#011 Parabolė: Apie nuoskaudas

Mokinys kreipėsi į Mokytoją su prašymu:

— Esi visų gerbiamas išminčius. Tu visada geros nuotaikos, niekada dėl nieko nepyksti. Išmokyk ir mane tapti tokiu kaip tu.

Mokytojas mielai sutiko padėti, — paprašė mokinio atnešti bulvių ir permatomą maišelį.

— Kai tik tu ant ko nors supyksi arba dėl ko nors įsižeisi, — tarė mokytojas, — tuomet paimk bulvę, užrašyk ant jos to žmogaus, su kuriuo kilo konfliktas, vardą ir įdėk tą bulvę į maišelį.

— Ir tai viskas? Suglumęs paklausė mokinys.

— Ne, — atsakė mokytojas. — Tu privalėsi tą maišelį visada nešiotis su savimi. Ir kaskart, kai tik ant ko nors įsižeisi, į maišelį turėsi įdėti po bulvę.

Mokinys padarė taip, kaip jam buvo liepta. Slinko dienos. Mokinio maišelis netruko prisipildyti bulvėmis ir pasidarė gana sunkus. Nuolat jį nešiotis su savimi tapo nepakeliama našta. Be to, bulvės, kurias jis įdėjo pačioje pradžioje, pradėjo pūti. Jos apsitraukė slidžiai bjauria danga, kai kurios iš jų išleido daigus, kai kurios ėmė žydėti ir nuo jų ėmė sklisti nemaloniai aštrus dvokas.

Susikrimtęs mokinys atėjo pas mokytoją ir pasiguodė:

— Šito jau neįmanoma nešioti su savimi. Visų pirma tai pakuotė pasidarė pernelyg sunki, o antra, tai bulvės supuvo. Patark man ką nors kita.

Tuomet mokytojas jam paaiškino:

— Įsidėmėki, kad lygiai tas pats vyksta ir su tavimi. Tiesiog tu šito iš pradžių nepastebi. Elgsena palaipsniui tampa įpročiais, įpročiai — būdo bruožais, o šie savo ruožtu veisia prašvinkusias ydas. Aš tiesiog suteikiau tau galimybę stebėti šį procesą iš šalies. Todėl kiekvieną kartą, kai tik tu bandysi dėl ko nors įsižeisti arba, priešingai, sumanysi pats įžeisti ką nors, prieš tai gerai pagalvok, ar tau reikalinga tokia našta.

* * *

Šarūnas Facebook

#009 Parabolė: Problemos sprendimo raktas

— Kiekvienas žmogus Žemėje yra kažkieno problemos sprendimo raktas, — kartą pasakė mano išmintinga močiutė.

Aš buvau labai nustebęs išgirdęs šiuos jos žodžius.

— Ir tu taip pat esi kažkieno problemos sprendimas, — pakartojo ji.

Ir paaiškino:

— Gebėjimas, kurį tu turi, gali būti visiškai nereikalingas visiems, tačiau be abejo jis kažkam tikrai yra labai reikalingas ir svarbus — tavo šypsena, tavo meilė, tavo stiprybė.

* * *

Šarūnas Facebook

#008 Parabolė: Gyvenimo vinys

Gyveno kartą karštakošis, labai greitai užsiplieskiantis jaunuolis. Vieną dieną tėvas padavė jam maišelį vinių ir liepė, kaskart, kai tik šis nesuvaldys pykčio protrūkio, įkalti po vieną vinį į tvoros stulpą.

Pačią pirmą dieną į tvoros stulpą buvo įkalta kelios dešimtys vinių. Sekančią savaitę jis pramoko valdytis, ir su kiekviena sekančia diena į stulpą įkalamų vinių skaičius ėmė mažėti. Jaunuolis įsisavino, kad lengviau valdyti savo temperamentą, nei kaskart kalti vinis.

