Trys dalykai
Trys dalykai niekada negrįžta: Laikas, Žodis ir Galimybė.
Trys dalykai gyvenime yra nepatikimi: Valdžia, Sėkmė, Turtas.
Trys dalykai naikina žmogų: Alkoholis, Arogancija, Pyktis.
Tris dalykus yra sunkiausia ištarti: Myliu tave, Atleisk, Padėk man…
* * *
Šarūnas Facebook
#020 Pastebėkite tik gerus dalykus
Vienas senolis išminčius tarė savo draugui:
— Įdėmiai apsižvalgyk po kambarį, kuriame mes esame ir pasistenk įsiminti rudos spalvos daiktus.
Nors kambaryje buvo daug rudos spalvos daiktų, bet draugas netruko viską įsiminti. Tačiau išminčius netikėtai tarė:
— O dabar užsimerk ir išvardink visus daiktus, kurie yra… mėlynos spalvos!
Draugas pradžioje net sutriko, o po to net kiek pyktelėjo:
— Aš neįsidėmėjau mėlynos spalvos daiktų, nes liepei man įsiminti tik rudos spalvos daiktus!
O išminčius atsakė:
— Dabar atsimerk ir apsidairyk — kambaryje juk yra labai daug mėlynos spalvos daiktų.
Ir tai buvo tiesa. Išminčius tęsė:
— Šiuo paprastu pavyzdžiu tenorėjau atskleisti tau elementarią gyvenimo tiesą: jeigu tu kambaryje ieškai vien tik rudos spalvos daiktų, o gyvenime — vien tik blogybių, ir fiksuosi išskirtinai tik juos, tai ir gyvenime prisiminsi vien tik juos ir vien tik jie bus tavo nuolatiniai gyvenimo palydovai.
Atminki: jeigu tu ieškosi vien tik blogybių, tai tu būtinai jas surasi, tačiau niekada nesugebėsi pastebėti gerumo.
* * *
Šarūnas Facebook
#019 Vidinis skausmas
Kuomet žmogų kankina vidinis skausmas, žiūrint į jį iš šalies, kito žmogaus požiūriu, gali atrodyti, kad jis elgiasi keistai ir kvailai, priešingai nei tam žmogui, kuris tuo metu jaučiasi gerai. Tačiau tas elgesys gali būti paprastai ir logiškai paaiškinamas, atsižvelgiant į emocinę kenčiančio žmogaus vidinę būseną. Sakoma, kad sotus alkano nesupras.
Įsivaizduokime tokį vaizdelį — karštą vasaros dieną jūs takeliu pareinate nuo ežero. Eidami, priešais save pamatote žmogų, kuris staiga pradeda karštligiškai mosikuoti rankomis, garsiai rėkauti, trankyti sau per galvą ir, pralėkdamas pro šalį, vos jūsų nepargriauna. Tada jis strimgalviais šoka į vandenį, o po kurio laiko atsargiai išlenda iš vandens ir įdėmiai stebi kažką ore.
Ir galbūt tuomet, pagaliau, jums gali toptelėti — taigi jis taip elgėsi nes gelbėdamasis bėgo nuo užpuolusių jį širšių spiečiaus.
Tiesiog labai dažnai mes paprasčiausiai nepastebime tų „vapsvų“, kurios užpuola ir gelia žmogų iš vidaus.
* * *
Šarūnas Facebook
#018 Parabolė: Laimė uodegoje
Didelis šuo, matydamas, kad mažas šuniukas bando pagauti savo uodegą, paklausė:
— Kodėl tu gainiojiesi paskui savo uodegą?
— Aš studijavau filosofiją, — atsakė šuniukas, — aš išsprendžiau visatos problemas, kurių iki šiol nepavyko išspęsti nei vienam kitam šuniui. Aš sužinojau, kad geriausia šuniui yra laimė ir kad mano laimė slypi mano uodegoje, todėl aš ją ir gaudau, o kai pagausiu, tai ji bus mano.
— Mažyli, — tarė šuo, — aš taip pat domėjosi pasaulio problemomis ir taip pat šį bei tą supratau, todėl turiu savo nuomonę. Aš taip pat supratau, kad laimė šuniui yra puiku ir kad mano laimė yra mano uodegoje, bet aš dar pastebėjau, kad kur aš tik beeičiau ir ką aš bedaryčiau, uodega seka paskui mane.
Laimė uodegoje. // www.sarunas.com/blog // Happiness is in our tails.
* * *
Šarūnas Facebook
#017 Vyno upelis
Gruziniška parabolė
Senelis su anūku sėdi kitame pasaulyje, pietauja. Senelis paduoda anūkui tuščią ąsotį ir sako:
— Nubėki prie vyno upelio, kuris teka netoliese ir pripildyk šį asotį.
Po kurio laiko anūkas sugrįžta nešinas tuščią ąsotį. Senelis paklausė:
— Kas atsitiko, kodėl tu neatnešei vyno?
— Tekančio vyno upelio jau nebėra, jis išdžiuvo, — atsakė anūkas.
Senelis liūdnai atsidūsta:
— Vadinasi, kad „ten“ jau mus užmiršo. Niekas daugiau nebegeria už mūsų sielų ramybę…
Prisiminimas. // www.sarunas.com/blog // How I wish you were here.
* * *
Šarūnas Facebook
#016 Parabolė: Viskas tavo rankose
Kadaise senoviniame mieste gyveno Išminčius, kurį supo pulkas jo mokinių. Pats gabiausias iš jų tarpo kartą susimąstė: „Įdomu, ar yra koks nors klausimas, į kurį nesugebėtų atsakyti net mūsų Išminčius?“ Jis nuėjo į žydinčių gėlių pievą, kur sugavo patį gražiausią drugelį ir paslėpė jį savo delnuose. Priėjęs prie Išminčiaus mokinys šypsodamasis paklausė:
— Pasakykite, drugelis mano delnuose gyvas ar miręs?
Mokinys tvirtai laikė drugelį delnuose, ir savo tiesos vardan buvo pasiruošę bet kurią akimirką suspausti juos, kad tik būtų jo viršus.
Net nepažiūrėjęs į mokinio delnus, Išminčius atsakė:
— Viskas yra tavo rankose.
* * *
Šarūnas Facebook
#015 Parabolė: Tuščia valtis
Išminčius pasakojo:
„Jaunystėje aš dažnai eidavau vienas pasiirstyti po ežerą valtele, pamedituoti. Aš turėjau nedidelę valtelę, todėl galėjau netrukdomas valandų valandas ja plaukioti ir mąstyti. Vieną rytą, auštant, kuomet nakties tamsą pamažu keičia ryto prieblanda, aš užsimerkęs sėdėjau valtyje ir meditavau.
Staiga kažkieno valtis atsitrenkė į manąją ir suardė visą ryto harmoniją. Kaip aš tuomet įpykau! Jau ketinau aprėkti valties savininką, bet atsimerkęs pamačiau, kad toje valtyje nieko nėra: ji buvo tuščia. Man nebuvo kam išlieti savo pyktį. Todėl aš tiesiog užsimerkiau ir stengiausi vėl susigrąžinti vidinę harmoniją.
Kai patekėjo saulė, mano sieloje tvyrojo ramuma. Tuščia valtis tapo mano mokytoju. Nuo to laiko, jeigu kas nors bando mane įžeisti, aš tiesiog sakau sau:
— Ir ši valtis taip pat yra tuščia.“
Valtis rūke. // www.sarunas.com/blog // The Boat in the Fog.
* * *
Šarūnas Facebook
#014 Parabolė: Amžina ir Begalinė
Mokytojas dažnai kartojo, kad kiekvienai prasidėjusiai kovai vis vien kada nors yra lemta pasibaigti kurios nors pusės naudai.
— …Išskyrus vieną, — kartą pridūrė mokytojas.
— Kokiai gi, — paklausė mokiniai.
