Kartą žmogus sapnavo sapną: jis eina smėlėtu pajūrio krantu, o šalia jo — Viešpats. Danguje, tarsi dideliame ekrane, šmėžavo jo gyvenimo vaizdai ir kiekviename iš jų jis matė smėlyje paliktą dviejų pėdsakų taką: vienas paliktas jo kojų, kitas — Viešpaties.
Kai prabėgo paskutinė jo gyvenimo akimirka, jis atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktus pėdsakus. Ir pamatė, kad dažnai jo gyvenimo kelyje driekėsi tik viena pėdsakų juosta. Dar jis taip pat pastebėjo, kad tai buvo sunkiausi ir nelaimingiausi jo gyvenime metai. Susikrimtęs jis ėmė klausinėti Viešpaties: — Ar ne tu man kalbėjai: jeigu eisiu tavo keliu, tu manęs nepaliksi. Bet aš pastebėjau, kad sunkiausiais mano gyvenimo metais smėlyje driekiasi tik vienų pėdsakų juosta. Kodėl tu mane palikdavai, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Viešpats tarė: — Mano mielas ir brangus vaike. Aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Kai tavo gyvenimo kelyje buvo sielvarto ir išbandymų metas, palei kelią matyti palikti tik dviejų kojų pėdsakai — nes tuo metu aš nešiau tave ant rankų.
Atsilikusį nuo bandos ožiuką pasigavo vilkas. Apsisukęs ožiukas tarė vilkui: — Vilke, aš suprantu, kad esu tavo grobis. Bet, nenoriu taip nešlovingai pražūti — pagrok man dūdele, o aš pašoksiu! Vilkas ėmė groti, o ožiukas pasileido šokti; išgirdo tai šunys ir puolė vytis vilką. Skuosdamas šalin vilkas dar spėjo mesti ožiukui: — Taip man ir reikia: man, mėsininkui, apsimesti muzikantu. Lygiai taip pat ir žmonėms, kurie imasi ko nors netinkamu metu, tuo pačiu prašvilpdami tai, ką jau turi rankose.
Dabar tai tik šypseną kelia, bet anuo
metu tai ne linksmumai galvoje sukosi.
Įsivaizduokime situaciją: tarkim savo kūrinį jūs nunešate publikuoti vienur, o jis, be jūsų žinios ir be jūsų palaiminimo, atsiduria visai kitur. Keista, ar ne? Na taip. Bet anuo metu (1984 m.) tai buvo tiesiog žanro klasika — panašių atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją karikatūros atsidurdavo (atspausdinamos) visai kituose leidiniuose, buvo ne vienas ir ne du. Tad, veikiausiai, nesunku įsivaizduoti būseną, kai atsisėdama ir maloniai įsitaisius atsiverčiama pasiskaityti „Vakarinės naujienos“ laikraštį (gražus 1984 m. birželio 30 d. šeštadienis), o iš netikėtumo pradžioje net sunkoka patikėti tuo, ką pamatai — laikraštyje randi savo atspausdintą karikatūrą. Staigiai makaulėje subėgioję atminties bloko sraigteliai išrėkia: „Bet aš nenešiau į šio laikraščio redakciją jokios savo karikatūros!? Tai kaip ji čia atsidūrė?!“
> – Gal bent jis privers mano žmoną išsimaudyti? < „At least maybe he will force my wife go bathing?“ // „Vakarinės naujienos“ (1984 m., Nr. 150 (birželio 30 d.). //
// „Vakarinės naujienos“ — vakarinis laikraštis, buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, kuris vienu metu buvo labai populiarus vilniečių skaitytojų tarpe. Jo tiražas (liet. k.) nuo 43500 egz. 1981 m. išaugo iki 112500 egz. 1989 m. Leidinio naujas numeris spaudos kioskuose pasirodydavo antroje dienos pusėje. Laikraštis informavo apie sostinės ir visos respublikos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį ir sportinį gyvenimą, rašė kitais skaitytojus dominančiais klausimais. //
„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis (fragmentas), logotipas. 1984 m., Nr. 150, birželio 30 d.
Ir šluotraižiui aišku, kad kažkas iš „Šluota“ redakcijos (veikiausiai kažkuris iš trijų ten dirbusių karikatūristų) savavališkai perleido karikatūrą spausdinti kitam leidiniui. Taip pat ir vėliau, dar ne vieną kartą teko patirti panašaus savivaliavimo atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją mano karikatūros atsidurdavo velniai žino kur, apie tai net neinformavus autorių.
Štai tokiu būdu ir debiutavau per
prievartą dar viename (trečiame) respublikiniame leidinyje.
