Trys keliautojai

#079 Parabolė: Trys keliautojai

Kartą vakaro sutemoje, prie savo varganų namų slenksčio sėdėjo pagyvenęs valstietis, kuris mėgavosi atslinkusia vėsuma. Šalia vingiavo kelias, bėgantis į kaimą. Keliu ėjo vyras, kuris, pamatęs senuką, pagalvojo: „Šis žmogus tingus, jis nedirba ir tik visą dieną kiurkso prie savo namo slenksčio“.

Kiek vėliau pro šalį ėjo dar vienas keliautojas. Tas pagalvojo: „Šis žmogus yra Don Žuanas. Sėdi čia, kad galėtų stebėti pro šalį einančias merginas ir, galbūt, jas kirkina“.

Galiausiai, vienas girininkas, pėdinantis į kaimą, pagalvojo: „Šis žmogus – tikras darbštuolis. Jis visą dieną sunkiai dirbo ir dabar pagrįstai mėgaujasi poilsiu.“

Tiesą sakant, mes nedaug ką galime pasakyti apie valstietį, kuris sėdi prie savo namo slenksčio. Priešingai, mes galime nemažai pasakyti apie tris keliautojus, kurie ėjo pro šalį į kaimą: pirmasis buvo tinginys, antrasis – mergišius, o trečias – darbo bitutė.

Viskas, ką sakai, – kalba apie tave patį; ypač, kai tu kalbi apie kitą asmenį.
Projekcija – gynybinis mechanizmas, kurio metu žmogus išoriniam pasauliui priskiria tai, kas priklauso jo paties vidiniam pasauliui.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Atsarginių suolelis

#008 Retrospektyva

Satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ buvo įvaizdus leidinys, kur spausdinti savo karikatūras troško kiekvienas karikatūristas, tačiau linksmosios grafikos darbus taip pat spausdino ir kiti populiarūs to meto leidiniai: „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Nemunas“ ir dar keletas kitų.

Kadangi „Šluota“ beveik ištisus 1984 metus su pavydėtinai užsispyrusiu stropumu atmetinėjo visus mano darbus ir nespausdino jų (trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdinta tik po 9 mėn. pertraukos), pamažėle ėmiau galvoti apie alternatyvius variantus. Sumečiau, kad reikia pabandyti laimę ir pasiūlyti savo karikatūras publikuoti kitiems respublikiniams leidiniams.

Šitai ir sąlygojo atsirasti 1985 m. kelioms publikacijoms žurnale „Švyturys“ (2 karikatūrų ciklai: 4 karikatūros apie krepšinį ir 3 karikatūros apie žvejybą).

„Nuo kamuolio krenta vyrai Šarūno Jakšto piešiniuose“

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. Ginčas / Jump ball. („Švyturys“ (1985 m., Nr. 4)). Juodas tušas / Black ink.

> Ginčas / Jump ball <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4). //


Krepšinis nebuvo ta sporto šaka, kuri mane labai jau domino. Tačiau legendiniai Kauno „Žalgirio“ ir tarybinės armijos klubo Maskvos CSKA tarpusavio mūšiai krepšinio aikštelėje (ypač nuo 1981 m., kai į komandą įsiliejo A. Sabonis), tiesiog burte užbūrė. Apskritai 1980–1987 m. krepšinio batalijos „Aukso karštligė“ tarp „Žalgirio“ ir CSKA komandų buvo nuostabūs sporto spektakliai, kuriuos žiūrėjo praktiškai visa Lietuva.


Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. Padavėjas / Waiter. („Švyturys“ (1985 m., Nr. 4)). Juodas tušas / Black ink.

> Padavėjas / Waiter <
// „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4). //


Kopiant link išsvajoto aukso, du metus paeiliui kauniečiai pralaimėjo finalo serijas (1983 ir 1984 m.).

1984–1985 m. čempionate „Žalgiris“ jau triuškino maskviečiams. Tarpusavio rungtynėse CSKA nepasiekė nė vienos pergalės. Tris kartus žalgiriečiai buvo stipresni per pirmąjį ir antrąjį etapus, o dar du kartus — finale.

Auksiniai 1985 m., — po ilgokos pertraukos Kauno „Žalgiris“ pagaliau pasidabino Tarybų Sąjungos čempionato aukso medaliais (o po to dar pakartota 1986 m. ir 1987 m.).