Pagaliau atėjo diena, kai jis nė karto neprarado savitvardos. Jis papasakojo apie tai savo tėvui, o šis jam pasakė, kad kaskart, kai tik sūnui pavyks sutramdyti savo pyktį, jis nuo šiol gali iš stulpo ištraukti po vieną įkaltą vinį.

Bėgo dienos, ir pagaliau atėjo ta akimirka, kai jis galėjo savo tėvui pasigirti, kad stulpe neliko nei vienos vinies. Tuomet tėvas paėmė sūnų už rankos ir nuvedė jį prie tvoros:

— Tau puikiai pavyko susitvarkyti, bet ar tu matai, kiek daug stulpe žiojėjančių skylių? Šis stulpas jau niekada nebebus toks pats, kaip anksčiau. Kuomet pasakoma žmogui kažkas pikta, jame įsirėžia ir palieka toks pats randas, kaip kad šios skylės. Ir tuomet jau nebesvarbu, kiek kartų po to tu atsiprašysi — randas išliks.

* * *

Šarūnas Facebook

Gėris ir blogis

Kai filipiniečio valstiečio paklausė, kas yra GĖRIS, o kas yra BLOGIS, šis atsakė:
— BLOGIS yra tai, jei iš manęs būtų paviliota mano žmona ir mano kaimenė, o GĖRIS — tai jeigu aš pasisavinčiau svetimą žmoną ir svetimą bandą.

In ir Jang // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

#005 Parabolė apie Meilę

Kadaise, seniai, labai seniai Žemėje buvo sala, kurioje kartu gyveno visos dvasinės vertybės. Tačiau kartą jos pastebėjo, kad sala pamažu ima skęsti. Visos vertybės sušoko į savo laivus ir išplaukė kas sau. Saloje pasiliko tik Meilė.

Ji laikėsi kiek įstengė, tačiau kai pasilikti tapo nesaugu, ji taip pat susiruošė palikti salą.

Tuomet ji kreipėsi į Turtą ir paprašė priimti ją į savo laivą, bet Turtas atšovė: „Mano laivas perkrautas brangenybėmis ir auksu, tau nėra čia vietos“.

Kai pro šalį plaukė Liūdesys, ji pasiprašė į jo laivą, bet jis paaiškino: „Atleisk, Meile, aš esu toks liūdnas, kad visada turiu būti vienišas“.

Tada Meilė pamatė Pasididžiavimo laivą ir paprašė jo pagalbos, tačiau jis atsakė, kad Meilė sužlugdytų harmoniją tvyrančią jo laive.

Pro šalį plaukė Džiaugsmas, bet jis buvo taip įsitraukęs į linksmybes, kad net negirdėjo pagalbos šauksmo.

Meilė visiškai neteko vilties.

Bet staiga ji išgirdo balsą už nugaros: „Eime, Meile, aš pasiimsiu tave kartu“.

Meilė atsigręžė ir pamatė senolį. Jis nuplukdė ją į sausumą, o kai senolis pasišalinęs nuplaukė, Meilė susigriebė, kad ji pamiršo pasiteirauti, kuo jis vardu. Tada ji paklausė Pažinimo:

— Pažinime, pasakyk, kas mane išgelbėjo? Kas buvo tas senolis?

Pažinimas pažvelgė į Meilę:

— Tai buvo Laikas.

— Laikas? — perklausė Meilė. — O kodėl jis mane išgelbėjo?

Pažinimas dar kartą pažvelgė į Meilę, o po to į tolį, kur nuplaukė senolis:

— Nes tik Laikas žino, kokia svarbi gyvenime Meilė…

Meilės krantas // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

#004 Vyšnių kauliukai

— Tu žinai… Mes juk nuolat riejamės… Mes veikiausiai negalime būti kartu, ar ne taip?

— Ar tau patinka vyšnios?

— Taip.

— Ar tu išspjauni kauliukus, kai valgai jas?

— Na, taip.

— Taip ir gyvenime… Ugdyki savyje gebėjimą išspjauti kauliukus ir tuo pat metu mylėti vyšnias.

Vyšnių kauliukai // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook