#008 Retrospektyva

Satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ buvo įvaizdus leidinys, kur spausdinti savo karikatūras troško kiekvienas karikatūristas, tačiau linksmosios grafikos darbus taip pat spausdino ir kiti populiarūs to meto leidiniai: „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Nemunas“ ir dar keletas kitų.

Kadangi „Šluota“ beveik ištisus 1984 metus su pavydėtinai užsispyrusiu stropumu atmetinėjo visus mano darbus ir nespausdino jų (trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdinta tik po 9 mėn. pertraukos), pamažėle ėmiau galvoti apie alternatyvius variantus. Sumečiau, kad reikia pabandyti laimę ir pasiūlyti savo karikatūras publikuoti kitiems respublikiniams leidiniams.

Šitai ir sąlygojo atsirasti 1985 m. kelioms publikacijoms žurnale „Švyturys“ (2 karikatūrų ciklai: 4 karikatūros apie krepšinį ir 3 karikatūros apie žvejybą).

„Nuo kamuolio krenta vyrai Šarūno Jakšto piešiniuose“

> Ginčas / Jump ball <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4). //

Krepšinis nebuvo ta sporto šaka, kuri mane labai jau domino. Tačiau legendiniai Kauno „Žalgirio“ ir tarybinės armijos klubo Maskvos CSKA tarpusavio mūšiai krepšinio aikštelėje (ypač nuo 1981 m., kai į komandą įsiliejo A. Sabonis), tiesiog burte užbūrė. Apskritai 1980–1987 m. krepšinio batalijos „Aukso karštligė“ tarp „Žalgirio“ ir CSKA komandų buvo nuostabūs sporto spektakliai, kuriuos žiūrėjo praktiškai visa Lietuva.

> Padavėjas / Waiter <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4). //

Kopiant link išsvajoto aukso, du metus paeiliui kauniečiai pralaimėjo finalo serijas (1983 ir 1984 m.).

1984–1985 m. čempionate „Žalgiris“ jau triuškino maskviečiams. Tarpusavio rungtynėse CSKA nepasiekė nė vienos pergalės. Tris kartus žalgiriečiai buvo stipresni per pirmąjį ir antrąjį etapus, o dar du kartus — finale.

Auksiniai 1985 m., — po ilgokos pertraukos Kauno „Žalgiris“ pagaliau pasidabino Tarybų Sąjungos čempionato aukso medaliais (o po to dar pakartota 1986 m. ir 1987 m.).

Šiame batalijų dėl aukso medalių fone ir prisirpo karikatūrų ciklas apie krepšinį.

Kiek pamenu net vieną piešinį (netiesiogiai) a la inspiravo aukštaūgis krepšininkas Arvydas Sabonis, kurio žaidimas teikė didelį džiaugsmą ir kurio atrakcijas be galo buvo smagu stebėti.

Centras / Center <
// „Švyturys“ (1985 m. Nr. 4). //

1985 m. sausio mėn. pradžioje nunešiau 9 karikatūras apie krepšinį į žurnalo „Švyturys“ redakciją.

Publikacija „Nuo kamuolio krenta vyrai Šarūno Jakšto piešiniuose“ pasirodė 4-ame žurnalo numeryje (Vasario 27 d.), kuriame buvo atspausdintos 4 karikatūros.

// Po šios karikatūrų publikacijos, nepraėjus net dviems savaitėms, 1985 m. kovo 10 d. Kauno „Žalgirio“ krepšininkai įveikė Maskvos CSKA ir po 34 metų pertraukos tapo TSRS čempionais. //

> Metimas / Shooting <
// „Švyturys“ (1985 m. Nr. 4). //

// „Švyturys“ — dvisavaitinis visuomeninis-politinis, kultūros ir literatūros iliustruotas žurnalas. Tiražas: 1981 m. — 133 200 egz., 1989 m. — 182 500 egz.). //

* * *

Šarūnas Facebook

#007 Retrospektyva

Daugiakartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“
I Dalis

Ech. 1984 metų pavasaris ir vasara! Tai buvo kardinalių pasikeitimų kaleidoskopas, kuris, tarsi koks tornadas išrovė ir nunešė užmarštin nerūpestingus jaunatvės metus. Tai periodas, kai kūrybinio kelio proveržis sutapo su kardinalių pasikeitimų mano gyvenime pakopa: baigti mokslai Vilniaus universitete, už nugaros paliko valstybinių baigiamųjų egzaminų karuselė, suderinti visi formalumai dėl įsidarbinimo: tad iki savanoriškų pavalkų sau ant sprando buvo likęs mažutis vasaros tarpsnis. Paskutinis nerūpestingos vasaros tarpsnis — 1984 m. liepos mėnuo.

Tai buvo mano pati pirmoji „parduotų vasarų“ įžanginė dalis (tų metų rugpjūčio 1 d. valstybinio darbo pavalkai jau mėgavosi būtimi ant mano sprando). Tai laikmetis, kada aiškiai buvo suvokta, kad katino dienos baigėsi negrįžtamai — laukė kasdieniškas monotoniškai nuobodus irklavimas nuo ryto iki vakaro valstybinėje galeroje — štai tau suolas, štai tau svarmenys susiturėti, štai tau irklas, nagi, pirmyn! irkluok! — nuo čia iki 6-os valandos vakaro.