Šiame batalijų dėl aukso medalių fone ir prisirpo karikatūrų ciklas apie krepšinį.

Kiek pamenu net vieną piešinį (netiesiogiai) a la inspiravo aukštaūgis krepšininkas Arvydas Sabonis, kurio žaidimas teikė didelį džiaugsmą ir kurio atrakcijas be galo buvo smagu stebėti.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. Centras / Center. („Švyturys“ (1985 m., Nr. 4)).  Juodas tušas / Black ink.

Centras / Center <
// „Švyturys“ (1985 m. Nr. 4). //


1985 m. sausio mėn. pradžioje nunešiau 9 karikatūras apie krepšinį į žurnalo „Švyturys“ redakciją.

Publikacija „Nuo kamuolio krenta vyrai Šarūno Jakšto piešiniuose“ pasirodė 4-ame žurnalo numeryje (Vasario 27 d.), kuriame buvo atspausdintos 4 karikatūros.

// Po šios karikatūrų publikacijos, nepraėjus net dviems savaitėms, 1985 m. kovo 10 d. Kauno „Žalgirio“ krepšininkai įveikė Maskvos CSKA ir po 34 metų pertraukos tapo TSRS čempionais. //


Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. Metimas / Shooting. „Švyturys“ (1985 m., Nr. 4).  Juodas tušas / Black ink.

> Metimas / Shooting <
// „Švyturys“ (1985 m. Nr. 4). //


// „Švyturys“ — dvisavaitinis visuomeninis-politinis, kultūros ir literatūros iliustruotas žurnalas. Tiražas: 1981 m. — 133 200 egz., 1989 m. — 182 500 egz.). //


 

* * *

Šarūnas Facebook

Vėjas ir Saulė

#078 Parabolė: Vėjas ir Saulė

Kartą Saulė ir pikčiurna Vėjas šiaurys susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Jie ilgai ginčijosi kol pagaliau nusprendė išsiaiškinti, kuris vis tik galingesnis, pasirinkdami taikiniu keliautoją, kuris tuo metu jojo ant arklio didkeliu.     

– Stebėk, – tarė Vėjas, – kaip aš jį vikriai suvystysiu: akimirksniu nuplėšiu nuo jo apsiaustą.

Tai taręs jis ėmė pūsti iš visų jėgų. Bet kuo labiau Vėjas stengėsi, tuo stipriau keliautojas įsisukdavo į savo apsiaustą: jis keiksnojo pabjurusį orą, bet nesustodamas jojo toliau. Vėjas pyko, siuto, taršė vargšą keliautoją lietumi ir sniegu. Keiksnodamas vėją, keliautojas apsivilko apsiaustą ir perrišo diržu. Tuomet Vėjas suprato, kad nuplėšti apsiausto jam jau nepavyks.

Saulė, matydama savo varžovo bejėgiškumą, šyptelėjo, išniro iš už debesų, sušildė, nusausino žemę, o tuo pačiu ir varganą, pusiau sušalusį keliautoją. Pajutęs saulės spindulių šilumą, jis pralinksmėjo, palaimino Saulę, nusivilko apsiaustą, suvyniojo ir pririšo jį prie balno.

– Supraski, – tada tarė maloningoji Saulė pikčiurnai Vėjui, – gerumu ir meile galima pasiekti kur kas daugiau, nei pykčiu.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Daugiakartinio atmetimo pakopos

#007 Retrospektyva

Daugiakartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“
I Dalis

Ech. 1984 metų pavasaris ir vasara! Tai buvo kardinalių pasikeitimų kaleidoskopas, kuris, tarsi koks tornadas išrovė ir nunešė užmarštin nerūpestingus jaunatvės metus. Tai periodas, kai kūrybinio kelio proveržis sutapo su kardinalių pasikeitimų mano gyvenime pakopa: baigti mokslai Vilniaus universitete, už nugaros paliko valstybinių baigiamųjų egzaminų karuselė, suderinti visi formalumai dėl įsidarbinimo: tad iki savanoriškų pavalkų sau ant sprando buvo likęs mažutis vasaros tarpsnis. Paskutinis nerūpestingos vasaros tarpsnis — 1984 m. liepos mėnuo.

