#031 Retrospektyva: Šunys. II dalis.

Gyvenime taip jau nutinka, kad per kelis metus net pripažinti piešimo korifėjai gali kardinaliai pakeisti kadaise išieškotą ir jau net vizitine kortele tapusį savitą piešimo braižą (stilistiką), o naujokui pirmieji kūrybiniai žingsniai dažniausiai būna dar tik elementarus pirminių bandymų ir begalinių ieškojimų kelio pradžia (savito braižo paieška, gludinimas).

Taigi, skirtingais metais nupieštas karikatūras apie šunis tiesiog imti ir mechaniškai apjungti jas į vieną bendrą ciklą buvo kiek problematiška. Pirmiausia — per keturis su trupučiu metus stipriai pakito piešimo braižas.

Piešinių stilistika. Šunys (1984–1985 m.).

Antra, skyrėsi darbų dydžiai — vieni mažesni darbai, kiti — didesni, o taip pat skyrėsi atlikimo technika — vieni darbai buvo juodai balti kontūriniai piešiniai, kiti — spalvoti. Kadangi visus darbus reikėjo apjungti į vientisą stilistiką, tad buvo būtina praktiškai visus ankstesnius darbus perpiešti iš naujo.

Taigi, praktiškai nebuvo kito pasirinkimo, tad ir sprendimas buvo paprastas: visus darbus reikia perpiešti pagal vieną stilistiką ir visi darbai turi būti spalvoti.

Nūnai prekyboje galima lengvai įsigyti įvairių kokybiškų dailės prekių tiek profesionalams, tiek ir mėgėjams, tačiau anuo metu net elementarios, kiek labiau „padoresnės“ akvarelės, net su žiburiu nebuvo galima rasti, kadangi prekyboje kokybiškų piešimo priemonių tiesiog nebuvo (Dailininkų sąjungos nariai buvo aprūpinami atskirais kanalais).

Prisiminęs, kad kažkur turi lindėti mano kadaise nukišta dar mokyklos laikų moksleiviška „Leningrad“ akvarelė, susiradau ją, nuvaliau „laiko dulkes“ ir sėdau eksperimentuoti.

Atsižvelgdamas į tai, kad TV ekranas yra gulsčias stačiakampis, stengiausi komponuoti ir piešti taip, jog darbai būtų horizontalūs (ilgoji piešinių kraštinė — horizontali) arba piešiniai būtų bent jau kvadratiniai.

Piešinių stilistika. Šunys (1988 m.).

Kadangi anuomet jau daugiau kaip metai laiko „sukausi“ animacijoje, tai įveikti pradinę piešinių „apdorojimo“ stadiją buvo kur kas lengviau ir greičiau — galėjau naudotis kiek labiau profesionalesniu pašvietimu iš apačios (pašviečiant vienas ant kito sudėtus popieriaus lapus iš nugarinės jų pusės, padidėja visų sluoksnių permatomumas). Lempos šviesa pašviečiant lapus iš apačios ženkliai patogiau ir paprasčiau perpiešti eskizinį piešinį pieštuku nuo kalkinio popieriaus lapo ant vatmano (anuomet jau eskizuodavau ant animacijoje naudojamo kalkinio (permatomas) popieriaus lapų).

Piešimo seka anuomet buvo tokia: pieštuku švariai perpiešti eskiziniai piešiniai ant vatmano lapo pradžioje būdavo nuspalvinami akvareliniais dažais, o kai akvarelės potėpiai nudžiūdavo — telikdavo pieštuko linijas su plunksna apvedžioti juodo tušo kontūru.

Iš šalies gali atrodyti elementaru: kas čia tokio yra nupiešti 19 darbų — šast ir viskas. Na, kūrimo procesas — nenuspėjamas. Kartais taip jau nutinka, kad tenka ilgai ir nuobodžiai kankintis, daug eskizuoti, kol nupieštas eskizas bus tinkamas. Kadaise ypač ilgai prasikankinta piešiant vieną karikatūrą — teko maždaug 10 eskizinių piešinių nupiešti, kol pagaliau linijos ant popieriaus išsiraitė taip, kaip kad norėjau jas matyti.

Karikatūrų ciklui apie šunis buvo nupiešta 19 karikatūrų (dalis ankstesnių karikatūrų buvo perpieštos iš naujo ir nuspalvintos akvarele).

