sekančių metų pabaigos planuojama apžvelgti ir publikuoti kūrybinės veiklos 40-mečiui skirtą ciklą, kur bus prisiminti ryškesni, svarbesni kūrybinės veiklos epizodai (pagrindinai bus apžvelgtos karikatūros, ne animacija). Taip pat bus sukurtos ir publikuojamos retrospektyvinės karikatūrų galerijos. // Įvadinė retrospektyvinė GALERIJA-01 žiūrėti čia >>> //
// 40-mečiui skirtos publikacijos bus pažymėtos kategorija „Retrospektyva“ ir raktažodžiu #Retrospektyva. //
Keista, tačiau šiai karikatūrai buvo užvertos durys patekti į XXXVI Lietuvos karikatūrų parodos katalogą. Senokai man neteko susidurti su cenzūra. Kai manęs paklausia: „Ar yra cenzūra, ar cenzūruojamos karikatūros?“, aš atsakau: „Cenzūra visada buvo ir bus. Yra ne tik politinė, karinė, religinė, bet ir moralinė cenzūra, be kurios būtų sunkoka išsiversti“.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kai šia karikatūra tenorėta buvo „pasakyti“, jog kai kuriose Europos sąjungos šalyse dar kartais elgiamasi lyg tas kraštas būtų laukinis, man kelia nuostabą ir nesupratimą tai, kad jai buvo užkirstas kelias patekti į karikatūrų parodos katalogą.
Kaip vieną iš susiklosčiusios keblios situacijos sprendimo variantų parodos rėmėjams net pasiūliau kataloge įrašyti sakinį, kuris tarsi leistų jiems apsidrausti, atsiriboti nuo autorių nuomonės: „Karikatūrų autorių nuomonė nebūtinai sutampa su oficialia Europos Parlamento nuomone“.
Nors šis „apsidraudėliškas“ sakinys ir buvo įrašytas kataloge, tačiau situacijos nepakeitė — karikatūrai „Žvaigždė“ parodoje-konkurse dalyvauti buvo uždegta žalia šviesa, tačiau į katalogą ji nebuvo įtraukta.
Mano praktikoje (organizuojant parodas) tai buvo bene pirmas kartas nepriklausomoje Lietuvoje, kai taip „tapornai“ iš piršto išlaužta karikatūrų cenzūra. Juk ta pati Europa su jos Parlamentu priešakyje po kelių metų žviegė: „Je suis Charlie„
Ir dar. Šioje parodoje rėmėjai taip pat dar cenzūravo ir kitų autorių kelis darbus (pvz., cenzūruotas K.Šiaulyčio darbas „Kaklaraištis“). Slogus prisiminimas išliko po šios parodos, nes kai online pamatai, kaip sveikas užpakalis yra svarbiau už elementarią logiką ir kaip dar gajus žmonėse tas A.Čechovo „Žmogus futliare“ apsidraudėliškumas: „Kad tik kas nors neatsitiktų…“
// Nors dėl kelių cenzūruotų darbų galima būtų ir polemizuoti, tačiau juk už savo darbus atsako pats autorius, o ne rėmėjai. Karikatūra — tai autoriaus nuomonė, saviraiška.
Juk saviraiškos laisvė taikytina ne tik paprastai, nekenksmingai ir nereikšmingai informacijai bei idėjoms, bet ir tokiai informacijai, kuri įžeidžia, šokiruoja, kelia nerimą valstybei ar kuriam nors jos sluoksniui. Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teismų Teismas, toks yra pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų siekimo poreikis, be kurio negali egzistuoti demokratinė visuomenė. //
Satyros ir humoro žurnale „Šluota“ debiutavau tik praėjus 3 m. ir 4 mėn. nuo to laiko kai savaitraštyje „Kalba Vilnius“ (1980 m.) buvo atspausdinta mano pirmoji karikatūra respublikiniame leidinyje. Iki to laiko buvau įsitikinęs, kad žurnale „Šluota“ spausdinami tik profesionalių dailininkų darbai. Iki šiol taip ir nesuprantu, kodėl man tuo metu taip atrodė. 1984 m. pradžioje kažkas mane patikino, kad žurnale „Šluota“ spausdinami ne vien tik profesionalių dailininkų darbai (esu beveik tikras, kad tai buvo Z. Šteinys). Continue reading »
Pačią pirmą savo stereoskopinę karikatūrą norėjau sukurti dar pernai (2010 m.) XXXIV Lietuvos karikatūrų parodai, tačiau pritrūko laiko šį sumanymą įgyvendinti. Net ir tinkama trimačiam vaizdui karikatūros idėja buvo jau sugalvota. Tiesa, nors pati karikatūros idėja vis tik buvo tada įgyvendinta (karikatūra buvo nupiešta ir eksponuota XXXIV karikatūrų parodoje), tačiau ji nebuvo stereoskopinė.
Šiemet (2011 m.) tvirtai buvau nusprendęs, kad būtinai sukursiu stereoskopinę karikatūrą. Tad patį pirmą darbą šių metų Balandžio 1 d. karikatūrų parodai ir sukūriau būtent šią karikatūrą. Jos pavadinimas – „SOSka“ (kas gerai žino rusų kalbą, supras pavadinimo niuansus).
Stereoskopinę karikatūrą (apačioje) galima buvo pamatyti apsilankius XXXV Lietuvos karikatūrų parodoje („Pamėnkalnio galerija“, Vilnius).
Dėmesio! Užvedus ir paspaudus ant karikatūros bus matomas išdidintas vaizdas. // Karikatūrą geriausia žiūrėti su stereoskopiniais akiniais. //
Kita stereoskopinė karikatūra („Žvaigždė“) buvo sukurta sekančių metų (2012 m.) XXXVI Lietuvos karikatūrų parodai, kurios tema buvo: „Vienodas užmokestis už vienodą darbą“. // Stereoskopinė karikatūra „Žvaigždė“. //
Lietuvos TSR Valstybinio Televizijos ir radijo komiteto savaitraštyje „Kalba Vilnius“ (Nr.52 (1282)) buvo atspausdinta pirmoji mano karikatūra.
„Kalba Vilnius“ redakcijoje tuo metu dirbo dailininkas Zenonas Šteinys. Jis „pramušė“, kad leidinio paskutiniame puslapyje būtų spausdinami Lietuvos karikatūristų darbai. Maždaug kartą per mėnesį, savaitraščio rubrikoje „Linksmoji banga“ buvo spausdinamos karikatūros.