Pamenu, kad tada labiau glumino ne
pats faktas (matyti savo atspausdintą karikatūrą nėra blogai), o vyresniųjų
kolegų elgsena. Iki to laiko dar nebuvau „gyvai“ susidūręs su neadekvatais iš
meno pasaulio, o ir mano rato aplinka buvo tokia, kur panašūs poelgiai nieku
gyvu nebūtų galimi. Tačiau vėliau, jau perpratus, koks redakcijoje „Šluota“ anuomet
vyravo bardakas, ir kad toje parapijoje jovalas jovale buvo norma — logikos net
neverta buvo ieškoti. Ir vargu ar ten kas blaivas apskritai ištverdavo dieną,
ar kelias. Tokios jau buvo to meto „Šluota“ realijos… (Suprantama, kad ne visi
redakcijoje buvo tokie, tačiau….)
Gaila, bet anuo metu nebuvo kitų lygiaverčių alternatyvų žurnalo „Šluota“ klanui — o šios redakcijos darbuotojai ką norėjo, tą ir darė.
Tuo metu išmesti iš barščių burnojantį neapsiplunksnavusį viščiuką jiems buvo juokų darbas. Tad prieš vėją nepapūsi. Tiesiog kartais gyvenime taip būna — negali pasirinkti, nes kitų variantų tiesiog nėra.
Lietus pylė nesustodamas. Vienas vyras slėpdamasis nuo lietaus palindo po šventyklos stogeliu. Tuo metu pro šalį ėjo dvasinis mokytojas virš savęs laikydamas išskleistą lietsargį. — Mokytojau! Išgelbėkite bent vieną iš visos žmonijos! Palydėkite mane bent truputį! — maldavo vyras iš po šventyklos stogelio. — Na, ant manęs pila lietus, o tu esi visiškai saugus stovėdamas po stogeliu. Tau juk ant galvos nelyja — todėl man nereikia tavęs gelbėti, — eidamas toliau ir net nesulėtindamas žingsnio atsakė vyriškiui budistas. — Bet dabar, jūs būtinai turite mane išgelbėti! — tardamas šiuos žodžius iš po stogelio išniro žmogelis ir kaip mat atsidūrė po liūtimi. — Dabar tiek tu, tiek ir aš abudu stovime po lietumi. Bet lietus manęs nemerkia, nes virš mano galvos yra išskleistas skėtis. Todėl, norint apsisaugoti, tau reikia skėčio, bet anaiptol ne manęs. O jau lietsargį pasiieškoki pats! — tarė vienuolis ir nupėdino savo keliu.
— Kažkas tave įžeidė: paspaudė mygtuką — ir tu sureagavai. Tu pyksti, užsipuoli savo skriaudėją, ir tu tai vadini protingu bei racionaliu (veiksmingu) elgesiu? Atminki, kad tai ne veiksmas, o tik banalus reagavimas. Tavo skriaudėjas buvo prietaiso operatorius, o tu — jo manipuliuojamu prietaisu. Jis nuspaudė mygtuką ir tu pradėjai funkcionuoti, tarsi kokia mašina. Lemputė viso labo tik užsidega arba užgęsta, kai paspaudžiamas mygtukas. Lygiai taip pat arba analogiškai ir aplinkiniai elgiasi su tavimi: jie įjungia ir išjungia… — tave. Vienas, štai, giria tave, pripūsdamas tavo ego, tarsi kokį balioną ir tu pradedi jausti savo didybę. Tada kitas ima ir prakiurdo tą balioną ir tu jau be gyvybės ženklų nudrimbi ant žemės, subliūkšti į niekingą skudurą. Tu net nesuvoki, kad nesi savo gyvenimo šeimininkas: kiekvienas panorėjęs, gali tave nuliūdinti, suerzinti, įžeisti, supykdyti, įsiutinti, išvesti iš pusiausvyros. Ir kiekvienas panorėjęs, gali tave girti, liaupsinti, pakylėti tave link debesų; tu kaipmat pasijausi toks nepaprastai didingas, kad net Aleksandras Makedonietis, palyginus su tavimi, tebus menkavertis niekalas… Tavo veiksmai, elgesys priklauso nuo kitų žmonių manipuliacijų tavimi. Tereikia atminti, kad toks elgesys nėra sąmoningas kelias.
Vienas mokinys paklausė Budos: — Jeigu kas nors suduotų man, ką aš turėčiau daryti? Buda jam atsakė: — Jeigu krisdama nuo medžio sausa šaka kliudydama trenktų tau, ką tu darytum? Mokinys susimąstęs tarė: — Ką aš daryčiau? Tai viso labo tik nelemtas atsitiktinumas, paprastas sutapimas, kad būtent tuo metu aš stovėjau po tuo medžiu, kurio šaka krisdama pataikė į mane. Buda paaiškino: — Tai ir daryk tą patį. Kažkas pakvaišo, įsiuto ir trenkė tau. Tai tas pats, tarsi nuo medžio nukristų šaka ant tavęs. Lai tavęs netrikdo tai, tiesiog eik savo keliu, tarytum nieko neįvyko.