Tai buvo mano pati pirmoji „parduotų vasarų“ įžanginė dalis (tų metų rugpjūčio 1 d. valstybinio darbo pavalkai jau mėgavosi būtimi ant mano sprando). Tai laikmetis, kada aiškiai buvo suvokta, kad katino dienos baigėsi negrįžtamai — laukė kasdieniškas monotoniškai nuobodus irklavimas nuo ryto iki vakaro valstybinėje galeroje — štai tau suolas, štai tau svarmenys susiturėti, štai tau irklas, nagi, pirmyn! irkluok! — nuo čia iki 6-os valandos vakaro.

Nelinksmą pavalkų perspektyvą gebėjo atsverti tik atsivėrusi galimybė realizuoti kūrybinius užmanymus (publikuoti savo karikatūras respublikinėje spaudoje). Fanatiškas ir neblėstantis domėjimasis karikatūros menu dar nuo vaikystės laikų buvo išugdęs savotišką imunitetą: nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti. O su kiekviena diena stiprėjantis saviraiškos potraukis vis labiau ir labiau masino. Kūrybinio proceso nenuginčijamas privalumas — nors ir laikinas, bet visiškas atsiribojimas nuo supančio pasaulio problemų ir negandų. Tuo metu, kai pieši, tiesiog viskas nematomai išnyksta ir lieki vienu du su minčių realizavimo tėkme: prapuola laiko ir erdvės suvokimas, ir lieka tik teikiami kūrybinio proceso džiaugsmai.

Pasinerti į piešimo verpetus man buvo smagu jau daugel metų, tad piešti karikatūras, o juolab dar galimybė jas publikuoti spaudoje! buvo dvigubas smagumas. Fanatiškas domėjimasis karikatūromis (ir animacija) per ilgus metus pamažu transformavosi į didelį norą kurti pačiam. Praktiškai piešdavau (peckeliodavau) visur, visada, ir net kur papuola. Atkaklus bei nuolatinis piešimas, tarsi kokia sporto treniruotė — lavino ranką, tobulino piešimo įgūdžius. Buvo net smagu kaskart matyti (suprasti), kaip palengva linijos darosi plastiškesnės, piešiniai „laisvėja“, tampa mažiau „sukaustyti“, ir visa tai teikė vilčių, kad vis vien kažkada, pagaliau, ateis ta diena, kada bus pasiekta kažkokia bent jau pusėtina „sportinė forma“.

Tačiau ir šiame fronte pradžioje irtis sekėsi sunkiai.

Trečią pluoštą karikatūrų į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau būtent liepos mėn. (1984 m. liepos mėn. 5 d. (ketvirtadienis)). Tai buvo šviežiai nupieštos 3 naujos karikatūros. Tačiau ir šiam pluoštui darbų buvo „parodytos durys“ (visi trys darbai atmesti).

Po pirmų debiutinių publikacijų žurnale „Šluota“, savaime suprantama, kad išdygę sparnai stimuliavo skraidyti, o ir subujojo didelis noras, kad kuo daugiau karikatūrų būtų spausdinama, tačiau leidinio redakcija buvo visai kitos nuomonės.

Pirmos mano karikatūros, siūlomos satyros ir humoro žurnalui, negali sakyti, kad buvo kažkokios išskirtinės, ar nepriekaištingo meninio lygio. Apie tai net neverta diskutuoti. Gal ir kitų autorių darbai su užsispyrusiu nuoseklumu, lygiai taip pat, buvo reguliariai mėtomos lauk (atmetamos). Negali žinoti, — gal taip, o gal ne.

(Iš pateiktų 1984 m. 15-os karikatūrų tais metais atspausdinta tik 2+1 (dvi žurnale „Šluota“ ir viena laikraštyje „Vakarinės naujienos“)).


Nors nieko jau nebepakeisi, tačiau anuomet man buvo ypač gaila vienos atmestos karikatūros (iš nunešto trečio pluošto karikatūrų). Būtent ši karikatūra (nupieštas kitas jos variantas) vėliau tapo bene svarbiausia mano kūrybiniame kelyje. Tai — kertinė karikatūra, kuri ženklino tolimesnio kūrybinio kelio permainas. Šis piešinys — kardinali takoskyra, tarp to ką kūriau iki jos ir ką kūriau vėliau (ne minties prasme, bet darbo atlikimo (piešimo technika) prasme).