Nelinksmą pavalkų perspektyvą gebėjo atsverti tik atsivėrusi galimybė realizuoti kūrybinius užmanymus (publikuoti savo karikatūras respublikinėje spaudoje). Fanatiškas ir neblėstantis domėjimasis karikatūros menu dar nuo vaikystės laikų buvo išugdęs savotišką imunitetą: nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti. O su kiekviena diena stiprėjantis saviraiškos potraukis vis labiau ir labiau masino. Kūrybinio proceso nenuginčijamas privalumas — nors ir laikinas, bet visiškas atsiribojimas nuo supančio pasaulio problemų ir negandų. Tuo metu, kai pieši, tiesiog viskas nematomai išnyksta ir lieki vienu du su minčių realizavimo tėkme: prapuola laiko ir erdvės suvokimas, ir lieka tik teikiami kūrybinio proceso džiaugsmai.

Pasinerti į piešimo verpetus man buvo smagu jau daugel metų, tad piešti karikatūras, o juolab dar galimybė jas publikuoti spaudoje! buvo dvigubas smagumas. Fanatiškas domėjimasis karikatūromis (ir animacija) per ilgus metus pamažu transformavosi į didelį norą kurti pačiam. Praktiškai piešdavau (peckeliodavau) visur, visada, ir net kur papuola. Atkaklus bei nuolatinis piešimas, tarsi kokia sporto treniruotė — lavino ranką, tobulino piešimo įgūdžius. Buvo net smagu kaskart matyti (suprasti), kaip palengva linijos darosi plastiškesnės, piešiniai „laisvėja“, tampa mažiau „sukaustyti“, ir visa tai teikė vilčių, kad vis vien kažkada, pagaliau, ateis ta diena, kada bus pasiekta kažkokia bent jau pusėtina „sportinė forma“.

Tačiau ir šiame fronte pradžioje irtis sekėsi sunkiai.

Trečią pluoštą karikatūrų į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau būtent liepos mėn. (1984 m. liepos mėn. 5 d. (ketvirtadienis)). Tai buvo šviežiai nupieštos 3 naujos karikatūros. Tačiau ir šiam pluoštui darbų buvo „parodytos durys“ (visi trys darbai atmesti).

Po pirmų debiutinių publikacijų žurnale „Šluota“, savaime suprantama, kad išdygę sparnai stimuliavo skraidyti, o ir subujojo didelis noras, kad kuo daugiau karikatūrų būtų spausdinama, tačiau leidinio redakcija buvo visai kitos nuomonės.

Pirmos mano karikatūros, siūlomos satyros ir humoro žurnalui, negali sakyti, kad buvo kažkokios išskirtinės, ar nepriekaištingo meninio lygio. Apie tai net neverta diskutuoti. Gal ir kitų autorių darbai su užsispyrusiu nuoseklumu, lygiai taip pat, buvo reguliariai mėtomos lauk (atmetamos). Negali žinoti, — gal taip, o gal ne.

(Iš pateiktų 1984 m. 15-os karikatūrų tais metais atspausdinta tik 2+1 (dvi žurnale „Šluota“ ir viena laikraštyje „Vakarinės naujienos“)).

Nors nieko jau nebepakeisi, tačiau anuomet man buvo ypač gaila vienos atmestos karikatūros (iš nunešto trečio pluošto karikatūrų). Būtent ši karikatūra (nupieštas kitas jos variantas) vėliau tapo bene svarbiausia mano kūrybiniame kelyje. Tai — kertinė karikatūra, kuri ženklino tolimesnio kūrybinio kelio permainas. Šis piešinys — kardinali takoskyra, tarp to ką kūriau iki jos ir ką kūriau vėliau (ne minties prasme, bet darbo atlikimo (piešimo technika) prasme).

Tai — karikatūra „Skanaus!..“ (žuvis-oficiantas lankytojui pateikia patiekalą lėkštėje: slieką kabantį ant kabliuko).

> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1984 m.) – juodas tušas. //

Šios karikatūros atsiradimo aplinkybės detaliau bus aprašytos kituose #Retrospektyva ciklo publikacijose.

* * *

Šarūnas Facebook

#006 Retrospektyva

Pasirodžiusios pirmos mano karikatūrų publikacijos žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 7 ir Nr. 9) pradžioje nuteikė gana optimistiškai, tačiau po to sekęs beveik metus besitęsiantis visiškas štilis, kiek prigesino jaunatvišką perteklinį optimizmą.

Antra atspausdinta karikatūra žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 9).

// Trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdintos tik sekančiais, 1985 metais (Nr. 3, vasario mėn.). //

Jaunam siekis nuversti kalnus atrodo lengvai įgyvendinamas, tačiau kai atsitrenki į realybės sieną, tuomet arba pasiduodi, arba ieškai išeities iš nepalankios situacijos.

Suprantama, kad pasirinkau antrą variantą.
// 1985 m. atspausdintas pluoštas karikatūrų žurnale „Švyturys“ (du karikatūrų ciklai: „Nuo kamuolio krenta vyrai…“ ir „Auksinės žuvelės belaukiant!..“). //

* * *

Šarūnas Facebook