#026 Retrospektyva: Broliškų šalių humoro langas. II dalis.

Nuo mažų dienų knygose, žurnaluose, laikraščiuose pirmiausia pastebint iliustracijas, piešinius ar karikatūras, tas godus paveiksliukų „ryjimas“ iš vaikiško smalsaus susidomėjimo palaipsniui pavirto kažkuo daugiau nei vien tik pasyvus stebėjimas.

Palaipsniui atkaklus domėjimasis karikatūromis ir apskritai humoru bei viskuo, kas yra nupiešta, peraugo į tvirtą hobį.

Anuomet daugelis šalies leidinių buvo siuvami pagal vieną ir tą patį kurpalių: kaip taisyklė, daugelio leidinių priešpaskutiniuose puslapiuose būdavo publikuojama satyra ir humoras (humoreskos, anekdotai, pamfletai, parodijos, satyriniai eilėraščiai ir karikatūros arba mini komiksai), todėl ilgainiui nusistovėjo mechaniškas įprotis — žurnalų puslapiai būdavo pradedami vartyti nuo galo.

Nors žolė buvo žalesnė, oras gaivesnis ir skaidresnis, o ir medžiai buvo didesni, bet sovietinė ideologinė migla tiesiog viską uždengdavo.

Nuobodoką ir nykoką sovietinę mokyklinę tėkmę kaipsyk ir praskaidrindavo soc. lagerio vaizdinių neapsakoma tėkmė.

Besimokydamas vyresnėse klasėse ėmiau prenumeruoti užsienio šalių (soc. lagerio) satyros ir humoro žurnalus: lenkų „Szpilki“, vengrų „Ludas Matyi“, čekų „Dikobraz“, slovakų „Roháč“, rumunų „Urzika“. O rytų vokiečių „Eulenspiegel“, jei pasisekdavo, nusipirkdavau spaudos kioskuose.

Šie žurnalai davė daug peno kūrybinės krypties formavimui, plėtė karikatūros meno horizontus, įtakojo kūrybinę dirvą, kadangi soc. lagerių leidiniuose ideologinio marazmo spausdindavo ženkliai mažiau. Nors tas langas buvo vien tik į soc. lagerio šalių humoristinę virtuvę, tačiau tai buvo kokybiškai pasvertas ir taiklus.

Daugelis to meto soc. šalių karikatūristų nūnai gerai žinomi ir vertinami menininkai. Tai buvo nedidelis, bet vis vien šioks toks langas į žavingą karikatūrų meno pasaulį, kuris gerokai praplėtė akiratį.

* * *

Šarūnas Facebook

#025 Retrospektyva: Broliškų šalių humoro langas. I dalis.

„Kabakėlis „13 kėdžių“

Jaunam žmogui šis pavadinimas veikiausiai apskritai nieko nesako, bet vyresnio amžiaus tautiečiai be abejo mena legendines „Kabakėlis „13 kėdžių“ TV laidas.

// „Kabakėlis „13 kėdžių“ — tai humoristinė TV laida, kurią 15 metų (nuo 1966 iki 1980 metų) rodė sovietinė televizija. Iš viso buvo sukurtos 133 laidos. //

Esminis šios anuomet kolosaliai populiarios žiūrovų tarpe laidos elementas — praktiškai visas humoras „pasiskolintas“ iš socialistinių šalių humoro leidinių (anekdotai, humoreskos, feljetonai, auksinės mintys).

// Kiekviena broliška soc. lagerio šalis turėjo po savą satyros ir humoro žurnalą:
lenkai – „Szpilki“, vengrai – „Ludas Matyi“, čekai – „Dikobraz“, slovakai – „Roháč“, rytų vokiečiai – „Eulenspiegel“, rumunai – „Urzika“, bulgarai – „Sturshel“. //

Apskritai praktiškai visi sovietiniai laikraščiai ir žurnalai gana dažnai perspausdindavo humoristinę medžiagą iš socialistinių šalių satyros ir humoro žurnalų. Kodėl — aišku: juk neįmanoma skaitytojams vien tik apie socialistinio lenktyniavimo pasiekimus nepaliaujamai tauzyti, o humorą perspausdinti iš, tarkim, respublikinių humoro žurnalų (a la „Šluota“ analogų), kaip ir keistoka.