Tai — karikatūra „Skanaus!..“ (žuvis-oficiantas lankytojui pateikia patiekalą lėkštėje: slieką kabantį ant kabliuko).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1984 m.) – juodas tušas. //

> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1984 m.) – juodas tušas. //

Šios karikatūros atsiradimo aplinkybės detaliau bus aprašytos kituose #Retrospektyva ciklo publikacijose.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Deimantas

#077 Parabolė: Deimantas

„Kol nesi susipažinę su dzen mokymu, kalnai yra kalnai, upės yra upės; kai tu pasineri į dzen pažinimą, kalnai nustoja būti kalnais, o upės – upėmis; bet kai pasiekiamas dvasinis nušvitimas, kalnai vėl yra kalnai, o upės – vėl upės.“

Mokytojas pasakojo, kaip dar būdamas vaikas pamatė deimantą ir pagalvojo:

„Koks gražus akmenukas“.

Paauglystėje jis sužinojo, kad deimantas yra brangakmenis. Būdamas jaunuoliu išsiaiškino, kad deimanto sudėtis beveik identiška grafitui, kuris naudojamas pieštukuose kaip šerdis. Taip pat jis sužinojo, kokią kristalo gardelę brangakmenis turi, ir kad jis yra pats kiečiausias natūralus mineralas. Kai Mokytojas pasisėmė išminties, deimantas ir vėl jam tapo tik paprastu akmeniu.

Kiekvieną kartą, kai prasiplėsdavo jo pažinimo skliautas, deimantas jam pasisukdavo vis nauju kampu, atskleisdamas jam iki tol nežinomą savo pusę.

– Nejaugi vaikas ir išminčius yra tapatūs? O jeigu taip, tai kam vargti, ieškoti išminties ir pažinti ją? – paklausė mokinys, išklausęs Mokytojo gyvenimo istoriją.

– Vaikas ir išminčius nėra tapatūs. Vaikas nevertina deimanto, kadangi dar nežino jo vertės, o išminčius nevertina būtent todėl, kad gerai žino jo vertę. Taip pat jis žino, kad už jį neįmanoma nusipirkti nei laimės, nei meilės, nei išminties ar džiaugsmo, o be to ir į kitą pasaulį su savimi jo nenusineši.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Jaunatviškas optimizmas

#006 Retrospektyva

Pasirodžiusios pirmos mano karikatūrų publikacijos žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 7 ir Nr. 9) pradžioje nuteikė gana optimistiškai, tačiau po to sekęs beveik metus besitęsiantis visiškas štilis, kiek prigesino jaunatvišką perteklinį optimizmą.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon.  Finišas / Finish. „Šluota“ (1984 m., Nr. 9). Juodas tušas / Black ink.

Antra atspausdinta karikatūra žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 9).

// Trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdintos tik sekančiais, 1985 metais (Nr. 3, vasario mėn.). //

Jaunam siekis nuversti kalnus atrodo lengvai įgyvendinamas, tačiau kai atsitrenki į realybės sieną, tuomet arba pasiduodi, arba ieškai išeities iš nepalankios situacijos.

Suprantama, kad pasirinkau antrą variantą.
// 1985 m. atspausdintas pluoštas karikatūrų žurnale „Švyturys“ (du karikatūrų ciklai: „Nuo kamuolio krenta vyrai…“ ir „Auksinės žuvelės belaukiant!..“). //

 

* * *

Šarūnas Facebook

Problemos

#076 Parabolė: Problemos

Turėjo vienas žmogelis arklį, ant kurio lengvai užsiropšdavo.
Prabėgo metų virtinė. Žmogelis paseno, o kartu su senatve atsirado ir problema: jis jau negalėjo užlipti ant aukšto arklio. Daug negalvojęs, vyras pardavė arklį ir nusipirko asilą. Tačiau vietoj ankstesnės problemos jis įsigijo naują. Asilas pasirodė esąs labai kaprizingas ir užsispyręs. Nei įtikinėjimai, nei plakimai buvo nevaisingi — asilo taip ir nepavyko pajudinti iš vietos.