> Kaulas / Bone <
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //
// „Šluota“ (1989 m., Nr. 9). //

Vėliau ciklo apie šunis piešiniai buvo siūlomi kelioms leidinių redakcijoms, tačiau tik keletas iš jų tebuvo atspausdinti.

* * *

Šarūnas Facebook

#030 Retrospektyva: Šunys. I dalis.

Personifikacija
Ankstesnėse RETROSPEKTYVA publikacijose minėta, kad labiausiai man patiko ir savo kūryboje dažniausiai naudojau personifikaciją, kuri, mano supratimu, geriausiai tiko kūrybinių sumanymų įgyvendinimui, taikliau ir subtiliau atspindėjo sugalvotą vieną ar kitą idėją.
Pradžioje tai buvo personifikuoti šunėkai, žuvys bet palaipsniui vis daugiau įvairių gyvių atsirasdavo karikatūrų siužetuose.

// personifikacija (įasmeninimas — tai žmogui būdingų savybių suteikimas gamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams). //
// animizãcija [lot. animo — paverčiu gyva būtybe] ↗ personifikacija. //

Gyvulių ūkis
Kai 1988 m. rudenį atsirado proga nupiešti karikatūrų ciklą LTV laidai „Dailininkai šypsosi“, abejonių ir didelių svarstymų, kokią temą pasirinkti, tarsi ir nebuvo.
Kadangi piešinius, karikatūras apie šunis paišiau dar nuo mokyklos laikų, tad per daugel metų jau buvo susikaupęs šioks toks šūsnis darbų šunų tematika.
// Tais pačiais metais (1988 m.) paraleliai užgimė karikatūrų ciklas kiaulių tema, o avys (karikatūros apie avis) atsirado vėliausiai. //

Taigi, akivaizdu, kad pirmas realizuotas karikatūrų ciklas (piešinių ciklas LTV laidai „Dailininkai šypsosi“) ir buvo būtent apie šunis.

> Įkalinimas / Imprisonment <
// Pradinis variantas (1987 m.) //
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

Gyvenimo tėkmė socialistiniame Rojuje, kuri labiau panašėjo į vieną didelę lagerio zoną, sroveno savaip: „negailestingai“ buvo naikinama viskas, kas tik neatitiko socialistinės ideologijos vėžių. Dž. Orvelo romanas „Gyvulių ūkis“ kaipsyk buvo į socialistinio maršo taktą nepataikantis veikalas — ši knyga buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, įžvelgiant netiesioginę sovietinio režimo kritiką.

// Pamenu, kad anuo metu man buvo kiek keistoka tai, kad A. Solženicyno knyga „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kurioje aprašomas stalinizmo epochos sovietinis Gulagas (realiais įvykiais paremtas siužetas), buvo išleista lietuvių kalba, o politinės satyros alegorinis romanas (išgalvotas siužetas) — ne. Na, sovietinės cenzūros vingius anuomet sunku buvo sugaudyti ir suprasti.
Dabar jau žinomos praktiškai visos A. Solženicyno knygos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ išleidimo peripetijos — tiesiog konjunktūriškai tinkamu laiku pataikė į asmeninį TSKP CK Generalinio sekretoriaus užsukamą sukutį (vilkelį) ir „pasitarnavo“ jo kovai su stalinizmo palikimu ir Stalino asmens kulto nuvainikavimu), — bet anuo metu, šios knygos pasirodymas CCCP erdvėje labiau prilygo stebuklui, sukėlė sprogusios bombos efektą. //

Teigiama, kad ir Pink Floyd albumui „Animals“ (koncepcinio albumo visų muzikinių kompozicijų autoriui Rodžeriui Votersui) didelę įtaką padarė būtent Dž. Orvelo romanas „Gyvulių ūkis“.
To meto sparčiai besikeičianti politinė-ekonomonė aplinka (1988 m.) sąlygojo tai, kad tarsi kokią užtvanką pralaužusi lavina užtvindė eterį soc. tikrovę demaskuojančiais ir šokiruojančiais faktais. Palaipsniui visos uždraustos spynos buvo nudaužtos, tad palyginus greitai (1991 m.) ir Lietuvoje buvo išleista uždraustoji knyga „Gyvulių ūkis“.

Anų dienų fone ilgainiui ir susiformavo mano kūryboje teminė trejybė — „kiaulės–šunys–avys“.

Tačiau kitaip nei šiems gyviams priklijuotas ir visuotinai nusistovėjusias charakterio bruožų stereotipines ypatybes, aš naudojau kardinaliai priešingas — pvz., kiaules savo karikatūrose vaizduodavau svajingas, kilmingas, linksmas, išradingas, išmintingas ir pan.

> Talkininkai / Assistants <

Taigi, karikatūras su šunimis tai nuo pat pirmų publikacijų respublikinėje spaudoje nuolat nupiešdavau, šiek tiek vėliau atsirado karikatūros apie kiaules („Špaga“ (1985 m.)), o 1989 m. žiemą-pavasarį sukurtos ir pirmos karikatūros apie avis. Deja, bet karikatūroms apie avis pasisekė mažiausiai, kadangi tik nedidelė jų dalis vėliau buvo atspausdinta respublikiniuose leidiniuose: šalyje 1988–1991 m. įvykių karuselė stipriai įtakojo politinių karikatūrų atsiradimą ir paklausą, todėl „nemušantys į taktą“ piešiniai netrukus atsidūrė „už borto“ (kaip jau buvo minėta ankstesnėse publikacijose, žurnalas „Šluota“ palaipsniui pavirto kažkokiu agitaciniu-propagandiniu leidiniu).

Pink Floyd — Animals
Animals — koncepcinis anglų progresyviojo roko grupės Pink Floyd albumas, išleistas 1977 metais.
Albume kritikuojamas kapitalizmas ir metaforiškai visi žmonės sugretinami su trimis gyvūnais: šunimis, kiaulėmis ir avimis.

Šunys — bejausmiai ir godūs piniguočiai, kuriuos valdo aistra turtui. Tai verslininkai, sergantys didybės manija, kurie gyvena negailestingame pasaulyje, kuriame „šuo ėda šunį“.
Kiaulės — visuomenės „grietinėlė: veidmainiai, valdžios ištroškę politikai, kurių įsakymus nuolankiai vykdo šunys. Tai — turtingi ir galingi žmonės, kurie manipuliuoja likusia visuomenės dalimi. Stengdamiesi patys išlikti galingi jie skatina visuomenę būti žiauria bei amoraliai galvažudiška.
Avys — paprasti ir lengvai apkvailinami žmonės, kurie aklai tiki politikais ir verslininkais. Tai žemiausia visuomenės dalis, kuri yra išnaudojama, tačiau pati to nesupranta.
Šunys ir kiaulės kartu valdo avis.

Tęsinys kitoje RETROSPEKTYVA publikacijoje.

* * *

Šarūnas Facebook

#029 Retrospektyva: Pažintis su Rigimantu Gedgaudu

Jaunam, dar tik pradedančiam karikatūristui (kaip ir kiekvienam menininkui) yra svarbu kitų kolegų atsiliepimai ir vertinimai, o ypač tų, kurių kūryba tau patika ir žavi. Nuo vaikystės mėgavausi F.Samuko, R.Palčiausko, A.Deltuvos darbais (išvardinu tik 3 pačius mylimiausius savo vaikystės laikų Lietuvos karikatūristus). Iš jaunesnės kartos autorių ypač imponavo R.Gedgaudo kūryba.

Tai štai šiame „lyriniame“ nukrypime pasidalinsiu prisiminimu apie mūsų su Rimu (visi vadino Rimu, nors tikrasis jo vardas — Rigimantas) bičiulystės užuomazgas — vieną pirmųjų pažintinį susitikimą.

Po vieno kasmetinio (eilinio) karikatūristų „susiėjimo“ kartu su Rimu dviese sėdėjome J. Basanavičiaus gatvėje ant akmenų atbrailos netoli dabartinio Rusų dramos teatro ir bičiuliškai šnekučiavomės. Tuomet aš jam ir parodžiau keletą savo karikatūrų, tame tarpe ir karikatūrą „Skanaus!..“. (norėjau išgirsti jo vertinimus).

// Karikatūra „Skanaus!..“ buvo juodai baltas piešinys: juodas tušo kontūras ant balto vatmano popieriaus lapo. //

Jis palankiai atsiliepė apie mano karikatūras, su jam būdinga melancholiška šypsena veide palinkėjo „nemesti“ pasirinkto kelio, bei paragino toliau tobulėti.

Taip jau gyvenimas surikiavo – abu gyvenome viename ir tame pačiame Vilniaus miegamąjame rajone, baigėme tą pačią mokyklą, o taip pat mus siejo šioks toks bendrų pažįstamų ratas, bei vienas ir tas pats hobis – karikatūra, animacija. Matyt, visa tai ir lėmė, kad ėmėme dažniau bendrauti: užsimezgė ilgametė bičiulystė.

* * *

Šarūnas Facebook

#028 Retrospektyva: Dailininkai šypsosi

Įsibėgėjant 1988 metams karikatūrų peizažas palengva ėmė keistis. Tie darbai, kurie anksčiau dėl savo tematikos negalėjo būti spausdinami, palaipsniui buvo vis labiau ir labiau kotiruojami.

Jau net ir politinių piešinių knygeles anuomet imta ruošti bei spausdinti.

Vis labiau prasiveriant suvaržymų vartams atsirado galimybė dalyvauti jau ir „tikrose“ užsienio šalių karikatūrų parodose — anuomet išsiųsti darbai į Angliją (viena karikatūra apie šachmatus), Belgiją (du darbai apie aviaciją).

Kadangi darbas animacijoje atimdavo neįprastai daug laiko, tad karikatūroms nubyrėdavo tik nežymūs laiko trupinių likučiai.

Tačiau kai atsirasdavo langas (prastovos tarp filmų gamybos), karikatūrų nepiešimo vakuumas kaip mat būdavo užpildytas. Štai tokio lango metu ir buvo sukurti trys karikatūrų ciklai Lietuvos televizijai.

Kaip prisiminimais dalinasi karikatūristas R. Grabauskas, kuris 1988 m. dirbo LTV, su juo susitikęs televizijos darbuotojas Vincas Aleknavičius aptarė idėją TV eteryje parodyti teminius karikatūrų ciklus. Palaiminta idėja netrukus buvo įgyvendinta. 1989 m. pradžioje Lietuvos televizijos eteryje buvo parodyta keletas laidų „Dailininkai šypsosi“. Nors šių laidų ciklas tęsėsi neilgai (kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, viskas „atsitrenkia“ į finansavimą), bet šūsnis Lietuvos karikatūristų šios laidos dėka pristatė savo darbus plačiai publikai.

Na, ir man teko anuomet gerokai paplušėti: per, palyginus, trumpą laiką (~5 mėn.) nupiešiau 3 karikatūrų ciklus (iš viso 55 karikatūras).

Nei iki to laiko, nei vėliau tokio didoko kiekio karikatūrų daugiau neteko sukurti.

Pirmąjį 19-os karikatūrų ciklą apie šunis „Šuo — žmogaus draugas“ Lietuvos televizijai įteikiau 1988 m. lapkričio mėn. pradžioje. Antrą 20-ies karikatūrų ciklą apie kiaules pateikiau 1989 m. pradžioje. Na, o trečią 16-os karikatūrų ciklą apie avis pateikiau 1989 m. pavasarį.

Pirmas ciklas karikatūrų apie šunis per LTV buvo parodytas 1989 m. balandžio 23 d. Neilgai trukus buvo parodytas ir antras ciklas (apie kiaules). Tuo tarpu savo trečio ciklo karikatūrų (apie avis) per LTV aš pats net ir nemačiau, bet kaip bičiulis R. Gedgaudas mane patikino, kad ir trečias karikatūrų ciklas (apie avis) buvo parodytas per nacionalinę televiziją.

Anuomet nupieštos laidai „Dailininkai šypsosi“ karikatūros vėliau buvo siūlomos įvairioms redakcijos. Jei neklystu, tai daugiausiai respublikiniuose leidiniuose atspausdinta karikatūrų iš ciklų apie šunis ir kiaules.

* * *

Šarūnas Facebook

#027 Retrospektyva: Permainų vėjai

Kertinis naujų permainų vėjų gūsis buvo žinia, kuri trenkė, tarsi griaustinis iš giedro dangaus — Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Netrukus po to pasirodė visiškai kito formato žinios — savilaidinė LPS spauda, kurios kibirkštis buvo leidinys „Sąjūdžio žinios“. Nuo 1988 m. rugsėjo 16 d. pradėtas leisti savaitraštis „Atgimimas“.