Karikatūras (kiek „rimtesnius“ humoristinius piešinius) pradėjau piešti dar trindamas mokyklos suolą. Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpaišyti visi mokykliniai sąsiuviniai, vadovėliai, o ką jau kalbėti apie sugertukus!* Savotišku savo kūrybiniu debiutu veikiausiai galėčiau įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje. Dabar gerai jau nepamenu, kuriais tai metais buvo (~1976–1977 m.), bet tikrai gerai prisimenu, kad tai buvo kažkurių Naujųjų metų išvakarėse. Mokykloje man buvo pasiūlyta „apiforminti“ Naujųjų metų šventei skirtą sienlaikraštį (o tiksliau būtų — mokyklos skelbimų lentą, kuri kabojo pastato viduje, prie pat įėjimo į mokyklą durų, kad ir ji atspindėtų šventinę nuotaiką). Renginiui nupieštų piešinių beveik neprisimenu, tik išlikę atskirų vaizdų pabirusios nuotrupos — Senis Šaltis ir raudoni spalviniai potėpiai (naujametinių humoristinių piešinių-karikatūrų ciklas). Taip jau susiklostė, kad Naujieji metai tapo savotišku kūrybiniu talismanu: pirmoji atspausdinta karikatūra respublikiniame leidinyje — taip pat skirta Naujųjų metų šventei.
Pirmas pluoštas karikatūrų, kurias nupiešęs nunešiau į žurnalo „Šluota“ redakciją (1984 m. vasario mėn. 15 d.), buvo juodai baltos — juodas tušo kontūras baltame popieriaus (vatmano) lape.
Dabar tai gali skambėti keistai ir kai kam net kelti nuostabą, tačiau daugelis to meto laikraščių ir žurnalų spausdindavo tik juodai baltas karikatūras, kadangi ne visi leidiniai buvo spalvoti, o ir to meto spaudos kokybė buvo gana prasto lygio. Žurnalą „Šluota“ spausdino LKP CK leidyklos spaustuvė („Tiesos“ g. 1/9, Vilnius, dabartinis gatvės pavadinimas: Maironio g.). Leidinio spaudos kokybė, žvelgiant iš to laikmečio taško, nebuvo prasta, kadangi visa virtinė leidinių apskritai kur kas prasčiau atrodydavo. Ir nors žurnalo „Šluota“ spaudos kokybė buvo pusėtina, tačiau labai dažnai į neviltį varydavo atspausdintų spalvotų piešinių „išsibarsčiusios“ spalvos: keturios spalvos (žydra, purpurinė, geltona ir juoda) tiksliai nebūdavo sutapdinamos, todėl gana dažnai spalvoti piešiniai atrodydavo klaikiai: aiškiai matomi atskirų spalvų nuokrypiai (atskiri atspaudai) juodos spalvos atžvilgiu.
Rimo Gedgaudo karikatūra („Poledinė žūklė alaus bokale“) gerai iliustruoja sovietinio meto spalvų sutapdinimo nuokrypius.
Pradžioje ofsetinės spaudos spalvų nuokrypiai mano karikatūroms negrėsė, kadangi tuo metu dažniau piešiau juodai baltus piešinius. Mane apskritai labiau imponavo juodų linijų žaismas, štrichas nei kad spalvoti piešiniai. Be to, neturėjau pakankamai praktinių įgūdžių spalvinti, tonuoti, lieti spalvas. 1984–1985 metais visos atspausdintos respublikiniuose leidiniuose mano karikatūros buvo juodai baltos. Nors spalvinti piešinius pradėjau dar besimokydamas mokykloje, tačiau pirmieji spalvinimai nebuvo įmantrūs — dažniausiai guašu tik sudėliodavau kelių spalvų akcentus (pvz., Senio Šalčio vienspalviai raudoni drabužiai ir viskas). Tik labai retais atvejais nuspalvindavau visą piešinio plotą. Pradžioje piešinius spalvindavau vien tik „mokykliniu“ guašu. Tačiau guašo spalvinimo technika mažiems karikatūros plotams užlieti, ypač miniatiūriniams, nelabai tiko ir apskritai — man guašas nelabai patiko (jo kvapas priminė mokyklos laikmetį ir jo „tvaiką“). Todėl, bandydamas išsirinkti karikatūroms tinkamą spalvinimo techniką, vieną po kito išbandžiau kelias skirtingas piešimo technikas: spalvoti pieštukai, pastelė, akrilas, akvarelė. Būtent akvarelės piešimo technika labiausiai man patiko, tačiau akvarelę „įvaldyti“ reikėjo laiko ir praktinių įgūdžių, tad pirmieji spalvinimai akvarele buvo gan mėgėjiški. Kiek vėliau, artimiau susipažinęs su piešiančiais karikatūristais, išgirdau vertingų patarimų, kolegos bičiuliai pasidalino įvairiomis piešimo gudrybėmis, tad neilgai trukus „atradau“ sau sausą akvarelės atlikimo techniką, o taip pat ir atskiestą vandeniu juodo tušo (apskritai tušo skiedimą vandeniu) techniką. Šias dvi piešimo technikas ilgą laiką (iki 1998 m., kai ėmiau spalvinti vien tik skaitmeninėmis piešimo programomis) ir naudojau spalvindamas karikatūras. Kur kas dažniau naudodavau sausos akvarelės piešimo techniką.