Be to, soc. lagerio humoristai šaipėsi ne tai kad subtiliau ir aštriau, ne, bet tas broliškų socialistinių šalių humoras tiesiog buvo kiek mažiau suvaržytas ir mažiau cenzorių iškastruotas. Pvz., lenkų „Szpilki“ arba rytų vokiečių „Eulenspiegel“ žurnaluose spausdinamos karikatūros seksualinėmis temomis buvo tiesiog norma (įprastas reiškinys).

Tuo tarpu vietiniai satyros ir humoro kalviai, suprantama, kad negalėjo nieko panašaus iš saviškių tarpo transliuoti, tačiau perspausdinti iš socialistinių šalių leidinių praktiškai niekas nedraudė — kas išdrįs burnoti? Juk broliškos socialistinės šalys — viena darni šeima!

TV laidą „Kabakėlis „13 kėdžių“ 1980 m. užraukė (pagrindinai dėl įvykių kaimyninėje Lenkijoje (Solidarumo judėjimas)). Kabakėlio humoristinėje laidoje juk visi personažai buvo ponai (o ne tovariščiai) — pan Direktor, pani Monika, pan Profesor ir t.t.), tad reikėjo kažkaip eleminuoti poniją iš TV ekranų.

Laidas sąjunginiame TV eteryje greitai pakeitė kitos humoristinės laidos („Aplink juoką“, Klubas „12 kėdžių“), kurios, kartu su perestroika darėsi vis aštresnės ir kandesnės.

Nors šiokių tokių apribojimų buvo imtasi, tačiau pvz., lenkišką satyros ir humoro žurnalą „Szpilki“ dar kurį laiką galima buvo įsigyti ir po 1980 m.

* * *

Šarūnas Facebook

#024 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. III Dalis

III Dalis
Saulė pro debesis

Įvertindamas tarybinio Rojaus realijas, šiandien galvočiau, kad, tarsi ir nuskilo (sąlyginai) man, kadangi, palyginus, nebloga ir palanki aplinka susiformavo septinto dešimtmečio pradžioje. Tuo metu Tarybų sąjungoje buvo taip vadinamas „Atšilimo“ laikotarpis (N. Chruščiovo valdymo metai pasižymėjo politiniais, ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais, kurie atnešė gyventojams laisvesnio ir geresnio gyvenimo viltį, šiek tiek (sąlyginai) sumažėjo suvaržymų).

Tai buvo laikas, kai sunoko ir pasipylė „Atšilimo“ laikotarpio vaisiai: pasirodė (nors ir komunistuojančių autorių (buvo publikuojami tik tie dailininkai, kurie bendradarbiavo su savo šalies komunistų partijos leidiniais)) virtinė satyrinių-humoristinių albumų (rusų kalba):

• Герлуф Бидструп. „Сатира и юмор“ / Herluf Bidstrup. „Humorit ja satiiri“ (1959 m. Estijoje išleistos satyrinės-humoristinės istorijos paveikslėliuose);
• Жан Эффель. „Сотворение мира и человека“, 1959 г., Жан Эффель. „Адам познает мир“, 1961 г., Жан Эффель. „На темы дня“, 1963 г.;
• Збигнев Ленгрен. „100 юмористических рисунков“, 1965 год.

Bene didžiausią įspūdį man, pypliui, paliko Herlufo Bidstrupo pieštinių istorijų (komiksai) albumas.

Šie keli satyriniai-humoristiniai leidiniai, tarsi saulės spinduliai pro debesis kažkiek atitirpdė šaltojo karo sukurptą nematomą sieną ir nutiesė šiokią tokią brydę — galimybę susipažinti su užsienio šalių autorių kūrybą. Nesgi iki 1953 m. praktiškai aklinai uždaryta siena buvo beveik dešimčiai metų (nuo 1955 m. iki 1964 m.) šiek tiek praverta.

Tad nenuostabu, kad kaipsyk „Atšilimo“ periodu buvo prikeltas iš užmaršties ir imtas vėl leisti respublikinis satyros ir humoro žurnalas „Šluota“ — 1956 metų gruodžio mėn. pasirodė pirmas atnaujinto žurnalo numeris.