Nauji leidiniai — nauji poreikiai.
Įsibėgėjant pertvarkai (perestroika), palengva ėmė keistis peizažas ir Marijos žemėje.

Vis plačiau prasiveriančios glasnost durys pasėjo drąsos grūdą — daugel karikatūristų puolė kurpti politinių karikatūrų pluoštus, kuriuose nepaliaujamai pliekė anuometinės sistemos simboliką, stabus, santvarką.

// Yra teigiama, kad vis tik postūmį soc. lageriui piešti kritikuojančias TSRS karikatūras buvo M. Zlatkovskio (Rusija) legali politinė karikatūra, kurią jis nupiešė pagal užsakymą „iš viršaus“: joje pavaizduotas M. Gorbačiovas besigalinėjantis su meška avinčia aulinius batus. M. Gorbačiovui ant galvos vietoj dėmės nupiešta SSSR svastika (plačiau apie tai, žiūr. publikacijos gale. //

Netrukus drąsesnės karikatūros pasirodė užsienio (soc. lageris) šalių satyros ir humoro žurnaluose, o jau kiek vėliau visa tai persikėlė ir į šalies leidinius: narsesnes karikatūras ėmė spausdinti ir mūsuose (išjuokiančias tarybinę santvarką), kadangi anuomet galiojo nerašyta taisyklė — jeigu soc. lagerio šalyje išleista, vadinasi kažko panašaus galima tikėtis ir pas mus. Nors ši taisyklė ne visada suveikdavo. Pvz., soc. lagerio šalių žurnalai sex karikatūras spausdindavo nuolat, o mūsuose ši tema ilgokai buvo tabu.

Nors niekada nebuvau politinių karikatūrų fanas, bet anuomet ir aš kelias nupiešiau.
Kai ilgai laikomas narve staiga pajunti, kad nukrito tave pančiojusios grandinės, taip ir galimybė be apribojimų piešti viską, kas tik šauna į galvą — svajingai pakylėja.

> Volas / Road Roller <
// „Soglasie“ (1989 m., Nr. 3). //

Iki tol po keliais užraktais laikytas ir saugomas uždraustų temų sąrašas tarsi neteko galios — erdvė netrukus buvo pilnai užpildyta, o po Berlyno sienos griūties praktiškai jau galima buvo spausdinti kur kas labiau kontroversiškas karikatūras.

Ilgainiui virusas persimetė ir į Marijos žemę, tad netrukus žurnalo „Šluota“ puslapiuose kaip iš Gausybės rago pasipylė politinių karikatūrų lavina. Žurnalas po tam tikro laiko labiau panašėjo į agitacinį-propagandinį leidinį, nei kultūrinį-meninį satyros ir humoro retransliatorių. Meninės karikatūros atsidūrė už borto.

Suprantama, kad kardinaliai viskas pasikeitė po sausio įvykių Vilniuje. Tada tiesiog viskas virte virė ir būtina buvo prisidėti prie atkirčio tupogolovams, pareikšti savo vidinį sopulį.

> Gorby-Kolis <
// Nepublikuota (1991 m.). //

Politinių karikatūrų Sovietų Sąjungoje startas
Devinto dešimtmečio pabaigoje naujasis TSKP centrinio komiteto generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ėmė aktyviai važinėti po Vakarus, reklamuodamas „socializmą, su žmogišku veidu“. Vienoje užsienio spaudos konferencijoje Gorbačiovo paklausė, kodėl Sovietų Sąjungoje vis dar nėra nei vienos karikatūros, kur būtų kritikuojama tuometinės vyriausybės narių veikla. Jau kitą dieną dailininkas Michailas Zlatkovskis sulaukė skambučio iš spaudos agentūros „Novosti“ (АПН — Агентство печати «Новости»). Skambinęs asmuo paprašė nupiešti Gorbačiovo karikatūrą. Kiek vėliau po šio valstybinio užsakymo M.  Zlatkovskis jau savo iniciatyva sukūrė seriją  karikatūrų bendru apjungiančiu pavadinimu „Gorbačiniada“ („Горбачиниада“).  Tačiau, pasak pačio menininko, atėjo laikas, kai, praktiškai viskas buvo leidžiama, todėl pasidarė net ir neįdomu.

* * *

Šarūnas Facebook