Antrą pluoštą nupieštų karikatūrų (5 karikatūras) į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau po trijų mėnesių (1984 m. gegužės mėn).
Tarp jų buvo ir karikatūra „Košė“ — pirmasis nedrąsus pabandymas šiek tiek paspalvinti darbą. Piešinys buvo nukontūruotas juodu tušu ir šiek tiek nuspalvintas akvarele (per 40 metų baltas vatmano lapas pageltonavo, tad atrodo, kad visas piešinys nuspalvintas, tačiau siena ir grafiko stendas buvo nespalvinti (baltos spalvos)).
> Vadovas: „Kuriam dar košės?“ < > Chief: „Who wants more porridge?“ < // Atmesta, nepublikuota / Unpublished cartoon //
Kitas iš to pačio pluošto darbų — „Du girtuokliai“. Pirminis variantas buvo juodai balta karikatūra. Vėliau, kai darbus atmetė ir aš juos atsiėmiau, galėjau drąsiai paeksperimentuoti ir, nebijodamas sugadinti darbą, kaip mokėjau, taip ir paspalvinau: akvarele bei flomasteriais (ir (galbūt) keliais spalvotais pieštukais).
> Senolis: „Mane guodžia tik tai, kad nebespėsiu pasidaryti alkoholiku…“ < > Old men: „I’m just comforted by not being able to become an alcoholic…“ < // „Du girtuokliai“. Pirminis variantas. Juodas tušas. //
> Senolis: „Mane guodžia tik tai, kad nebespėsiu pasidaryti alkoholiku…“ < > Old men: „I’m just comforted by not being able to become an alcoholic…“ < // Atmesta (nepublikuota) karikatūra / Unpublished cartoon. // // juodas tušas, akvarelė, flomasteriai. //
Antro apsilankymo žurnalo „Šluota“ redakcijoje metu manęs laukė siurprizas — bene pirmą kartą teko susidurti su tuo, ką praktiškai patiria kiekvienas menininkas savo kūrybiniame kelyje — susikrimtimą dėl atmestų darbų: visos penkios karikatūros buvo „atmestos“, kaip netinkančios (dvi grąžino iš karto, o likusias tris — vėlėliau).
Šios dvi karikatūros („Du alkoholikai“ ir „Kuriam dar košės?“) buvo iš to nunešto į „Šluotos“ redakciją antro karikatūrų pluošto darbai, kurias atmetė ir nespausdino (jos niekur anksčiau nepublikuotos).
Kitas tris karikatūras, kurias nunešiau į „Šluota“ redakciją 1984 m. liepos mėnesį, taip pat atmetė. Bet apie tai detaliau — kitoje #Retrospektyva publikacijoje.
Dvasiškasis tėvas eina per tiltą. Priešais ateina ateistas. Laisvamanis pagalvojo: – Nagi imsiu ir patikrinsiu aš tą dvasiškąjį tėvelį. Užsimojęs ranka jis trenkė dvasininkui per skruostą. Kunigas nieko nepasakęs atsuko jam kitą skruostą. Ateistas trenkė ir per kitą skruostą. Kunigas ir vėl tylėjo. Tačiau, kai ateistas trenkė jam trečią kartą, kunigas stvėrė jį už krūtinės ir sviedė į vandenį. Ateistas krisdamas šaukia: – Dvasiškasis tėve, kaipgi taip – o atsukti kitą skruostą?! – O apie trečią kartą Biblijoje nieko neparašyta! – jam pavymui atrėžia kunigas.
Erelis tupėjo medyje, ilsėjosi ir nieko neveikė. Mažas triušelis pamatęs erelį paklausė jo: — Ar galiu ir aš sėdėti, kaip kad Jūs, ir nieko neveikti? — Žinoma, kodėl gi ne, — atsakė šis. Triušis įsitaisęs po medžiu ėmė lepintis nieko neveikimu. Staiga pasirodė lapė, pagriebė triušį ir suėdė jį.
Taigi: kad sėdėti ir nieko neveikti, Jūs turite sėdėti labai, labai aukštai.