Štai taip kartais nutinka: spręsdami vieną problemą, mes patys sukuriame kitą, galbūt net dar labiau komplikuotą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pavydas ir citrinos

#075 Parabolė: Pavydas ir citrinos

Kartą nuėjau nusipirkti į parduotuvę citrinų. Norėjosi nupirkti didelių, gražių ir prinokusių citrinvaisių. Na, parduotuvėje priėjau prie vitrinoje esančios dėžutės su citrinomis, ėmiau rinktis. Visos jos man atrodė kreivos, apipuvusios, storomis žievėmis.

Staiga akies krašteliu pastebiu: dešinėje yra dar vienas padėklas, kuriame, stovintis šalia manęs vyriškis, taip pat rankioja citrinas. O toje dėžutėje esančios citrinos stambios, prinokusios, apetitiškos. Na, galvoju, kai tik tas vyras nueis — dešinėje dėžutėje akimirksniu prisirinksiu puikių citrinų.

Taigi, tik dėl vaizdo rankioju savo dėžutėje vaisius, o pats žvairuoju dešinėn ir įdėmiai stebiu vyriškio ranką — laukiu, kada  jis pagaliau pasiims tai, ko jam reikia, ir pasišalins. O jis, susna, vis čiupinėja jas ir perrinkinėja. Laukiau penkias minutes — vis netinka jam citrinos, nors jos visos atrodo, tarsi specialiai pagal užsakymą atrinktos. Na, neapsikenčiau ir jau pasisukau į jį, kad pasakyti jam viską, ką aš apie jį galvoju, bet dešinėje… veidrodis.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Kavos puodeliai

#074 Parabolė: Kavos puodeliai

Grupė prestižinio universiteto absolventų, klestinčių, sėkmingai užkopusių karjeros laiptais, apsilankė pas savo seną profesorių. Vizito metu pokalbis pakrypo apie darbą: buvę studentai skundėsi sunkumais, kurių gausa juos kamuoja ir nuolatinėmis gyvenimo problemomis.

Pasiūlęs savo svečiams kavos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo atgal nešinas padėklą su kavinuku bei įvairių rūšių puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais. Vieni puodukai buvo paprasti ir pigūs, kiti – puošnūs ir brangūs.
Kai absolventai išsirinko sau po puodelį, profesorius tarė:

– Atkreipkite dėmesį, kad visi gražesni puodeliai buvo paimti, o neišvaizdūs ir pigesni liko nepaliesti. Ir nors tai yra visiškai normalu jums, kadangi noras gauti visa, kas geriausia, natūralus, tačiau būtent tai ir yra visų jūsų problemų bei streso šaltinis. Supraskite, puodelis juk nepagerina kavos kokybės. Dažniausiai jis būna tiesiog tik brangesnis, o kartais jis net ir paslepia tai, ką geriame. Tiesą sakant, viskas, ko jūs norėjote ir troškote, buvo tik kava, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote geriausius puodelius, o tada ėmėte apžiūrinėti, kuris kokį puodelį gavo.
O dabar pagalvokite: gyvenimas tai – kava, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Ir šitai viso labo yra tik gyvenimo palaikymo ir priežiūros instrumentai. Nesvarbu, kokį puodelį mes turime, kadangi tai niekaip neįtakoja ir nekeičia mūsų gyvenimo kokybės. Kartais, sutelkdami dėmesį vien tik į patį puodelį, pamirštame pasimėgauti pačios kavos skoniu.
Kur kas laimingesni žmonės yra ne tie, kurie turi viską, kas yra geriausia, bet tie, kurie išspaudžia viską, kas yra geriausia iš to, ką jie turi.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Dvasinis nušvitimas

#073 Parabolė: Dvasinis nušvitimas

Vienas jaunuolis atėjęs pas Dvasinį Mokytoją paklausė jo:
— Kiek laiko užtruks, kol pasieksiu dvasinį nušvitimą?
— Dešimt metų, — atsakė Mokytojas.
Vaikinas buvo šokiruotas.
— Taip ilgai? — perklausė jis, netikėdamas tuo, ką išgirdo.
— Atsiprašau, aš suklydau, — atsakė Mokytojas, — tau prireiks dvidešimties metų, kad pasiekti nušvitimo būseną.
— Kodėl padvigubinote laiką? — paklausė atvykėlis.
— O tu pabandyki nuspėti pats. Tavo atveju greičiausiai kad prireiks trisdešimties metų.

 

* * *

Šarūnas Facebook