— Šiame pasaulyje yra vienas amžinas ir vienas begalinis dalykai. Jiems ir lemta tuščiai tarpusavyje kovoti, nes Amžinybę neįmanoma nei nugalėti, nei sunaikinti, o Begalybę negalima nei aprėpti, nei išmatuoti. Taip ir kovoja jie vienas prieš kitą nepaliaujamai, tai atsimušdami, tai susikeisdami vietomis, ir jie visada būna greta vienas kito šiose nenugalimose grumtynėse. Žmogaus Amžina Išmintis ir Begalinė Kvailystė.
Niutono lopšys. // www.sarunas.com/blog // Newton’s cradle.
* * *
Šarūnas Facebook
#013 Parabolė: Žodžio galia
Kartą Mokytojas kalbėjo apie hipnotizuojančią žodžių galią. Kažkas iš auditorijos gilumos sušuko:
— Tu kalbi nesąmones! Argi pasidarysi šventuoju jeigu visą laiką tvirtinsi: „Dievas, Dievas, Dievas“? Ir ar tampama nusidėjėliu, jeigu nepaliaujamai bus kartojama: „Nuodėmė, nuodėmė, nuodėmė“?
— Sėskis į vietą, šunsnuki! — nukirto Mokytojas.
Klausytojas įsiuto. Jis svaidėsi necenzūriniais žodžiais ir praėjo nemažai laiko, kol jis šiek tiek atlėgo. Nutaisęs atgailautojo miną Mokytojas tarė:
— Atleisk man… aš pasikarščiavau. Aš nuoširdžiai atsiprašau už nedovanotiną išpuolį ir netaktą.
Mokinys tuoj pat nusiramino.
— Štai tau ir atsakymas, — apibendrino Mokytojas. — Vienas žodis tave įsiutino, o kitas — nuramino.
Žodžių (bičių) spiečius. // www.sarunas.com/blog // Honey bee cluster.
* * *
Šarūnas Facebook
#012 Parabolė: Praeities našta
Gyveno laisvas kaip vėjas paukštis. Sklandė padebesimis, prasimaitinimui gaudė museles, maudėsi vasarinio lietaus čiurkšlėse, mėgavosi ir džiaugėsi gyvenimu. Ir apskritai, paukštis tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų savo gentainių. Bet jis turėjo savitą įprotį: kiekvieną kartą, kai jo gyvenime atsitikdavo koks nors reikšmingas įvykis, geras ar blogas, paukštis atminčiai pasiimdavo sau nuo žemės po akmenėlį. Ir kiekvieną dieną jis žiūrinėjo akmenėlius, o tuo pačiu narstė savo prisiminimus: linksmai šypsojosi prisimindamas džiaugsmingas akimirkas ir verkdavo, kai iš atminties išnirdavo liūdesio akimirkos. Paukštis akmenėlius visada turėjo su savimi — ar skraidė danguje, ar vaikštinėdavo žeme, ir niekada jų nepamiršdavo.
Slinko metai, akmenukų kiekis pamažu kaupėsi, tačiau vis vien paukštis kiekvieną dieną nuolat žiūrinėjo juos, prisimindamas praeities akimirkas. Palaipsniui paukščiui skraidyti darėsi kaskart vis sunkiau ir sunkiau, kol vieną gražia dieną, jis jau nesugebėjo pakilti į orą. Netrukus paukštis net ir vaikščioti žeme negalėjo, kadangi nepajėgė iš vietos pajudinti akmenėlių krūvos. Jis negalėjo daugiau gaudyti net ir muselių prasimaitinimui, ir tik retas lietutis išsekusiam paukščiui dar šiek palaikė gyvybę. Bet vis vien paukštis drąsiai kentė visus vargus, akylai saugodamas savo brangius prisiminimus.
Neilgai trukus paukštis nugaišo iš bado ir troškulio. Ir tik bevertė akmenukų krūva dar kurį laiką priminė apie jį.
Kelionė. // www.sarunas.com/blog // Stones to Heaven.
* * *
Šarūnas Facebook