„Šluota“ prisikėlimas (skaityti)

* * *

Šarūnas Facebook

#023 Retrospektyva: Pirmos peckelionės. 1964–1966 m. II Dalis

II Dalis. Čiuk-čiuk-čiukčija

Nors savotišku savo kūrybiniu debiutu (darbų pristatymas publikai) veikiausiai galima būtų įvardinti pirmą „ekspoziciją“ mokyklos sienlaikraštyje (~1976-1977 m.), bet gruntavimas atliktas kur kas anksčiau.

Taigi, dar būdamas pyplys nepasibodėjau ir jau drąsiai rėžiau savo pirmas menines kompozicijas. Suprantama, kad labiausiai „pasisekė“ toms knygoms ir tiems leidiniams, kuriose, mano supratimu, trūko išraiškingų iliustracijų. Mažylio vertinimu: „Kokia netvarka — nei vienos iliustracijos knygoje! Kaip taip gali būti?!“

Knygose tiek daug tuščių puslapių (atverstiniai viršeliai, priešlapiai, antraštiniai puslapiai…) — kokia palaima mažajam menininkui, kai tiek daug erdvės kūrybinei saviraiškai!
Viena tokių „dailintų“ knygų (išlikusi iki šių dienų), kurią kadaise „patobulinau“ — „Čiukčijos pasakos“.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Titulinis lapas

Pirmieji šedevrai

Pačių pirmųjų savo kūrybinio polėkio momentų neprisimenu (pernelyg mažas dar buvau), bet anų dienų šedevrai išliko iki šių dienų!

Dabar keblu nustatyti, kuriais metais sukurti mažojo menininko šedevrai pieštuku, kada išdailinti pirmieji grafiniai pabandymai, tačiau be jokios abejonės galima tvirtai teigti: tai padaryta tarp 1964 ir 1966 metų.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Priešlapis.

Beje, prabėgus pusei amžiaus su trupučiu, keistoka buvo vėl paskaitinėti knygą „Čiukčijos pasakos“. Tiesa sakant, man net nesuprantama, kaip jos apskritai išvydo dienos šviesą anuo metu — beveik visos! pasakos persmelktos smurto, mėsinėjimų, žudymo, vagysčių, apgavysčių… — ideali parankinė knyga paslydimams ir nužmogėjimui…

Štai tokios pasakos vaikams buvo išleistos 1963 m., kai medžiai buvo dideli.

„Čiukčijos pasakos“. 1963 m. // Knygos iliustracija.

Knygos „Čiukčijos pasakos“ aprašymas (ištrauka):

„Nelabai malonus pasaulis, kuriame gyvena jų herojai. Ne rožėmis klotas jų gyvenimo kelias, ir viską, ko žmogui reikia, jis turi išplėšti iš pamotės gamtos.
Jam prieš akis iki pat horizonto rūsti jūra, alsuojanti ledo laukų šalčiu. Šitoje jūroje reikia surasti ir užmušti žvėrį, kurio riebalai, kaulai, žarnos, mėsa ir kailis — viskas bus sunaudota. Drabužis, apavas, jarangos viršus, maistas ir šviesa, netgi pati gyvybė — pareina nuo medžiotojo sėkmės.
Vienas kaimas čia toli nuo kito. Gentys ir giminės viena kitai priešiškos, — kiekvienas nepažįstamas žmogus gali pasirodyti priešu arba, dar blogiau, būtybe ne iš „šito“ pasaulio, — fantastine pabaisa, velniu arba vilkolakiu, nes įsivaizduojama, kad visoks gyvis turi teisę vadintis žmogum ir net dėl vienokių ar kitokių sumetimų turėti paprasto žmogaus išvaizdą… Ir smarkus speigas, ir netikėtas atlydys, ir pašvaistės danguje, ir lietus, ir kruša, ir sniego pūga — visa kas priešiška žmogui šitame pasaulyje. O ką bekalbėti apie žvėrį, kuris medžiotojui gali skaudžiai atsimokėti.“

* * *

Šarūnas Facebook